[ Tekstas sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sajunga – photography.lt ]
Šiandien kvadratinis formatas daugeliui reiškia vizualą skirtą instagramui, tačiau fotografijoje kvadratas atsirado prieš beveik 100 metų ir netrukus buvo pritaikytas kitam gerai pažįstamam formatui – muzikos albumo viršeliui. Jame persipynė įvairios vizualinio meno sritys: skulptūra dailė, iliustracija, grafinis dizainas ir, žinoma, fotografija. Daug žmonių niekada nesilankė meno muziejuose ir galerijose, bet vidutinis muzikos vartotojas kartu su muzika į namus parsinešė ir pripažintų menininkų darbus: Roy DeCarava, Danny Lyon, Bernd ir Hilda Becher, William Klein, Robert Mapplethorpe, Burt Goldblatt, Andy Warhol, Annie Leibovitz ir daugelio kitų. Pabandykime išryškinti ir užfiksuoti fotografijos vaidmenį muzikos albumo viršelio formate.
Vaikystėje pažintis su vinilo plokštelių viršeliais prasidėjo nuo tėvų kolekcijos abbų, arabeskų, džo dasenų, afric simonų ir kitų. Iš visų spalvingai ryškių vokų išsiskyrė tamsus juodai baltas viršelis: prie medinės sienos stovi akiniuotas barzdotas ilgaplaukis, o ant jo krūtinės – mažas kvadratas su ryškiai žaliu peizažu – tarsi langas į svajonių pasaulį. Išsiskyrė ši plokštelė ir tuo, kad tas ilgaplaukis dainavo man suprantama lietuvių kalba. Jau buvau pusiau slapčia pas senelius perskaitęs tarpukaryje išleistą knygą apie lakūnus Darių ir Girėną, todėl „Margi sakalai“ mano vaikiškoje galvoje skambėjo kiek kitaip, nei šios dainos tekstą nuskaitė to meto cenzūra. 1978-aisiais išleistas Vytauto Kernagio albumas šiandien vadinamas vienu įtakingiausių Lietuvos muzikos istorijoje.
Paauglystėje susidūriau su turbūt tik šiapus „Geležinės uždangos“ egzistavusiu fenomenu – perfotografuotais muzikos albumų viršeliais. 9-ajame dešimtmetyje tarp paauglių egzistavo savotiška juodoji rinka, kurioje galėjai įsigyti įvairių deficitinių prekių. Mažo formato juodai baltas perfotografuotas „uždraustos“ grupės viršelis kainavo apie 10-15 kapeikų. Originalą pamatyti galėdavai nebent išsinuomojęs jį pusdieniui, kad galėtum persirašyti į juostą ar kasetę arba pas tuos, kas turėjo giminių „supuvusiuose Vakaruose“.
Tačiau atsukime laiką atgal, kai pasaulis dar nebuvo taip aiškiai padalintas. Kodėl iš pradžių šelako, o paskui ir vinilo įrašus imta vadinti „muzikos albumais“? Šie diskai buvo laikomi storo kartono dėžutėse, o kartais – ir odinėse knygose, panašiose į fotografijos albumus.
Kultūrinis artefaktas ir nauja meno forma
Iš pradžių ant šių albumų būdavo tik kūrinio ir atlikėjo pavadinimai, tačiau jau 4-ajame dešimtmetyje į muzikos įrašų apipavidalinimą imtas kreipti didesnis dėmesys. Pirmuoju, patraukusiu visų dėmesį savo viršeliu, tapo 1944-aisiais pasirodęs Nat King Cole „The King Cole Trio“, kurio viršelyje po didžiule auksine karūna buvo nupiešti kontrabosas, gitara ir pianino klavišai. Kelio atgal nebuvo – pasirodė, albumo viršelis turi didžiulę įtaką pardavimams. Jis buvo viena retų vizualinių priemonių, pasiekiančių milijonus žmonių auksiniais radijo laikais, dar prieš įsiviešpataujant televizijai. Muzikos industrija suteikė menininkams galimybę parodyti savo kūrybingumą ir originalumą visam pasauliui. Daugybė žinomų menininkų savo nuostabias karjeras pradėjo būtent nuo muzikos albumų viršelių – mažų kultūrinių artefaktų.
Fotografai tapo vienais pagrindinių šio proceso veikėjų. Prieš keletą metų miręs, vienas žymiausių to meto muzikos fotografų Charles Stewart sukūrė nuotraukas daugiau nei 2000 albumų, tarp jų – nuostabius Louis Armstrong , Count Basie, John Coltrane, Miles Davis portretus. Spalvotos fotografijos pionierius Pete Turner, Ted Russell, Joe Alper ir kiti taip pat pridėjo savo „akį“.
Muzikos albumo „Ella and Louis“ viršeliui užteko spalvingos nuotraukos – džiazo muzikantų pora buvo tokie žinomi, jog net nereikėjo rašyti jų vardų. Nuotraukos autorius, žurnalo „Vogue“ fotografas Phil Stern taip pat sukūrė įsimintinus Marlon Brando, James Dean ir Marilyn Monroe atvaizdus. Panaši muzikos žvaigždžių fotografijos stilistika suvaidino pagrindinį vaidmenį 7-8-ojo dešimtmečių viršelių istorijoje.
