Sekdami vietinės scenos naujienas, (per) retai prisimename savo “bendraamžius”. Vienas tokių – ilgametis Aurimo Bražiūno elektroninių sąskambių garsovaizdis migloJE, pradėtas panašiu metu kaip ir “Ore”. Nuo 1997 metų besitęsiantis eksperimentinės muzikos projektas, iš hardcore techno reivo peraugęs į ambient IDM laukus. Sąvoka “migloje” A.Bražiūnas apibūdina kūrybinę vėlyvo vakaro būseną, savotišką tuštumą, visišką panirimą į ramybę ir garsų pasaulį. Praėjusią vasarą festivalyje “Mėnuo Juodaragis” buvo pristatytas naujas migloJE albumas “Sakmės Apie Laiką ir Erdvę (Linear Emotions 2)”.
Prieš keliolika metų šį projektą pristatėme taip: “Nežinia, kiek tiksliai metų traškesius nagrinėjantis ir juos savaip rikiuojantis bei jungiantis atlikėjas galbūt neturi tūkstančius kartų peržiūrėtų vaizdo klipų ir nėra grojęs vienoje scenoje su kokio nors žanro gigantu. Tačiau tai nedaro jo prastesniu ar mažesniu. Netgi atvirkščiai – jo griežtos, į save patį orientuotos ambicijos nė iš tolo neprileidžia atlikėjo prie komercinio saldiklio ir taip augina savo unikalų muzikinį ego, nesitaikstantį su tendencijomis.” Panašiai migoJE galima būtų pristatyti ir šiandien. Praėjus beveik 14 metų nuo pirmojo pokalbio su Aurimu, vėl prasklaidom miglą, gaubiančią vieną Lietuvos IDM pionierių.
Pastaruoju metu tavo albumai pasirodo kas 5 metus: “Elements” (2012) “Suvokimas” (2017) ir pernai metų pabaigoje išleistas naujasis “Sakmės Apie Laiką ir Erdvę (Linear Emotions 2)”. Kažkada sakei: „Kai emocijos nesiveržia iš vidaus, nėra taip jau lengva kurti, bet jei tik išgyveni stiprius jausmus ar pergyveni kažkokį įvykį, muzika savaime veržiasi lauk.“ Kokie jausmai ar įvykiai įtakojo naująjį albumą?
2017-2018 metais patyriau rimtų gyvenimo pokyčių, viskas apsivertė aukštyn kojom, po 10 metų pilko periodo ištiko atgimimas, nemažai keliavau, savanoriavau, įgijau naujų pažinčių, atsirado daugiau laiko ir paspirtis stipriau užsiimti muzika, vėl pradėjau po truputi dalyvauti renginiuose.
2019 metais grįžau prie “L.E.2” albumo, iš tiesų jis tais metais jau buvo beveik baigtas, draugo dailininko Manto Misevičiaus “Sim” paprašiau nupiešti viršelį pagal mano sugalvotą koncepciją, inspiruotą indų mitologijos ir pritaikytą moderniems laikams. Pradėjau ieškoti galimybių išsileisti vinilą, tam buvau pasiruošęs investuoti savo pinigų ir padaryti viską savarankiškai. Metų pabaigoje patekau į eismo įvykį (prieš automobilį išbėgo briedis ir visų savo 700 kg kūnu įvirto tiesiai per priekinį langą, patyriau galvos traumą, bet per stebuklą likau gyvas, labai liūdna, bet briedis neišgyveno), kelis mėnesius sveikau, o 2020-aisiais prasidėjo karantinas ir suvaržymai – pajamos sumažėjo 4 kartus ir albumo leidybos projektą pristabdžiau, o pats laiką leidau 100 metų senumo sodyboje ir nemažai laiko skyriau jos prikėlimu naujam gyvenimui. Būdamas ten pajutau ramybę, harmoniją su gamta ir pasikroviau daug energijos kūrybai, dažnai naujas idėjas išgrodavau sodyboje esančiu pianinu, įspūdžių ir emocijų netrūko.
„Linear Emotions“ vadinasi 2005-aisiais pasirodęs tavo įrašas. Naujausio albumo pavadinime taip pat yra ši frazė – ar tai savotiškas tęsinys po keliolikos metų?
