Visų pirma, Slovėnijos Nacionaliniame muziejuje saugomas seniausias muzikos instrumentas pasaulyje – 60 tūkst. metų senumo neandertaliečio fleita. Antra, šis muziejus yra šalies sostinėje Liublianoje, kuri vokiškai vadinama Laibach – taip pat kaip ir gerai žinomas slovėnų avangardinės muzikos kolektyvas. Trečia, “Ore” pagaliau apsilankė čia rengiamame showcase festivalyje “Ment”.
Šiemet 9-ąjį kartą vykęs renginys jau senokai buvo mūsų radaruose dėl kelių priežasčių. Skirtingai nuo kitų panašių renginių, “Ment” nesistengia pristatyti viso muzikos spektro ir pagrindinį dėmesį skiria alternatyviniam skambesiui plačiąja prasme. Dar įdomiau tai, jog festivalio programa vietoje įprasto anglo-amerikietiško muzikos lauko fokusuojasi į mažiau žinomą Rytų ir Centrinės Europos skambesį, todėl čia galima susipažinti su šiandieninėmis slovėnų, kroatų, serbų, čekų, slovakų, vengrų ir kitų aplinkinių regionų scenomis. Kalibro įsivaizdavimui šiemetinio “Ment’o” skaičiai: ~6000 lankytojų, ~80 atlikėjų, ~700 įvairių muzikos industrijos profesionalų iš ~30-ies šalių. Be to, šiemet išskirtinai buvo pristatytas ir Baltic moMent’as.
Vienas pirmųjų muzikinių akcentų atvykus į Liublianą – degalinė pavadinimu “HipHop”, o netrukus pasitinka ir pirmasis “Ment” plakatas su užrašu: “Muzikos atradimų festivalis”. Programą dar antradienį pradeda Baltijos filmų programa: šalia estiško “U.Q.” bei latviško “Jelgava 94” buvo parodytas ir Sauliaus Baradinsko trumpametražis “Techno, mama”. Saulius gerai žinomas muzikos pasaulyje dėl senesnio “Vilnius Temperature” ar naujesnio “Sapiens Music”, be to, jis sukūrė ne vieną ir ne du muzikinius klipus, o netrukus pradės savo kelionę į Holivudą.
Baltijos šalių priėmimas vyko buvusiame kino teatre “Šiška”. Apvalus modernistinis pastatas baigtas statyti 1961-aisiais, o nuo 2009-ųjų čia dviejose salėse vyksta dauguma miesto indoor muzikos renginių. Pvz., mėnesio gale, čia du sold out koncertus iš eilės surengs jau minėti Laibach. Šio pavasario programoje “Kino Šiška” dar pristato: Ploho, The Tiger Lillies, eksperimentinės elektronikos festivalį “Sonica”, Jonathan Bree, Henge, Mono, Bohren & Der Club of Gore, Swans ir kitus atlikėjus.
Pirmas netikėtumas Baltic moMent’e – susitikimas su senu pažįstamu, buvusiu grupių Bez Greznības, Kartāga, M.Gvarde, Sirke, Voiceks Voiska būgnininku. Šiandien kostiumuotas Uldis yra Latvijos kultūros ministerijos Valstybės sekretoriaus pavaduotojas kultūros politikai ir sako kalbą renginio atidaryme. Nors vėliau prisipažino, jog mieliau būtų pagrojęs. Lietuvą atstovauja meno vadybininkas Kultūros viceministras Vygintas Gasparavičius. Čia sutinku ir šiemetinius LT muzikos ambasadorius: iš Meksikos ką tik grįžusius Planeta Polar, Superkoloritą ir Plié (festivalyje taip pat dalyvavo post-folk atstovė Jausmė, bet jos neteko sutikti). Aplink taip sukinėjosi Ramūnas Zilnys iš “Opus’o”, Martynas Butkevičius iš Lukiškių kalėjimo, Viktoras Diawara iš “Lofto” ir kiti LT veikėjai.
Nepaisant to, kad trečiadienio vakarą koncertai patogiai vyko “Katedrala” ir “Komuna” salėse tame pačiame pastate, dėl įvairių susitikimų ir nutikimų nukentėjo koncertų lankomumas. Išsamiau pavyko pamatyti tik atidarymo headliner’ių prancūzų Le Femme pasirodymą – energingas ir prancūziškai jausmingas psych-new wave-surf kabaretas. Po kelių prancūziškų albumų, pernai jie išleido ispaniškai dainuojantį įrašą. Sako, jų įtakos ateina iš Sparks, The Velvet Underground ir Kraftwerk, o man galvoje kažkodėl sukosi pernai “Brailėje” matytas duetas Bandit Voyage ir legendiniai Stereo Total.