1956-aisiais išleistas pirmasis būsimo „Karaliaus“ Elvis Presley albumas. Fotografas William V. „Red“ Robertson nufotografavo Elvį koncerto Tampoje metu. Aistringai dainuojantis jaunuolis vizualiai pristatė rokenrolinį maištą nieko neįtariančiai auditorijai dar prieš patefono adatai paliečiant vinilą.
Po 20-ies metų dizaineris Rob Lowry ir britų pankroko grupė The Clash atidavė pagarbą „Karaliui“ savo įrašo „London Calling“ viršelyje panaudodami atpažįstamą šriftą bei rožines ir žalias spalvas. Kartu su fotografės Pennie Smith nuotrauka, „London Calling“ tapo vienu labiausiai įsimenančių muzikos albumų viršelių ir stipriai atnaujino rokenrolo įvaizdį. Jame grupės bosininkas Paul Simonon daužo savo instrumentą į sceną – kalbama, jog muzikantas susinervino išgirdęs, kad žiūrovai turės visą koncertą sėdėti. Šį įspūdingą kadrą pagavo grupės tėvynainė P.Smith, lydėjusi grupę turo po JAV metu. Fotografei ši nuotrauka iš pradžių nepatiko ir ji labai nenorėjo, kad ši patektų ant albumo viršelio – kadras gavosi neryškus, nes Pennie bandė išvengti muzikanto smūgio. Po daugiau nei 20-ies metų P.Smith pripažino, jog smagu būti giriamai, tačiau pati nebegalinti žiūrėti į šią nuotrauką: „Ji buvo panaudota įvairiomis formomis tiek daug kartų, kad tapo savotiškais tapetais. Yra daugybė kitų mano padarytų The Clash nuotraukų, kurios dėl daugelio priežasčių man patinka labiau.“ Kiek ironiška, kad vėliau legendinis viršelis buvo įamžintas karališkojo pašto ženkle – to pankroko grupė negalėjo net įsivaizduoti. Šis faktas tik įrodo, kaip giliai britų kultūroje įsišaknijęs P.Smith sukurtas įvaizdis.
Kartu su 12 colių muzikos įrašų formatu, albumų viršeliuose atsirado ir dizainerio Reid Miles, dirbusio žurnale „Esquire“, pavardė. Reid pradėjo ir pats fotografuoti, nors už vieną viršelį tegaudavo 50 dolerių ir dažnai turėdavo dirbti savaitgaliais. Kartais savo darbus jis perleisdavo būsimajai popmeno žvaigždei A.Warhol. Per dešimtmetį R.Miles sukūrė vienus įspūdingiausių „Blue Note Records“ viršelių. Kitas fotografas Francis Wolff savo kurtais portretais taip pat svariai prisidėjo prie šios įrašų kompanijos „sukurta nusimanančių nusimanantiems“ įvaizdžio.
„Socialinio kraštovaizdžio“ meninės kalbos kūrėjas Lee Friedlander ne kartą fotografavo muzikantus ir sukūrė neužmirštamus John Coltrane, Charles Mingus ir kitų portretus, atsidūrusius ant „Atlantic Records“ išleistų albumų viršelių. Ken Veeder buvo „Capitol Records“ fotografijos skyriaus vadovu ir per daugiau nei 20 metų sukūrė daugybę įspūdingų viršelių.
Nuo 60-ųjų žymūs muzikantai pradėjo vis artimiau bendradarbiauti su progresyviais savo meto menininkais ir kviesti juos vizualizuoti savo muziką. The Roling Stones dirbo su A.Warhol ir Robert Frank, o The Beatles – su Richard Hamilton ir Peter Blake.
Fotosesija vienam žinomiausių viršelių, paskutiniam The Beatles albumui „Abbey Road“, truko vos 10 minučių, per kurias fotografas Iain Macmillan, pasilypėjęs ant kopėčių, keliskart užfiksavo per pėsčiųjų perėją einančius muzikantus. 1969-aisiais „bitlai“ balansavo ant iširimo ribos, o viršelio idėją iš esmės padiktavo muzikantų… tingumas. Iš pradžių albumą norėta pavadinti „Everest“, tačiau išgirdę apie fotosesiją Himalajų papėdėje, „bitlai“ greitai pakeitė šį sumanymą ir nusprendė albumą pavadinti studijos, kurioje įrašinėjo, vardu, o fotosesiją surengti kur nors netoliese. 2010-aisiais ši pėsčiųjų perėja buvo įtraukta į Londono paveldo objektų sąrašą ir šiandien yra viena svarbiausių bitlopiligrimystės vietų.
Vinilo viršeliai tapo tikra meno forma, o muzikos įrašų parduotuvių vitrinos – gatvės meno galerijomis, nuolat pristatančiomis ką nors naujo.