Taip, jo ištakos – iš pirmojo albumo, naujojo leidinio pagrindas yra į pirmą albumą nepatekę ir nepabaigti kūriniai, tuo metu generavau gana daug idėjų, bet tam tikrus kūrinius buvo gana sunku išvystyti, o daryti bet kaip nesinorėjo, tad kelias iki jo įgyvendinimo užtruko daug metų. 2006 metais gimė pirmasis „Linear emotions 2“ kūrinys „B.x“, patekęs į „minimal.lt“ rinkinį 2008-aisiais. Buvo dar keli pradėti kūriniai, nepatekę į pirmą „L.E.“ albumą ir uždavę antros dalies kryptį.
Prieš tęsiant šiek tiek norėčiau paaiškinti, kaip kuriu albumus. Nuo pat pradžių kuriu gana įvairią muziką, idėjų būna daug ir labai įvairių, todėl esu susikūręs skirtingus aplankus, kuriuose kaupiu panašios stilistikos kūrinius, taip išvengiu rutinos dirbti tik prie vieno albumo ir taip pat į juos patenka daugiau kokybiškų darbų. Kūryba niekad nesiliauja, šiuo metu turiu apie 15 “prisirpusių” aplankų ir dar porą dešimčių lėtai nokstančių.
Tam tikru metu daugiau dėmesio ėmiau skirti ambient muzikos kūrybai, kadangi gyvenimo įvykiai šiek tiek pakoregavo mano laisvalaikį, muzikai teko mažiau laiko ir albumas ilgam laikui buvo apleistas. 2012-aisiais, naršydamas po archyvus, užsižaidžiau su „Pherek Ksyon“ ir sėkmingai jį pabaigiau – iki šiol tai vienas mėgstamiausių kūrinių, stipriai įkvėpęs likusių kūrinių braižą. 2015 metais jau turėjau ambicijų šį albumą išleisti vinilinės plokštelės formatu, tuo metu albumo gairės buvo gana aiškios ir liko tik pabaigti kai kuriuos kūrinius. Deja, sekėsi nelabai gerai, vis grįždavau prie kitos kūrybos ir tik 2019-aisiais, vėl intensyviau pradėjęs kurti, praktiškai pabaigiau albumą.
Iki šiol visus tavo albumus leido „Kahvi Collective“ iš Suomijos, tačiau naujausio albumo leidybą patikėjai lietuviams „Dangus“. Kaip tai nutiko?
“Kahvi Collective” neapleidau – be savo albumų, nuolat dalyvavau jų leidžiamuose rinkiniuose: “Tiny Robots” (2012), “Dissonance” (2013), “Threads” (2014) bei “One Synth II” (2021). Pastarasis buvo įdomus projektas – visi garsai turėjo būti sukurti naudojant tik vieną sintezatorių. Vienu metu jau buvau pasiruošęs “L.E.2” išsileisti pas juos, tačiau nusprendžiau albumą išleisti fiziniu pavidalu. Tuo metu kaip tik gavau “Dangaus” pasiūlymą, po ilgų diskusijų už ir prieš vinilo teko atsisakyti, tačiau suderinome išleisti digipack CD.
Tavo projektas migloJE vadinamas vienu lietuviško IDM pionierių – pirmasis albumas „Atspindžiai“ pasirodė dar 2004-aisiais. Ar galėtum trumpai prisiminti, koks tuo metu buvo lietuviškas elektroninės muzikos kontekstas?
Su “Atspindžiais” gal šiek tiek suklaidinau, nors jis buvo sudėliotas dar 2004 metais, tačiau išleidau į viešumą jį tik šių metų sausio viduryje, “Bandcamp’e” senus kūrinius grupuoju pagal apytikslią jų sukūrimo datą. Naršydamas savo archyvuose, nusprendžiau jį paviešinti, nes bet kokiu atveju jis jau buvo sukurtas ir tais laikais ne kartą grotas renginiuose, tiesiog anksčiau vengiau leisti kitokio braižo muziką, taip pat pagal savo žanrą jis man skambėjo per silpnai, o ir dėl kritikos buvau per griežtas savo muzikai. Pirmas leidinys pasirodęs viešumoje buvo “EP”, nors ir jis nebuvo pirmasis, nes iki tol kepdavau savarankiškai CD ir platindavau tarp draugų. Vienas pirmųjų tokių išleistų albumų buvo “Elements”, kurį 2012 metais, nors ir neplanavau, bet po įkalbėjimų perleido “Kahvi Collective”.
