Praėjusių metų pabaigoje pradėjo sklisti gandas naujas vardas Lietuvos gitarinėje scenoje – Cats in Grass. Kaip jie patys sako, postpunk/shoegaze and everything in between straight out of Vilnius city. Kvartets, susibūręs Vilniuje 2022-aisiais, savo kūryboje maišo 9-ojo ir 10-ojo dešimtečių indie scenos garsus su šiuolaikišku prieskoniu. Gruodį paleidę pirmąjį savo kūrinį “Springsong” “apie pavasario grožį ir pavargusio kūno sunkumus” ir debiutavę “XI20” Vilniuje, katinai ruošiasi kelionei į Kauną.
Kaip visada, vos užgirdę kažką naujo lietuviškoje scenoje, pristatome tai jums. Cats in Grass patraukė savo post-kiurišku skambesiu ir nelietuviškai drąsiu vokalu – šiek tiek avansu įtraukėme tarp oriausių 2022 m. vietinių atlikėjų. Artimiausiu metu grupė žada paleisti į viešumą dar kelis singlus, tuomet žiūrėsim, ar pirmas kartas nemelavo, o kol kas – “Springsong” ir pirmasis Cats in Grass intervas, kurio metu paaiškėjo, kad ne tokie jau jie ir naujokai…
Koks oras jums labiausiai patinka?
Visi labiausiai mėgstame pavasarį – tiek ankstyvą, kol baigiasi žiema, tiek vėlyvą, kai jau į duris beldžiasi vasara. Oras šiuo metų laiku būna pats gaiviausias.
Iš kur ir kodėl atsirado Cats In Grass?
Grupės branduolys – gitaristas Domantas ir bosistas bei vokalistas Karolis. Groję kartu nuo ankstyvos paauglystės, išsivystėme labai artimą muzikos skonį. Mums įtaką darė tie patys atlikėjai. Taip pat labai daug laiko kartu praleidome grodami sunkų ir lėtą metalą, tad kažkaip savaime atėjo laikas, kuomet užsimanėme save kūrybiškai išbandyti kardinaliai kitokio žanro rėmuose. Netrukus, parašius kelis pirmus kūrinius, pasiūlėme seniai pažįstamam gitaristui Egiui prisijungti prie mūsų. Taip prasiplėtėme iki pilnos melodinės sekcijos. Egis tuo tarpu prie mūsų pasiūlė prisijungti savo grupės Veytra kolegai Kajui mušti būgnais. Kajui sutikus kartu pradėjome intensyviai repetuoti bei toliau kurti.
Papasakokit, kas būtent jus įtakojo ir kaip atsidūrėte sunkaus ir lėto metalo orbitoje?
Didžiausi kūrybiniai įkvėpėjai Cats muzikai yra tokie atlikėjai kaip The Chameleons, Red Lorry Yellow Lorry, Lowlife, The Sound, Sad Lovers & Giants, The Smiths, For Against, Duran Duran, Drop Nineteens, Secret Shine, Starflyer 59, Kitchens of Distinction bei Drab Majesty. Kitaip tariant, daug 9-ojo dešimtmečio post-punko ir new wave‘o bei šlakelis shoegaze‘o.
Sunkaus ir lėto metalo orbitoje sukomės nuo paauglystės, o kažkada 2014/2015 metų sandūroje, dar gyvendami Kaune, subūrėme naują kolektyvą ir pakrypome link sludge‘o. Netrukus atsirado ir grupės pavadinimas – Deprivacija. Ši grupė vis dar aktyvi, o per savo gyvavimo laikotarpį matė daug skirtingų narių. Visgi grupės branduolys – Karolis su Domantu liko, o periskraustę į Vilnių 2018 metais, kartu atsivežėme ir Deprivaciją, kurios sudėtį papildė ir atgaivino vietiniai draugai muzikantai.
Ką „katės“ randa tarp post-punk ir shoegaze? Kuo jums artimi ir įdomūs šie žanrai?
Mūsų nuomone, tai – puiki sintezė tarp šokamos ir „skalaujančios“ muzikos. Post-punk ritmas su efektuose paskendusių gitarų sluoksniais tiesiog kažkaip natūraliai puikiai dera. Be to, manome, kad post-punkas turėjo nemažai įtakos shoegaze atsiradimui, tad jie tarpusavy gan tampriai susiję. Apskritai, šie žanrai mums labai jaukūs tiek klausyti, tiek groti.
„Skalaujanti“ muzika – kas tai?
Kažkaip kažkada vienas bendras Domanto ir Karolio draugas panaudojo šį žodį apibūdinti Slowdive‘ų “Just for a Day” albumui, kas, mūsų nuomone, labai puikiai bendrai apibūdina shoegaze‘o skambesį ir atmosferą. Garsiai pasileidus, kad ir kultinį MBV “Loveless” jautiesi lyg plūduriuotum jūroje skalaujamas šiltų bangų.
Kaip manote, kuris šių žanrų ir kodėl labiau tinka Vilniui?
Abu labai tinka, nes post-punko jauki melancholija ausinėse vaikštant po miestą tampa jam puikiu garso takeliu, o shoegaze‘as daugiasluoksnis tiek pat, kiek ir pats Vilnius.
Kokias Vilniaus vietas labiausiai mėgstate?
Kaip tikriausiai kiekvienas vilnietis ar miesto svečias, negalime atsispirti siaurų senamiesčio gatvelių žavesiui, Onos bažnyčiai ar vienam iš daugelio panoraminių Vilniaus taškų.