1967-aisiais Storm Thorgerson ir Aubrey Powell įkūrė fotografijos dizaino studiją „Hipgnosis“ ir savo idėjomis ryškiai pakeitė muzikos albumų viršelių trajektoriją. Kai kurie jų kūrinių tapo 20-ojo amžiaus muzikos simboliais: didžiulė pripučiama kiaulė virš Londono Battersea elektros jėgainės Pink Floyd albumo „Animals“ viršeliui, trikdantys uolomis lipantys nuogi šviesiaplaukiai vaikai Led Zeppelin „House of the Holy“ viršeliui ar cenzūruoti kasdienybės niekšai AC/DC albumui „Dirty Deeds Done Dirt Cheap“. S.Thorgerson teigė, kad jie stengiasi pavaizduoti tai, kas bandoma pasakyti muzikoje ir nenori apsiriboti muzikantų nuotraukomis, mažai pasakančiomis apie muzikoje esančias emocijas, jausmus, idėjas ir temas, manijas, iškrypimus ar susirūpinimą. Jo kolega A.Powell pažymėjo, jog tuo metu nebuvo fotošopo, viskas turėjo būti fotografuojama juosta ir padaryta rankomis. Vidutiniškai sukurti vieną viršelį užtrukdavo nuo trijų iki šešių savaičių, tuo tarpu dabar kai kuriuos šių viršelių būtų galima padaryti per pusdienį.
Daugelis fotosesijų istorijų šiandien būtų panaudotos albumo pristatymo viešųjų ryšių kampanijose. Tarkim, Pink Floyd albumo „Animals“ viršeliui buvo specialiai užsakyta 12 metrų pripučiama kiaulė, kurią sukūrė Australijos menininkas, o pagamino Vokietijos įmonė. 1976-ųjų žiemą specialiai fotosesijai buvo nusamdytas šaulys, jei „modelis pabėgtų“, tačiau dėl blogų oro sąlygų viską teko perkelti. Kitą dieną atsakingas vadybininkas nepasivargino vėl užsakyti šaulio, o balionas kaip tyčia nutrūko ir nuskrido link… Heathrow oro uosto, kur sukėlė nemažą paniką bei privertė atidėti kelis skrydžius, pilotams siunčiant pranešimus apie… kiaulę danguje. Galiausiai balionas nukrito Kento grafystėje, kur išgąsdino besiganančias karves ir supykdė vietinį ūkininką. „Modelį“ pavyko atgauti ir fotosesiją buvo pratęsta trečią dieną. Beje, pirmųjų dienų kadrai pasirodė geresni ir galiausiai kiaulę teko įmontuoti. 2012-aisiais kino režisierius Danny Boyle olimpinėms žaidynėms Londone sukūrė filmą „Isles of Wonder“ – jame aiškiai matoma pažįstama ryškiai rožinė kiaulė virš Battersea jėgainės.
8-ajame dešimtmetyje atsiradę taip vadinami „įžymybių fotografai“ greitai užėmė savo vietą ir muzikos pasaulyje. Kai kurios šių partnerysčių buvo itin ryškios: Herb Ritts ir Madonna (albumas „True Blue“), Jean-Paul Goude ir Grace Jones („Island Life“), Richard Avedon ir Simon & Garfunkel („Bookends“), Irving Penn ir Miles Davis („Tutu“), Ari Marcopoulos ir Jay-Z („Magna Carta Holy Grail)“, Annie Leibovitz ir Cyndi Lauper („She’s So Unusual“) ir kiti.
1990-aisiais muzikantai Kurt Cobain ir Dave Grohl iš tuomet dar mažai kam žinomos grupės „Nirvana“ žiūrėjo televizijos programą apie gimdymą vandenyje ir sugalvojo vėliau pasaulį susprogdinusio albumo „Nevermind“ viršelio idėją. Iš pradžių norėta naudoti „stock’inę“ nuotrauką, tačiau už panaudą užsiprašyta 7500 dolerių per metus. Tuomet įrašų kompanijos „Geffen“ meno vadovas nusiuntė fotografą Kirk Weddle į vaikų baseiną, kad šis nufotografuotų po vandeniu kelis kūdikius. Vėliau buvo primontuotas ant žvejo kabliuko pamautas dolerio banknotas, sufleruojantis nekaltybės praradimą pramogų verslo vandenyne. „Nevermind“ tapo vienu ryškiausių albumų muzikos istorijoje – šiandien pasaulyje jo parduota daugiau nei 30 milijonų kopijų.
Viršeliui pasirinktas fotografo draugo vaikas Spencer Elden išgarsėjo kaip „Nirvana Nevermind Baby“. Už fotosesiją kūdikio tėvai gavo 200 dolerių, tačiau nepasirašė jokių modelio sutikimo dokumentų. Sulaukęs 30-ies, S.Elden padavė grupės narius, įrašų kompaniją ir fotografą į teismą už jam sukeltas kančias, seksualinę prievartą ir visam gyvenimui padarytą žalą. 2022-ųjų pradžioje ieškinys buvo atmestas kaip neturintis nieko bendro su vaikų pornografija. Advokatai atkreipė dėmesį, kad albumo viršelis, priešingai, kalba apie godumą ir nekaltumą.
Sukurta specialiai viršeliui
R.Mapplethorpe natūralioje šviesoje „Polaroid’u“ namuose sukurtas Patti Smith portretas jos debiutinio albumo „Horses“ viršeliui išlieka paprasto, tačiau stulbinančio muzikos vaizdinio etalonu. Už šios nuotraukos slypi dviejų kūrėjų meilė ir draugystė. Niujorko pogrindžio poetė savo draugui pažadėjo, kad vilkės švarius marškinius be dėmių – juos ant skurdo ribos gyvenusi menininkė gavo iš labdaros organizacijos „Gelbėjimo armija“. Fotografas atrinko kadrą, kuriame, jo nuomone, buvo magijos. „Žiūrėdama į šią nuotrauką niekada nematau savęs. Matau mus,“ – sakė P.Smith.