Kaip įprasta showcase festivaliuose, dieninė programa prasideda nuo diskusijų ir pokalbių. Kaip dabar (ne)mėgstama sakyti, ne viskas taip vienareikšmiška. Išugdytas DIY etikos, kalbėdamas apie muziką, sunkiai prisiverčiu mąstyti tokiomis definicijomis kaip “darbas”, “produktas”, “rinka”, “eksportas” ir panašiai. Manau, vis dar įmanoma pasidaryti (beveik) viską patiems, ypač jei vienaip ar kitaip dalyvauji kokioje nors subkultūroje, turinčioje bendraminčių visame pasaulyje. Pasaulio muzikos istorijoje daugybė pavyzdžių, kaip šios “industrijos” atstovai ne tik, kad nepadėjo, tačiau sužlugdė savo “globojamus” artistus ir rūpinosi tik monetų skambesiu savo kišenėse. Niekam ne paslaptis, progresyvūs skambesiai jiems pradeda rūpėti tik tuomet, kai reikia ištraukti naują triušį iš skrybėlės – tuomet pogrindinėse grassroots scenose ieškoma, ciniškai pasisavinama ir parduodama kaip savo. Nenuostabu, jog viename neformalių pokalbių kilo mintis padaryti showcase festivalį orientuotą į kūrėjus, o ne į pardavėjus.
Nepaisant to, žinoma, konferencijoje buvo ir įdomių temų: apie nenuspėjamą muzikos festivalių ateitį, saugumą naktiniuose klubuose ar komandos narių psichologinę sveikatą turų metu. Linksmai vyko klausymosi sesijos, kuriose festivalio dalyvių kūrinius gyvai vertino juos pirmą kartą girdintys ekspertai. Iš lietuvių juos sudomino Plié ir Jausmė, o pabaigoje visi sutarė, kad daugiausia šansų turi alter urban atstovė Manna iš Estijos. Bendrai jautėsi, kad ekspertams sunkiai sekasi atskirti Baltijos šalis vieną nuo kitos, kaip turbūt ne visi baltai pasakytų kas yra kas ex-Jugoslavijoje.
Koncertai vyko 11 skirtingų erdvių – tikrai neblogai kaip Kauno dydžio miestui. Nuošaliau įsikūrusią “Kino Šiška” jau minėjau, o likęs veiksmas vyko centre: “Stara Mestna Elektrarna” (Energetikos ir Technikos muziejaus ekvivalentas – dažniausia čia rodomi teatro spektakliai, o “Ment’o” metu grojo įvairūs pusiau-akademikai; pati salė labai primena “Menų spaustuvės” erdvę), prieš kelis atidarytame šiuolaikinio meno centre “Cukrarna” (restauruotas 1828 m. cukraus fabrikas su keliomis įspūdingo aukščio patalpomis ir 366 langais), klubuose dvyniuose “Klub K4” ir “Zorica” (K4 jau tris dešimtmečius yra svarbiausias miesto šokių rūsys), buvusio studentų bendrabučio salėje “Dvorana Dijaški Dom Tabor” ir, žinoma, autonominiame kultūros centre AKC “Metelkova Mesto”, kur veiksmas vyko 4 vienas šalia kito esančiuose klubuose.
Keletas žodžių apie pastarąjį. 1993-aisiais buvusius Jugoslavijos (o prieš tai – Austro-Vengrijos) kariuomenės barakus užskvotino įvairių alternatyvių organizacijų atstovai ir taip ilgainiui išgelbėjo visą kompleksą nuo sugriovimo ir beveidžio komercinio užstatymo. Savivaldybė, pačioje pradžioje nesuteikusi leidimo įsikurti šiose patalpose, šiandien visame mieste įrengusi turistines nuorodas į Metelkovą. Neįtikėtinai atrodo skvoto ženklas šalia nuorodų į bažnyčias ar muziejus. Europoje šį kompleksą būtų galima sulyginti su taip pat ex-militaristiniame forte įsikūrusia Kristianija Kopenhagoje, primenančia Metelkovą ties savo dekoracijomis, tiek specifiniais kvapais.
Metelkovoje įvairi muzika skamba “Gala Hala”, “Channel Zero”, “Klub Gromka”, “Menza pri Koritu” ir kitose. Vienos burekinės pardavėjas apie šią vietą sakė: “I don’t like it. They step on my shoes. I like clubs.” Turbūt turėjo omeny minėtą K4.
