Pagal naują vizualiųjų menų kūrėjų ciklo tradiciją, interviu pabaigoje klausiame, ką turėtume pakalbinti kitame epizode.
Generatyvinio dizaino kūrėjas Mindaugas Dudėnas pasiūlė susisiekti su gatvės menininku ir animatoriumi Pidžinu aka Pijumi Čeikausku, kurio darbus ne vienas esame matę įvairiuose Lietuvos miestuose. Pavyzdžiui, ruošdamasis šiam pokalbiui, atradau, jog Pidžino darbas puošia ir netoliese redakcijos esančią “Panoramos” požeminę perėją. Vienas skiriamųjų jo kūrybos bruožų – iš anksto paruoštos ir tam tikroms vietoms pritaikytos prisukamos plokštės.
Gatvės meno piešinius ir objektus kuriantis P. Čeikauskas yra Vilniaus dailės akademijos animacijos specialybės bakalauras, o vėliau baigė ir grafikos magistro studijas. Vienas skambesnių Pidžino projektų – Šnipiškių gidas pagal vietinį.
Na, bet apie viską nuo pradžių…
Pijau, kur dabar esi ir koks oras už lango?
Esu Klaipėdoj, esu Vilniuj, esu Anykščiuose. Atsakymus rašiau per visus šiuos miestus ir juose. Orai skirtingi, bet svarbiausia – palankūs.
Kodėl Pidžin?
Pidžinas man prilipo. Su kolega diskutuodami priėjome išvados, jog naturaliausia yra, kai aplinka tave pakrikštija. Čia dažnai būna tas su pavardėmis, trumpintais vardais. Panašiai ir su manim, jei užsieniečiai skaito vardą, tai dažnai sulaukiu Pidžius. O paskui Pidžinas tapo tokiu savotišku betono džiunglių gyventojo balandžio archetipu. Mano kūrybinis kelias gal visai panašus į paukščio. Ieškai tuščių sienų, kur čia savo žymę palikt. Tyrinėju miestą. Lendu į tas vieteles kur daugiausia ir sutinku balandžių.
Esi vienas nedaugelio grįžusių į Klaipėdą. Kartais atrodo, tarsi uostamiestis neišnaudoja savo potencialo, nes tiesiog dauguma išvažiavę ir trūksta žmonių. Kaip tau atrodo?
Man taip irgi atrodė. Bet čia žmonės kuria, įgyvendina nerealius projektus, čia daug gero įkvepiančio veiksmo. Aš labai dažnai grįžtu, esu sugalvojęs porą projektų skirtų Klaipėdai ir jos gyventojams. Pastovus važinėjimas man neleidžia priprast, jog dalykai čia nesikeičia. Juos reikia judint – darymo būdu. O dėl veiklų trūkumo ir mirusio miesto – reikia prie to taikytis ir gaudyt bangą, kada Klaipėdoje būna baisiai linksma ir kada reikia tiesiog varyt į mišką vienam.
Kurie KLP žmonės/projektai tau atrodo nerealiausi ir kodėl?
Klaipėdoj man labai simpatiška yra visa “Hofo”, “Temos” ir “Herkaus Kanto” sinergija. Dažnas sako, čia – Berlynas. Teko turėti su visais reikalų – labai kūrybingi ir neužsigrūzinę žmonės. Atrodo, nesvarbu jiems, ar pučia vėjai ar miestas vaiduoklis – jie laikosi savo idėjų ir principų. Neapleidžia Klaipėdos. Kitas spotas yra “AJE Skatepark” indooras. Taip pat įkvepianti jaunimo dvelksmu viečikė. Bendruomeniški ir atviri. Klaipėdos lėlių teatras man didelis atradimas. Kokie talentai čia slypi yra nerealu, esu didžiai pagerbtas galėdamas kurti tokiame kolektyve. Yra yra tų iniciatyvių žmonių, kitaip ir pats nebūčiau čia nusėdęs.
Minėjai, kad nori prikelti Klaipėdos gatvės meno gyvenimą. Jau spėjai čia suorganizuoti ir kūrybines dirbtuves, ir „Pidžin Mini Expo“, sudalyvauti kitose iniciatyvose. Po „EDIT Street Art“ festivalio Klaipėdoje kilo nemažai šurmulio. Kokia dabar miesto pozicija gatvės meno atžvilgiu?