Richard Avedon per savo daugiau nei 20-ies metų karjerą žurnale „Vogue“ nufotografavo begalybę nuostabių viršelių ir nuotraukų serijų. Mažiau žinoma apie jo sukurtą ’70-ųjų funk grupės „Sly and Family Stone“ albumo „Fresh“ viršelį, kuriame jos lyderis užfiksuotas džiaugsmingame šuolyje arba dueto Simon & Garfunkel portretą albumo „Bookends“ viršeliui.
Turbūt tik kiečiausi vokiečių grupės „Scorpions“ fanai žino, kad albumo „Love at First Sting“ viršelį nufotografavo mados fotografijos provokatorius Helmut Newton, sukūręs jausmingas „Thierry Mugler“, „Bluemarine“, „Yves Saint Laurent“ kampanijas. Vos išleistas 1986-aisiais albumas dėl viršelio iškart buvo uždraustas ir tai tik suteikė jam kultinį statusą muzikos istorijoje.
Tinkamas albumo viršelis gali turėti didžiulę įtaką atlikėjo sėkmei. Vienu tokių pavyzdžių tapo prancūzo fotografo, iliustratoriaus ir grafikos dizainerio Jean-Paul Goude sukurtas Grace Jones albumo „Island Life“ viršelis – elegantiškos aerobikos fotokoliažas buvo rankomis sudėliotas prieš-skaitmeniniais laikais ir padėjo G.Jones tapti tarptautine žvaigžde, o ikoniška muzikantės poza iki šiol atkartojama visame pasaulyje. Tačiau prieš užsirašydami į intensyvios jogos kursus, turėtumėt prisiminti, jog pasakiškai lanksti G.Jones buvo sudėliota iš skirtingų kadrų.
Amerikiečių dainininko Bruce Springsteen albumo „Born in the U.S.A.“ albumo dainos yra intensyvios, iš jų tiesiog sunkiasi patriotiškos raudona, balta ir mėlynos spalvos, nesvarbu, kurioje pusėje jos kovoja. Būtent tai įsivaizdavo fotografė Annie Leibovitz ir dizainerė Andrea Klein, sukūrusios viršelį, kurį šiandien galima rasti „MoMa“ muziejaus kolekcijoje. Žinoma fotografė labai norėjo pagauti atlikėjo charakterio intensyvumą, taip ryškiai girdimą muzikoje. Ji padarė daugybę nuotraukų, tačiau B.Springsteen pasirinko vieną, sakydamas, kad „mano užpakalio nuotrauka atrodo geriau nei mano veido“. Taip atsirado vienas žinomiausių užpakalių muzikos istorijoje.
A.Leibovitz sukūrė ir įsimenantį debiutuojančios atlikėjos Cyndi Lauper įvaizdį jos albumo „She’s So Unusual“ viršeliui 1983-aisiais. Dainininkė pozuoja priešais apleistą vaško figūrų muziejų Konio saloje, vilkėdama išleistuvių suknele, tinklinėmis kojinėmis ir daugybe skirtingų papuošalų. Aukštakulniai nuspirti į šoną. Labiau nei bet kurios kitos popmuzikos karalienės albumo viršelis, šis bene garsiausiai „šaukia“ apie norą išlikti keistam ir mylėti save už tai.
Atskiro paminėjimo vertas Anton Corbijn. Kilęs iš nedidelės Nyderlandų salos, jis pradėjo fotografuoti 17-kos ir netrukus persikėlė į Londoną, kad būtų arčiau savo mėgstamų britų muzikantų. Būdamas iš esmės savamokslis ir neturėdamas reikiamų techninių įgūdžių, fotografas išvystė savitą stilistiką, pasižyminčią tamsumu ir grubumu – ji puikiai atspindėjo menininką dominančius melancholiškus gyvenimo atspalvius. Tuo metu, kai aplink visi stengėsi „iki blizgėjimo“ nupoliruoti savo darbus, tokia fotografija ryškiai išsiskyrė. Labiausiai šis olandas išgarsėjo daugiau nei 30-ies metų bendradarbiavimu su U2 (be viso kito, „The Joshua Tree“ ir „Achtung Baby“ viršeliai) bei Depeche Mode (dauguma viršelių ir kitos vizualinės medžiagos pradedant nuo 1990-ųjų „Violator“). Fotografo darbai taip pat atsidūrė: B.Springsteen, Nick Cave, Bryan Adams, Metallica, Therapy?, The Rolling Stones, The Killers, R.E.M., The Bee Gees ir kitų viršeliuose.
Fotografijos istorija ir menas viršeliuose
Daug muzikos albumų viršelių buvo sukurta pagal specialiai jiems sugalvotas įvairių menininkų vizijas, tačiau daug jų buvo panaudoti kadrai padaryti prieškelis ar keliasdešimt metų. Kai kurios fotografijos, stiprūs savo laikmečio ar tam tikrų įvykių simboliai, muzikos viršeliuose „suskambo“ iš naujo.