Dauguma geriausių koncertų ir nutiko “Metelkovoje”, kuri idealiai tiko festivaliniame formatui, kai po 3-4 grupes groja kiekvienoje erdvėje po maždaug 40 minučių. Prisipažinsiu, senokai mečiau bandymus pamatyti kuo daugiau, pragmatiškai neinu į tuos atlikėjus, kuriuos jau mačiau ir girdėjau (todėl kartais sorry, tautiečiai :)
Ketvirtadienį pradėjau su Global Charming iš Amsterdamo. Patiko jų ironija ir dry cleaning’iškai kampuotos melodijos. Tuomet kelioms paskutinėms kompozicijoms įkišau ausį į pavasarį Belgrado “Changeover” festivalyje matytus slovėnus Svojat – vis dar toks pat keistas matematinis noise rokas. Tęsiant panašią žanrinę temą – Zahir iš Estijos. Šį pavadinimą “Tallinn Music Week” mačiau ne kartą, tačiau kažkokios aplinkybės vis sutrukdydavo juos pamatyti – teko palaukti iki “Ment’o”. 1993-aisiais pradėjusi grupė neseniai pakeitė kelis senius dviem jaunomis merginomis ir iš naujo įkvėpė savo sunkią ir triukšmingą kūrybą. Beje, pakeliui namo teko nemažai laiko kartu praleisti Varšuvos oro uoste ir patirti smagų specifinį jų humorą. Šiek tiek pravėdinau gitaras sausakimšame Superkolorito pasirodyme. Užsikalbėjęs nepatekau pas britus O. – kartais būna ir taip, jei klubas pilnas, reikia laukti eilėje, kol kas nors išeis. Serbus proto tip rekomendavo vietiniai ir labai pasigailėjau, kad spėjau tik į jų pasirodymo pabaigą – įvairius stilius maišanti grupė skambėjo pakankamai įtikinamai ir visai tiktų kokiam “devilstounui”. Mano naktį savo negailestinga mėsmale užbaigė Plié. “Ment’o” appse jų pasirodymo laikas buvo nurodytas klaidingai, todėl galbūt kažkas juos ir praleido. Su grupe pirmą kartą būgnais grojo Aistė iš Keista Bjauri Žuvis ir Tureto Sindromas. Vokalistas Matas elgėsi įprastai arogantiškai ir publikai tai, atrodo, patiko.
Atlaikęs antros dienos pokalbius ir diskusijas, sėdau į autobusą (festivalio dalyviams visas miesto transportas nemokamas) ir atsidūriau “cukrainėje” – meno centre buvusiame cukraus fabrike. Norint gauti palyginti brangaus alaus (4eur palyginimui su ~2,5eur kitur) teko atstovėti didžiulę eilę, jos metu serialo “Vikingai” vertus garso takelius grojo vengras iamyank, o didžiojoje salėje žinomas vietinis elektroninės muzikos prodiuseris Luka Prinčič pristatė sci-audio projektą, kurio metu gyvai kodavo programą pianinui.
Tuo tarpu “Metelkovoje” laukė sunkūs ir nuoširdūs, nuo metalo labiau link noise roko pereinantys kroatai ###. Kiek pasakojo aplinkiniai, Kroatija iš buvusios Jugoslavijos visada buvo stipriausia muzikoje ir šiandien jos alternatyvinė scena atrodo ir skamba neblogai. Po jų seka serbai, kurių atstovai Klotljudi kaip tik grojo šalia esančiame klubelyje. Apie juos sako art punk, garage rock, psychedelic rock, bet taip pat jie turi tokio jugoslaviško keistumo ir neslepia vietinės scenos įtakų. Toks truputį Stavaris, kai jis dar turėjo savo Verslo riziko rezervą.
Per staiga užėjusią liūtį nubėgome, kur grojo airiai Just Mustard. Skirtingai nuo aplink pjaunančių agresyvių gitarų, čia skambėjo dangiškai erdvus shoegaze’as vėliau pasisukiojęs įvairiais rakursais. Antrą albumą išleidusi grupė nėra dar vienas stiliaus copycat ir ieško savito skambesio. Visa tai labai tiko prie naktinės liūties.
Kaip dažnai būna po stipresnių meno kūrinių (koncerto, spektaklio, filmo, etc.) kurį laiką nieko nesinori, todėl numatyti kroatai litl itai ir makedonai Lufthansa nuplaukė į nebūtį. Turbūt tam, kad padarytų vietos dar vienai emocingai patirčiai – šįkart su prancūzais The Psychotic Monks. Pernai išleistame trečiajame savo albume “Pink Color Surgery” jie iš dalies užfiksavo savo koncertuose tvyrančią plačiąja prasme post-punk’inę improvizaciją. Albumo klausytis dar neteko, tačiau gyvai jie atrodo įelektrinti ir sujungė visą auditoriją į dirginančią gradinę. Puiki pabaiga ir aš nenoriu nieko daugiau. Nebent privalomo naktinio “Olimpijos” bureko su sūriu ir trumpo vizito į miesto šokių meką – K4/Zorica.
Adijo, Ment! – galvoju kildamas iš visiškai tuščio mažyčio oro uosto pro nuostabias Kamniko Alpes snieguotomis viršūnėmis ir miesteliais žaliuose slėniuose.
Komentarai