Tuo metu buvo IDM ir minimal techno aukso amžius, renginių netrūko, susirinkdavo nemažai žmonių, buvo daug entuziastų organizuojančių renginius ir festivalius. Kiek pamenu, buvo daug IDM žanro šalininkų ir ne vienas mano bičiulis kūrė tokią muziką. Dauguma vėliau pakeitė kūrybos kryptį, kas link industrinės, kas link atmosferinės, o kas link eksperimentinės muzikos, IDM kūrėjų ratas susitraukė.
Iš tų laikų įstrigę, kad dažnai į renginius atlikėjai nešdavosi stacionarius kompiuterius ir kineskopinius ekranus. Ne visi dar naudojo ir midi kontrolerius, technologija dar buvo labai jauna, retas kuris turėjo ir sintezatorių, dabar viskas radikaliai kitaip.
10 metų studijavai violončelę, tačiau susilaužęs ranką ir negalėdamas toliau groti supratai, kad tave labiau domina ne atlikimas, o kūryba. Kiek padėjo ar trukdė įgytos praktinės muzikos žinios?
Dar būdamas vaikas žinojau, kad noriu būti kompozitoriumi, tačiau pats mokymosi procesas, taip kaip jis vyko ir kokius kūrinius reikėjo groti, man ne ypatingai patiko, buvo be galo nuobodu, norėjosi, kaip tada atrodė, kuo greičiau pasiekti tikslą dėl kurio ir pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Todėl iš dalies net džiaugiausi susilaužęs ranką, nes tai buvo savotiškai trumpesnis kelias tikslo link. Aišku, suvokiu, kokį potencialą buvo galima išvystyti su papildomomis žiniomis, bet negali žinoti, kaip iš tiesų būtų susiklostę toliau. Pabaigus muzikos mokyklą labiau “švietė” groti filharmonijoje nei sukurti savo projektą. Šiuo metu labai džiugina, kokias kryptis pasirenka jaunimas baigę muzikos mokyklas, gana rimtų projektų gimsta.
Pradėjęs kurti kompiuteriu, muzikine praktika visai nesirėmiau, tuo metu (1997-1999) kūriau techno, hardcore, ir naivų reivuką. Muzikos taisyklių nesilaikiau, nelabai tuose stiliuose tuo metu kas nors jas ir taikė, be to, dauguma inovacijų atsiranda iš taisyklių nepaisymo. Man po visų akademinių dalykų, tai buvo savotiškas kūrybinis išsilaisvinimas. Žinoma, vėliau pradėjus kurti ramesnę melodingesnę muziką (“Elements” ištakos), tos žinios vis tiek prasisunkdavo į paviršių, o ilgainiui net susiformavo savotiškos taisyklės ir įpročiai, susidėliojo tam tikri muzikos kūrimo dėsniai.
Pradėjai nuo kompiuterio ir perėjai per daugelį muzikos kūrimo programų: „NewStyle AXS“, „Renoise“, „Ableton live“ ir kitų. Kokie tavo muzikos kūrybos instrumentai šiandien?
Mėgstu patikrintus laiko ir savo darbą atliekančius įrankius, todėl iki šiol sėkmingai naudojuosi minėtomis programomis. Žinoma, nevengiu ir naujovių, kai kurių laukiau labai daug metų, ypač neuroninių tinklų, galinčių be artefaktų valyti triukšmus, pagerinti kokybę, pašalinti aidą ar skaidyti įrašą į atskirus instrumentus. Jau atsiranda neblogų neuroninių tinklų, iš labai prastos kokybės padarančių artimą studijinei, tai labai aktualu dirbant su senais įrašais. Pastaruoju metu daug senos vokalinės medžiagos, įrašytos prieš 20-25 metus nekokybiška įranga, restauruoju būtent šia technologija.