1937-aisiais fotožurnalistas Sam Shere Niū Džersyje laukė iš transatlantinės kelionės sugrįžtančio orlaivio „Hindenburg“, tačiau besileisdamas šis patyrė avariją ir užsidegė. Baltarusijoje gimęs S.Shere prisimena, jog neturėjo laiko prisitaikyti ir fotografavo „nuo klubo“. Jis buvo apdovanotas už geriausią tų metų fotografiją, tačiau negalėjo net įsivaizduoti, kad po trečdalio amžiaus jo užfiksuotas degančio „cepelino“ atvaizdas atsidurs ant debiutuojančios britų roko grupės Led Zeppelin viršelio. Grupės nariai norėjo būtent šio atvaizdo ir grafikos dizaineris George Hardie savo rapidografu ant kalkinio popieriaus „nutaškavo“ garsiosios nuotraukos faksimilę. Kaip S.Shere neįsivaizdavo savo fotografijos likimo, taip ir G.Hardie neįsivaizdavo, kad kuria viršelį vienai garsiausių pasaulio muzikos grupių – albumo „Led Zeppelin I“ buvo parduota milijonai kopijų, o viršelio litografija atsidurė „MoMa“ kolekcijoje Niujorke. Prieš kelis metus G.Hardie tvarkė savo studiją ir rado aplanką ant kurio vienas bendradarbių buvo užrašęs „G pensijos fondas“ – jame buvo „Led Zeppelin I“ originalas. 2020-aisiais šis darbas buvo parduotas už 325 tūkstančius dolerių. 1969-aisiais jaunasis menininkas uždirbo vos daugiau nei 70 svarų.
1963-aisiais budistų vienuolis Thích Quảng Đức pasidegė, protestuodamas prieš budistų žudymą amerikiečių remiamame Vietname. Istoriškai reikšmingą aktą užfiksavo agentūros „Associated Press“ korespondentas Malcolm Browne. Būsimo „World Press Photo“ ir Pulicerio premijos laureato nuotrauka taip paveikė tuometinį JAV prezidentą John F. Kennedy, kad jis buvo nusprendęs nutraukti paramą Pietų Vietnamo režimui. Deja, pats buvo nužudytas tų pačių metų pabaigoje. Politiškai agresyvi amerikiečių grupė Rage Against the Machine šį kadrą pasirinko savo debiutinio albumo viršeliui. Siekiant dar didesnio efekto, M.Browne kadras apkirptas taip, jog viršelyje matyti tik vienuolis ir ugnies liepsnos.
1990-aisiais žinomo dainininko George Michael albumo „Listen Without Prejudice Vol. 1“ viršelyje atsirado kadruota fotografo Weegee (Arthur Fellig) nuotrauka, kurią jis prieš 50 metų padarė Konio saloje Niujorke. Šiandien iš Ukrainos kilęs objektyvo meistras vadinamas vienu įtakingiausių Niujorko gatvės fotografų. Jo iškraipyti ir niūrūs miesto gyvenimo ir nusikaltimų momentai įkvėpė fotografę Diane Arbus. Grafikos dizaineris Simon Halfon ir dainininkas norėjo išleisti albumą tuščiu viršeliu, tačiau tai nepatiko įrašų kompanijos vadybai. Kartą bevartant 20-ojo amžiaus fotografijos antologijos albumą, menininkų akys užkliuvo už tūkstančių linksmų poilsiautojų. Originaliame Weegee kadre fone matėsi atrakcionų ir krantinės fragmentas, kuriuos dizaineris nukirpo suteikdamas vaizdui begalybės jausmą.
2006-aisiais emo grupė Brand New išleido vieną geriausių savo albumų apie teologiją, mirtį ir depresiją. Jo viršeliui buvo panaudota 2003 m. fotografo Nicholas Prior sukurta nuotrauka „Untitled #44“ iš serijos „Age of Man“. Iš pradžių menininkas atmetė grupės įrašų kompanijos „Interscope“ prašymą, tačiau grupės atkaklumas ir išankstinė įrašo perklausa įtikino fotografą apsigalvoti. Pasak jo, kūrinį inspiravo Z.Froido idėjos ir mintis, jog suaugusieji negali pažvelgti į vaikystę kaip vaikai, o tai reiškia paslaptingą ir neįveikiamą bedugnę tarp suaugusiųjų ir vaikų.
Fotografas William Eggleston plačiai žinomas dėl savo novatoriško tirštų spalvų naudojimo ir sugebėjimo užfiksuoti kasdienių dalykų grožį (ir liūdesį). W.Eggleston licencijavo savo darbus Spoon, Primal Scream, David Byrne, Cat Power, Jimmy Eat World ir kitų viršeliams. Big Star albumo „Radio City“ viršelyje panaudota viena žinomiausių fotografo nuotraukų „The Red Ceiling“. Pasak Getty muziejaus, W.Eggleston mano, kad tai vienas sudėtingiausių jo darbų.