Taip pat stipriai mėgstame Antakalnį – miškai, kalvos, upė, architektūros paveldas bei apskritai labai unikalus rajono vaibas. Matyt faktas, kad ¾ mūsų gyvena ar gyveno Antakalnyje tik iliustruoja mūsų prielankumą šiai Vilniaus daliai.
Kodėl, skirtingai nuo dabar Lietuvoje paplitusios tendencijos dainuoti lietuviškai, pasirinkote anglų kalbą?
Tai gavosi pakankamai organiškai, kadangi didžiausią įtaką mums padarė 9-ojo dešimtmečio britų indie scena, tad ta kalba natūraliai rado kelią papildyti mūsų muzikinę kūrybos pusę. Taip pat yra ir praktinių sumetimų: Karoliui tiesiog paprasčiau rašyti žodžius angliškai. Tačiau užantyje ruošiame kūrinius ir su lietuviškais tekstais. Gimtoji kalba visgi turi savitą žavesį.
Karoli, kodėl lengviau rašyti angliškai? Ar pati kalba skambesnė ir ja lengviau išreikšti mintis, ar po ja tiesiog galima savotiškai „pasislėpti“?
Neišvengiamos medijos ir kultūros įtakos suformulavo minties srautą, dažnai ieškodamas epiteto panaudoju anglišką. Mažai kada išgirstu lietuviškų tekstụ, kurie man paliktų įspūdį. Esu patenkintas savo tekstų kūrimu, o anglų kalba tai sekasi geriausiai, tad ir pasilikau prie to. O ir šiaip tikiu, kad kažkada būsime aktualūs užsienyje, tad noriu, kad muzikos žinutė būtų lengvai suvokiama bet kuriame pasaulio krašte. Tai gali kam nors ir nepatikti, bet anglų tai – pasaulio kalba. Gaila, ne esperanto, mielai kurčiau esperanto, hmm… gal kada nors.
Kokių atspalvių norėtumėte pridėti lietuviškai indie scenai?
Norėtume pridėti originalių ir naujų atspalvių, kadangi jaučiame, jog dabartinė mūsų indie scena gyvena šiokiame tokiame echochamberyje. Nepaisant to, manome, kad lietuviška indie scena niekada nebuvo tokia gaji ir gyvybinga kaip šiandien. Mūsų noras – toliau ją plėsti ir turtinti. Ar mums tai gausis, tikriausiai parodys laikas.
Jei jau kalbame apie echochamberį, kažkas turėjo duoti pradinį impulsą jo aidui. Kokie atlikėjai, jūsų nuomone, uždavė arba užduoda toną lietuviškai scenai?
Šiuo metu net sunku atsekti, tačiau mūsų šalies scenoje šiuo metu pakankamai paplitusi a la kaimynų baltarusių Molchat Doma stiliaus šalta, melancholiška, silikatinė chruščiovkių post-punko atmaina. Norėtume į mūsų sceną įnešti šiek tiek tos 9-ojo dešimtmečio post-punko šilumos su shoegaze‘o svajingumo prieskoniu.
Kaip pavyko vienas pirmųjų jūsų gyvų pasirodymų kartu su kitais naujokais Jimmy Joyride?
Tai buvo tiek mūsų, tiek Jimmy Joyride debiutai. Savaime suprantama, kad šiek tiek jaudinomės, bet galiausiai pasirodė, kad visiškai veltui. Nesitikėjome, kad dvi žalios grupės užpildys “XI20”. Koncertas praėjo geriau nei bet kas iš mūsų tikėjosi. Tiek garsas (ačiū, Tomai), tiek šviesos, tiek publika buvo nepakartojami. Visi buvome tokie kupini įspūdžių, kad iškart po koncerto susirgome.
Koks 2022-ųjų top5, nebūtinai muzikoje, pagal jus?
1. The Lovecraft Sextet – Nights of Lust
2. Smile – A Light for Attracting Attention
3. Šiaurės Kryptis – Dainos Lapei (taip pat ir metų lietuviškas filmas)
4. King Hannah – I’m Not Sorry, I Was Just Being Me
5. Oiseaux-Tempete – What on Earth (Que Diable)
Jei ne dabar, kokiu laikotarpiu labiausiai norėtumėte gyventi?
Labiausiai norėtume patirti XX amžiaus 9-ą dešimtmetį, tačiau su sąlyga, kad tai būtų arba Vakarų Berlyne, arba JK. Žinoma, idealiame pasaulyje būtų smagu ir SSRS neokupuotoje Lietuvoje.
Kokie tolimesni grupės planai?
Esame įrašę dar du singlus, kurie šiuo metu yra suvedinėjami, tad artimiausioje ateityje ketiname jais pasidalinti su viešuma. Toliau norėtume didinti koncertų apimtis Lietuvoje, o su laiku kirsti sieną. Turime pakankamai medžiagos pilnam albumui, tad manome, kad netolimoje ateityje grįšime į studiją.
Kodėl katės ėda žolę?
Berods, taip gauna reikiamus vitaminus ir išsivalo skrandį. O kalbant apie mūsų pavadinimą, jis ir yra kilęs būtent nuo katžolės pavadinimo vokiškai Katzengras. Dėl panašaus sąskambio su angliška fraze Cats in Grass, būtent ją ir išsirinkom. O vokišką žodį sužinojom, nes Domantas savo katei buvo gavęs vokiškos katžolės, kuri jai, deja, visai nepatiko.
Internete:
Komentarai