Taip pat studijoje šiek tiek pagausėjo sintezatorių ir kitos įrangos. Pastaruosius 10 metų gausiai naudojau “Roland TB-303” emuliacijas, todėl labai norėjau įsigyti ir fizinį kloną. Šiuo metu gana dažnai įsijungiu “Roland TB-03” ir “Behringer TD-3” instrumentus. Studiją papildė ir “Novation Ultranova”. Negaliu atsidžiaugti – juo naudojantis susidaro įspūdis, kad jo architektūrą sukūrė panašios mąstysenos žmogus, intuityviai, be jokios instrukcijos, išmokau naudotis per porą dienų, gana plati garsų paletė, pati tikriausia ambiento mašina, lengva modeliuoti naujus garsus. Pajungus eksperimentinį reverberatorių “Strymon NightSky”, iš naujo atgimė mano senesni sintezatoriai, atsivėrė platesnės galimybės gyviems įrašams – dažnai mėgstu valandų valandomis sėdėti ir improvizuoti, nepamirštu ir įrašyti, tad visai tikėtina ateityje išgirsti tokių improvizacijų leidinį. Labai seniai norėjau semplerio ir įsigijau “Elektron Octatrack MK2”. Nors tai – gana gudrus įrenginys ir išmokti juo naudotis buvo iššūkis, bet perpratus labai pasitarnauja, ypatingai patiko labai patogus midi sekvenceris.
Iš esmės jau esu pasisotinęs muzikos įranga ir turiu daugmaž tai, ko visada norėjau – nedidelės studijos, kurioje galima būtų kurti ne tik su, tačiau ir be kompiuterio, paskutiniu metu stengiuosi sumažinti programinės įrangos kiekį, kad būtų lengviau ir nesiblaškant kurti – daugiametė praktika parodė, kad mažiau yra daugiau.
Minėjai, kad tavo IDM’o supratimą suformavo Shnare.sys sudarytas šios muzikos rinkinys. Kaip apibūdintum šį žanrą niekad apie jį negirdėjusiam?
Tikriausiai taip pat kaip ir prieš du dešimtmečius: IDM – muzikinis paveikslas turintis savo spalvas, tekstūrą, faktūrą, istoriją, nuotaiką ir individualumą, “tapomas” elektriniais ar gyvais instrumentais, turintis muzikos teorijai nepaklūstantį melodiškumą, netradicinį, chaotišką, gilų, bet struktūrizuotą ritmą.
Patiko tavo mintis, jog nebūtinai nepabaigtas kūrinys yra nepabaigtas, taip savotiškai leidžiant klausytojui pačiam pridėti trūkstamas dalis. Be to, toks kūrinys kiekvieną kartą tarsi įgauna naują skambesį. Ar dažnai tuo pasinaudoji ir nesistengi nupoliruoti visko iki blizgėjimo?
Jau senokai nebesistengiu visko padaryti tobulai, o kilus tokiai minčiai, leidžiu kūriniui “pailsėti” jau minėtuose aplankuose ar, kaip sakau, “padulkėti stalčiuje”. Vėliau, paklausius gaiviomis ausimis, įsitikini, kad jam nieko netrūksta. Žinoma, jei idėjos neapleidžia, pridedu jas ir pasibandau, ar dera prie kūrinio, tačiau taip būna daugiau kūrybos metu. Nepabaigtą įrašą išsinešu paklausyti vaikščiodamas gamtoje, tada ir prasideda smegenų ir idėjų audra, taip iš esmės ir pabaigiau “L.E.2 kūrinius”. Vaikščiodamas ir klausydamas muzikos, pradedi savotiškai girdėti trūkstamus garsus. Poliruoti iki blizgesio nėra prasmės, nes labai sunku suprasti, kur tas blizgesys prasideda, o kur jau pratrinta per daug. Jei jauti, kad tau malonu klausytis ir nieko netrūksta, čia ir galima dėti tašką. Na, o jei abejoji, visada draugai gali įvertinti ir pasakyti savo nuomonę.
2010-aisiais „OreCast“ serijoje minėjai, jog kuri sau – menas vardan meno, nenori išgarsėti ir būti vertinamas „aukštumoje“. Taip pat prisipažinai, kad skausmingai reaguoji į kritiką. Kodėl tuomet migloJE kūryba išvis patenka į viešumą?