Antrasis Antony and the Johnsons albumas „I Am A Bird Now“ 2005-aisiais laimėjo Mercury prizą. Albumo įrašuose dalyvavo daugybė žinomų muzikantų, o jo viršelyje atsidūrė vienas geriausių fotografo Peter Hujar darbų – galingas ir skausmingas „Candy Darling on her Deathbed“. Candy buvo viena A.Warhol mūzų ir transseksualizmo simbolis. 1987-aisiais fotografas mirė nuo su AIDS susijusių komplikacijų, o jo darbai pastaraisiais dešimtmečiais susilaukė pavėluoto kritikų pripažinimo – šiandien P.Hujar vadinamas vienu svarbiausių XX amžiaus pabaigos amerikiečių fotografų.
2008-ųjų pavasarį amerikiečių fotografas Ryan McGinley atidarė savo personalinę parodą „I Know Where the Summer Goes“. Vasarą prieš tai jis praleido keliaudamas po JAV su 16 modelių, 3 asistentais ir 4000 juostelių. Kadras „Highway“, anonsuojantis būsimą parodą, atsidūrė islandų avant-rokerių Sigur Rós lyderio Jónsi e-pašto dėžutėje tuo metu, kai grupė sprendė, kaip geriau vizualizuoti savo naująją kūrybą. Ryški hedonistinių vasaros linksmybių išraiška, vaizduojanti per apleistą greitkelį bėgančių nuogų draugų grupę, puikiai tiko tuometinei islandų kūrybai.
Tuo tarpu pokario Lietuvoje…
Lietuvoje muzikos albumų dizainas pradėtas kurti tik atsigavus po Antrojo pasaulinio karo – iki 7-ojo dešimtmečio antrosios pusės dauguma vinilų buvo pakuojami į neišvaizdžius popierinius vokus. Ir net pradėjus kurti originalius viršelius, jiems buvo keliamas ne komercinio patrauklumo, o iliustracijos uždavinys. Drąsesniems sprendimams kelią užkirsdavo cenzūros filtrai tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir Maskvoje.
Plokštelių dizainui naudotos fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Juozo Grikienio, Valerijaus Koreškovo, Jakovo Fišerio ir kitų nuotraukos. Pradžioje teksto minėtą V.Kernagio albumo viršelį sukūrė fotografas Grigorijus Talas ir dailininkė Miroslava Mačan-Boguš.
G.Talas nuolat buvo tarp muzikantų: Benjaminas Gorbulskis, Nerija, Ganelino trio, Viktoras Malinauskas, Petras Vyšniauskas ir daugybė kitų jo amžinininkų pateko į jo objektyvą. Vilniuje gimęs ir užaugęs, G.Talas čia pradėjo fotografuoti, pats grojo džiazą, dirbo reporteriu kultūriniuose leidiniuose ir leidyklose. Devyniasdešimtaisiais emigravo į Kanadą ir Toronte įkūrė savo galeriją „Kodiak Gallery“. Viename interviu, G.Talas pasakojo: „Pradėjau bendradarbiauti ir su Filharmonija, kur fotografuodavau muzikantus, ir su plokštelių studijomis – buvo išleista daugiau nei 50 plokštelių su mano nuotraukomis ant viršelio, tarp jų ir pirmosios Kernagio plokštelės. (…) Oficialiai fotografijos mokslai neegzistavo, galima buvo nebent eiti į proftechninę mokyklą ir mokytis daryti paso nuotraukas. Šiaip visi fotografai menininkai buvo savamoksliai. (…) Aš labai eklektiškas ir neturiu programinių savo fotografijos tikslų. Labiausiai mėgstu, matyt, gatvės fotografiją – tikiu, kad tai yra tikrasis menas. Dauguma geriausių pasaulio fotografų užsiiminėjo gatvės fotografija.“ *
Tipinis, meniniu požiūriu ne itin vertingas sprendimas buvo panaudoti portretinę atlikėjo ar kompozitoriaus nuotrauką ir ją papildyti plokštelės pavadinimu. Ši klišė sėkmingai funkcionavo ne tik sovietinėje Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vizualiniu požiūriu neįdomus sprendimas vis dėlto turėjo nemenką socialinį poveikį – ant plokštelių viršelių besipuikuojantys muzikantų veidai greitai tapdavo atpažįstami masėms, o tiražuojamos jų nuotraukos tapo vienu žvaigždžių kulto formavimąsi paskatinusių veiksnių. Tačiau vėliau imta ieškoti kūrybiškesnių sprendimų, stengiantis nustebinti įsimintinu albumo viršeliu.
Dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė išskyrė ryškiausias tendencijas ir išanalizavo meniškai vertingiausius sovietinės Lietuvos plokštelių viršelius. Anot jos, tik „devintajame dešimtmetyje imta manipuliuoti nuotraukų spalvomis, fotografiją pasitelkti kaip nedidelę bendros kompozicijos detalę, pritaikyti ją prie piešinio. Be to, imtasi drąsesnių sprendimų – su ne tik pačių atlikėjų atvaizdais, bet ir stambesnėmis, nebūtinai portretinėmis, detalėmis, susisiejančiomis su plokštelės pavadinimu ir turiniu.“ **
Vinilo atgimimas ir jo viršeliai Lietuvoje
Atrodė, kad atsiradus CD, o ypač mp3/wav/flac/etc., virtualus skaitmeninis formatas visiškai išstums fizines laikmenas, tačiau vinilo įrašų pardavimai keliolika pastarųjų metų nuolat auga. 2021-aisiais jų buvo parduota daugiau nei 5 milijonai – daugiausia per paskutinius 30 metų. Plokštelių fabrikuose paklausa gerokai viršyja pasiūlą. Vieša paslaptis, kad šiandien muzikos albumai perkami ir kaip vizualiniai kūriniai, net ir turint vieną ar kitą vinilą, dažnai klausomasi jo virtualios versijos internete. Jei anksčiau lietuvišką muziką vinile išleisdavo nebent užsienio įrašų kompanija, tai šiandien dauguma Lietuvos muzikantų gali pasigirti savo plokštele, o netrukus ir pačius vinilus žada gaminti “Green Lakes Pressing”, įsikūrę buvusiame popieriaus fabrike šalia Žaliųjų ežerų Vilniuje. Tiesa, viršeliai jau senokai spausdinami Lietuvoje, kur spaustuvės garsėja kokybe.
Vienas šio teksto atsiradimo katalizatorių – Prospekto galerijoje Vilniuje surengta paroda „Garso ir tylos autografai“, kurioje pristatyti kūriniai akcentavo garso bei muzikos vizualizavimo galimybes. Parodos autoriai minimizavo tradicinius muzikos įvaizdinimo būdus ir, pasitelkdami fotografijos priemones, užfiksavo garso, kaip materialios ir fizinės raiškos, vizualius pėdsakus. Vienas parodos dalyvių – Kristijonas Nenartavičius iš eksperimentinio roko grupės Sraigės Efektas. Jis kiekvienam savo albumo „Tik ėjimas“ kūriniui garsinėmis bangomis sukūrė paveikslą, pasitelkęs cianotipijos techniką. Šis procesas atkartojo architektų dueto „K.N.A.L.“ audiovizualinį eksperimentą „Rezonansas“, pristatytą tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’17“. Minėto albumo viršelis – vienas ant kito sudėti visi 9 atvaizdai.
Eksperimentuoja ir popmuzikos atlikėjai – nuotraukos Jurgos albumo „+37° (Goal Of Science)“ viršeliui buvo daromos termovizoriumi, fiksuojančiu ne vaizdą, o šilumą. Jų autorius – žinomas glamour fotografas Gediminas Žilinskas. Pirmasis komercinis šilumą fiksuojantis aparatas buvo parduotas dar 1965-aisiais, o visiems atpažįstamą termovaizdą išpopuliarino Holivudo filmas „Grobuonis“ – būtent taip žmones matė techniškai pažangesnis ateivis.
Dizaineris David Budko ieškojo nuotraukos grupės Egomašina albumo „Spąstai“ viršeliui ir tinkamą kadrą rado… vieno JAV universitetų archyve. Šios kliūtinio bėgimo varžybų dalyvės negalėjo net įsivaizduoti, kad po keliasdešimties metų „bėgs“ ant lietuviško muzikos albumo viršelio.
2007 m. po 20-ies metų pertrauką į sceną sugrįžo legendinė grupė Antis. 1987-aisiais išleista grupės plokštelė įsiminė savo pankiškai koliažiniu viršeliu. Kartu su muzikantais dizainerė Asta Kaušpėdaitė gvildeno idėją, kokia yra naujoji Antis, ir jiems kilo mintis sukurti albumo viršelį, kuriame matyti juodas kostiumas ir kiaušinio galva. A.Kaušpėdaitė prisimena: „Eskizas buvo sukurtas gana nesunkiai, iš greitai internete rastų nuotraukų. Tačiau išsiaiškinus, kiek tos nuotraukos kainuoja, paaiškėjo, kad tai milžiniška suma. Padaryti fotosesiją būtų buvę pigiau. Visgi aš pasišoviau paieškoti internete kitų nuotraukų, suvedus paieškos laukelyje „Kiaušinio fotografija“, gavau daug rezultatų. Atrankoje dalyvavo apie 10 tūkstančių kiaušinių ir galiausiai, kiaušinis viršelyje buvo tobulas.“ ***
Šveicarijos įrašų leidyklos „Lux Rec“ atstovas Daniele Cosmo, lankydamasis parodoje Lietuvoje, pamatė fotografo Pauliaus Lileikio nuotrauką, kurioje sustabdyta 1991-ųjų Seimo gynėjų kasdienybės akimirka. Šveicarui tai padarė tokį įspūdį, kad šis vaizdas atsidūrė ant Viktoro Urbaičio, kuriančio Teatre pseudonimu, vinilo „Vociferate“ viršelio. „Iš dalies nuotrauka padiktavo leidinio siužetą ir iš dalies sutapo su tuo metu man įdomiomis temomis: balsu, jėga, įtampa,“ – sako V.Urbaitis: „Be to, atrodė, kad aršios lietuviškos elektroninės muzikos eksportui tinkamas toks lietuviškumo įvaizdis. Sąsajos labiau simbolinės, bet fotografija tikrai kaustanti ir išraiškinga.“
Vienas retų atvejų, kai auditorijos dėmesio sulaukė ne tik muzika, bet ir viršelis – išskirtinė grupės ba. albumo „H8“ nuotrauka, kurioje chorą „Liepaitės“ primenančios merginos rėkia diriguojamos žilagalvės mokytojos, vilkinčios odine striuke su trafaretu užpurkštu „H8“.