Aš ir toliau kuriu tik dėl malonumo, tai nėra mano pagrindinė veikla, duoną užsidirbu iš kompiuterinės grafikos ir animacijos. O išgarsėti ne tiek, kad nenoriu, tiesiog tai nėra mano pagrindinis tikslas. Skirtingi tikslai turi skirtingą poveikį veiklai. Labai išgarsėti nelabai ir turėčiau galimybių, tam reikia nuolat užsiimti, koncertuoti, dažniau leisti įrašus, kitais žodžiais, muzika turi tapti darbu ir kasdiene veikla. Žinoma, jei mano leidiniai neštų kažkokias svarias pajamas, svarstyčiau tokį karjeros posūkį, neatmetu galimybės, kad ateityje permainos įmanomos, tačiau šiuo metu nesiekiu, kad malonumas taptu rutina.
Sekdamas statistiką, žinau, kad net nemokamai siūlydamas savo muziką, daug dėmesio nesulaukiu, srautas nebe toks kaip prieš keliolika metų, šiais laikais nelabai populiarus ir toks žanras. Festivaliuose kartais prieina jaunesnės kartos atstovai ir domisi, kokia čia muzika, nes niekad tokios negirdėjo. Jei atkreiptumėte dėmesį į pagrindinį “Bandcamp” puslapį, pastebėtumėt, jog kas sekundę išleidžiamas naujas albumas, muzikos labai daug, ji greitai praranda aktualumą, paskęsdama tarp kitų įrašų.
Išreklamuoti albumą – gana sudėtingas procesas. Pačiam teko kelis mėnesius rašyti laiškus į formatą atitinkančias pasaulio radijo stotis, blog’us, žurnalus ir bandyti kažkiek išreklamuoti naują leidinį bei juo dalintis, pajutau, kokia tai nelengva užduotis, nuolatinis srautas ir susidomi labai mažai kas. Dėl viso to nepergyvenu ir nesureikšminu savo vaidmens muzikiniame pasaulyje, o jei kas susidomi, visada malonu, kai tave pristato žmogumi iš lietuviškos elektronikos pogrindžio (juokiasi).
Į kritiką visai nebereaguoju, labai seniai praeitas etapas, jaučiuosi išsilaisvinęs nuo neigiamos nuomonės ir darau, kaip man atrodo geriau, praeityje negatyvi nuomonė labai paveikė mano leidinių pasirodymą viešojoje erdvėje. Tuo pačiu nelabai suvokiau, ar tai gera, ar bloga muzika, trūko kokybės, bet atrodė visai klausoma, palyginti su panašia muzika neturėjau galimybių: prieiga prie labai lėto interneto buvo reta, elektroninės muzikos įrašų turėjau mažai, keistesnės muzikos kažkiek išgirsdavau radijo eteryje, pavyzdžiui, radijo stoties “A2” tuometinėje laidoje “X-panteonas”. Beje, jei atsirastų žmogus, apie 2002-2004-uosius įrašęs mano debiutinį interviu šioje laidoje, kai dar vadinausi Termocoder, padovanočiau jam savo naujausią albumą.
Tais laikais vienintelis įvertinimas buvo kitų žmonių nuomonė, o ji dažnai būdavo nelabai palanki leidybai, ech, kaip aš klydau, na, bet yra kaip yra (šypsosi). Jei ne Shnare.sys tuo metu būčiau nesužinojęs apie muzikos leidybos ir renginių subtilybes. Pažinčių, informacijos ir žinių labai trūko, jo dėka išlindau į pogrindžio paviršių. Dabar, tiesa pasakius, padėtis visiškai pasikeitė, šiuo metu atvirkščiai esu raginamas išsileisti ankstyvą kūrybą, kurios gana greitai bus galima sulaukti. Šiuo metu kaip tik suvedinėju 3 senus retro elektronikos albumus, pasitarsiu su “Kahvi Collective”, pasiūlysiu išleisti pas juos, kitu atveju publikuosiu “Bandcamp’e”.
Kūryba neturi dulkėti lentynose, jei ji yra, ją reikia eksponuoti.
Bent jau anksčiau, stengeisi klausyti kuo mažiau lietuviškos muzikos. Vis dėlto 2008-aisiais paminėjai, jog didžiausią įspūdį palieka Skardas ir IJO, taip pat įvertinai LYS, r_s, Sraunus, Mikrokristal bei a.a. Tomo Dobrovolskio kūrybą. Kokia kūryba atkreipia tavo dėmesį pastaruoju metu?
Pagaunu save, kad klausau seno roko, pavyzdžiui, Pink Floyd, the Doors, lynch’iško glamroko ir alternatyvaus roko, ’70-’80-ųjų synthpopo, senų laikų hiphopo. Iš lietuvių, be jau paminėtų, patinka Marijaus Bernoto, Žygimanto Kudirkos projektai, paklausau Ersha, Vėlių Namai, Undan, Vėjopatis, Girių Dvasios kūrybos ir daugelio kitų. Ieškodamas kažko naujo, naršau įvairiose platformose, pasidomiu, ką klauso kiti, pabodus „klasikai“, paklausau elektronikos – paskutiniu metu braindace’iškos estetikos acid’o. Buvo laikas, kai 3 metus nuolat klausiau tik vieno ambiento atlikėjo diskografiją ir tik vaikščiodamas po miškus. Buvo momentų kai visai nieko neklausiau, tiesiog mėgavausi tyla. Tiesa pasakius, būnant sodyboje šiltu metų laiku muzikos beveik neklausau, nes pati gamta yra muzikali. Grįžus į civilizaciją, burzgiantis šaldytuvas ar gurguliuojantys vamzdynai man skambėjo tarsi muzika. Vienu metu bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmonės nesuprantantys atmosferinės muzikos – tikriausiai tiesiog girdi triukšmą (šypsosi). Žinoma pastebiu ir naujus projektus, bet naujienų taip intensyviai kaip anksčiau nebeieškau, kadangi yra pakankamai daug geros nesenstančios muzikos.
Kito lietuviško IDM klasiko migloJE albumo laukti 2028-aisiais?
Pastaruoju metu turiu daugiau laiko muzikai – jau bręsta visa serija albumų, tikiuosi, ilgai laukti nereikės. Konkrečios datos neskelbsiu, iš pradžių reikia pabaigti darbus. Kad negraužtų sąžinė, iš pradžių galvoju paleisti senos kūrybos seriją, noriu atsikratyti nepabaigto darbo jausmo – tai savotiška terapija. “Atspindžiai” buvo vienas tokių leidinių, o praėjo vos mėnuo, tiesa? Dabar labiau koncentruojuosi į projektų pabaigimą nei naujų idėjų generavimą. Pasikeitė ir mano kūrybinė metodika. Prieš 20 metų dėl didelio produktyvumo, beveik visą dėmesį skyriau idėjos sukūrimui ir ištobulinimui, pamiršdamas aranžuotę. Dabar stengiuosi idėjas pabaigti iki galo dėlioti aranžuotę, vystyti idėjos motyvą, taip pat labai smagu su nauja patirtimi pažvelgti į senus kūrinius.
Yra minčių nekaupti didelių albumų ir paleisti įrašus dažniau kaip nedidelius EP. Na, ir jau sirpsta naujų kūrinių albumai, acid/braindance ir neoklasikos/IDM žanruose. Kažkiek įrašų iš būsimų albumų jau galima rasti mano “Soundcloud” arba “Youtube” paskyrose. Taip pat yra nepanaudotas garso takelis draugo kurtam žaidimui – iš jo gautųsi neblogas EP.
Šiemet išleisiu projekto GAJÀ (lietuviškas žodis reiškiantis atgimusios gamtos laikotarpį – nepainioti su graikų deive GAÍA) garso takelį, kurį savo bičiulio, architekto ir skulptoriaus Manto Maziliausko užsakymu sukūriau 2022 metų lygiadienio šventei Juodkrantėje. Jo muziką aranžavau panaudodamas Giedriaus Kuprevičiaus operos “Prūsai” fragmentus, tekstą senovės prūsų kalba parašė ir kartu su Agota Zdanavičiūte įdainavo Romowe Rikoito.
Dažnai mano muzika pasigirsta kito bičiulio režisieriaus Weiss Majewski trumpo metro filmuose, aranžavau keletą aktoriaus ir muzikanto Adomo Stančiko kūrinių. Ne viskas pasiekia dienos šviesą, bet judesys yra – laukia nemažai darbo.
Internete:
Komentarai