„Buvom baigę albumą, bet kiek pasiklydę savyje, kaip tai, ką įrašėm, turėtų atrodyti viršelyje“, – pasakoja grupės lyderis Benas Aleksandravičius. „Ši idėja kilo netikėtai, pabudus 5 valandą ryto.“ Nuolatinis grupės vizualinis patarėjas ir kūrėjas dizaineris Art Belikov prisimena: „Idėją mes su Benu gvildenom labai ilgai, kol vieną naktį jis nesusapnavo mergaičių choro. Tuomet sudėliojom mintis į vietas: atmosfera, apranga, charakteriai ir panašiai. Motiejūnas („ba.“ gitaristas Simonas Motiejūnas – D.K. past.) prodiusavo fotosesiją ir labai greitai surinko mergaičių būrį. Pagrindinė fotografė buvo Agnė Papievytė, o DJ Yung Žižek fiksavo užkulisius, bet po peržiūros nusprendėm naudoti DJ Yung Žižek fotkę, nes ji geriausiai atliepė norimą emociją. Užvedinėjom mergaites, kad būtų agresyvesnės ir spinduliuotų tą H8 (hate) emociją. Dauguma jų pačios klauso ba. ir vaikšto į koncertus. Įdomu, kaip jaučiasi matydamos save ant šio albumo.“
Jei norite pamatyti vienus įdomiausių pastarojo laikmečio lietuviškų muzikos albumų viršelius, atsiverskite A.Belikov portfolio. Kartu su fotografu bei režisieriumi Shukowski jie vizualizavo grupės Akli išgyvenimus ir kvietimą atmerkti akis bei pažvelgti į save – albumo „Refleksija“ viršelyje mergina laižo gigantišką akies obuolį. A.Belikov prisidėjo ir prie kito įsimenančio, ’80-ųjų dvasia alsuojančio grupės Abudu albumo „Gaisras“ viršelio. Nuotraukoje prie stalo susėdę aktoriai, tarp jų – ir Nacionalinės premijos laureatas Darius Meškauskas, primena barokinį „paskutinės vakarienės“ paveikslą, kuriame kiekvienas personažas simbolizuoja albumo dainą, bet tik vienintelis Gaisras žiūri į objektyvą ir mato ugnį. Bendrą grupės lyderio Domanto Starkausko ir A.Belikov idėją vizualizavo minėta A.Papievytė. Konkretų paveikslą, Henri Matisse „La Danse“, savo albumo „Tanzen“ viršelyje „remiksavo“ roko grupė Timid Kooky – fotografas Tomas Juškevičius užfiksavo nuogus šokančius grupės narius.
Kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje vienu populiariausių išlieka klasikinis viršelio variantas su atlikėjo atvaizdu. Tiesa, šiandien ne visi nori būti atpažįstami, todėl muzikantai slepia savo veidus po kaukėmis ar ryškiu makiažu, fotografuojasi nusisukę arba atiduoda viršelį išgalvotam personažui. Tarkime, tamsios muzikos kūrėjų Autism konceptualaus albumo „Have You Found Peace?“ viršelyje matomas juodai baltas nuogo vyro portretas su „išplaukusia“ galva. Dramatišką istoriją pasakojanti muzikinė kelionė vysto tragiško susvetimėjimo ir praradimo tematiką, kurią vizualizavo fotografų duetas Laima Stasiulonytė ir Anton Zolo.
15 minučių šlovės
1968-aisiais A.Warhol surengė savo pirmąją tarptautinę parodą Stokholmo „Moderna Museet“ galerijoje ir jos kataloge įrašė: „In the future everybody will be world famous for fifteen minutes„. Šis spėjimas pasitvirtino ir šiandien tai būdinga įvairioms meno sritims – vietoje dešimtmečiais garbinamų sunkiasvorių, dėmesys defragmentavosi į daugybę ilgesnių ar trumpesnių žybtelėjimų. Dažnai juos lemia ne tik talentas ar sunkus darbas, bet ir netikėtumo bei įvairiai susiklosčiusių aplinkybių visuma. Chase Jarvis nėra labai gerai žinomas fotografas, tačiau vieną jo darbų internete pamatė grupės „!!!“ narys Mario Andreoni, suvedęs paieškoje žodį „plunge“. Povandeninis neriančio žmogaus kadras tapo grupės albumo „Thr!!!er“ viršelio pagrindu. 2013-aisiais „Art Vinyl“ jį išrinko tarp 50-ies geriausių metų viršelių.
* Ieva Krivickaitė – „Toronte gyvenantis fotografas Grigorijus Talas: „Menininkas turi prisitaikyti prie rinkos“: 15min.lt, 2013
** Deima Žuklytė-Gasperaitienė – „Melomanų akių džiaugsmas. Lietuviškų vinilinių plokštelių viršeliai“: žurnalas „Krantas“, 2022
*** Audronė Kažukauskaitė – „Kaip kuriami muzikos albumų viršeliai“: LRT.lt, 2017
[ Tekstas sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos fotomenininkų sajunga – photography.lt ]
Komentarai