Skambus pareiškimas – prikelti gatvės meną. Susiprastinčiau ir verčiau dėmesį kreipčiau į kas buvo ir kas dabar yra Klaipėdos gatvėse, prikelt nelabai yra ką – labiau gimdyti naują. Mano iniciatyvos mikroskopinės, gatvėse jos paskęsta. Bet mokausi iš savo nepavykusių projektų, iš komentarų gautų apie vieną ar kitą darbą. Kol kas tos motyvacijos nestinga. Miesto požiūris palankus, einam su savivaldybe į kalbas. Tik kad tų iniciatyvų nėra tiek daug. Dabar vyksta labiau kova su vandalizmu nei dialogas su menininkais, kuriančiais viešoms erdvėms.
Kaip sekasi kova su vandalizmu? Ką turi omeny?
Turėjau omeny valdžios ir visuomenės požiūrį į gatvės meną. Labiau jaučiasi, kad su bet kokia sienų kultūra reikia dorotis – nėra jokios apšvietos šiai meno krypčiai. Žmonės nelaiko to kaip meno, vyksta nesusikalbėjimas ir kenčia kūrėjai.
Vilniaus dailės akademijoje tapai animacijos bakalauru, vėliau – ir grafikos magistru. Animacijos galutinai nemetei (prisidėjai prie „Sidabrine gerve“ apdovanoto filmo „Mora Mora“), bet kodėl nusprendei pakeisti studijų kryptį? Ką vertingiausio, tavo manymu, išsinešei iš VDA?
VDA tai amžina pagarba. Geras laikas, įdomūs žmonės. Verta tapti šios šeimos dalimi. Kuo toliau stebiu ir po savo studijų, kas gero čia vyksta, tai tuo labiau pavydžiu ateinantiems studentams, daug galimybių. O studijas pakeičiau irgi natūraliai ieškodamas savo kūrybinio kelio. Va, sėdi prie kompo metus, filmą paišai ir tiesiog pradedi ieškot, kaip dar kūrybinį laiką ne prie ekrano leisti. Čia atsirado faneros ir flakonai.
Ranką ir akį gatvėje turbūt tobulinai dar iki akademijos? Kaip atradai savo ironišką „animacinę“ vaizdinę kalbą?
Kūrybinius įgūdžius lavinau pastoviai. Mokiaus dailės gimnazijoj, Balsinėj, čia kaip mažoji akademija. Kasdien paišydavau. Tiek mokykloj, tiek akademijoj. Dabar žymiai rečiau. Dabar gal labiau įdarbinu tuos įgūdžius. O per visokias įvairias technikas ir projektus, išsišlifuoji savo stiliuką nori nenori. Kartais nuo jo būna sunku pabėgti – norisi būt kuo labiau universaliu. Bet ilgos nosys ir mordos mane vis pasiveja.
Minėjai, kad tau patinka: Biancoshock, Blu, Aryz, Kitt Bennett, Mr Paradox Paradise, o koks lietuvių gatvės menininkas ar jo darbas daro didžiausią įspūdį? Kaip mūsų gatvės meno scena atrodo pasauliniame kontekste?
Lietuviai yra bombiniai talentai. Esu didžiai pagerbtas, jog galiu bendrauti ir kurti drauge su tokiais veikėjais kaip Trexus, Trafik, Duona, Dežutė, Etoja, Morfai, Povas, Plūgas, Šnioka, Šepa, Abran ir dar kiek nepaminėtų! Neišskirčiau vieno autoriaus, kuris būtų tas dievukas kaip minėti užsieniečiai. Gal čia veikia tas, jog esi labai šalia pačių geriausių profesionalų ir tapus draugais sunku atsiriboti ir būt jų kūrybai šališkas.
Esi sakęs, „Kaip aš turiu teisę kažką sukurti gatvėje, taip kažkas turi teisę tai panaikinti“, tačiau pripažinai, kad vis dėlto skaudu matyti savo kūrinį užpieštą ar uždažytą. Kodėl tau labiau patinka eksponuotis ne galerijose, o gatvėse, kur tavo „eksponatai“ daugeliu atvejų yra laikini ir gali ne tik būti liečiami rankomis, bet ir sunaikinti ar pasisavinti?
Čia mano duoklė žiūrovui. Savo darbuose nelabai randu tai, ką pats norėčiau matyt galerijoje. Jie man absurdiški, atsiduriantys tokiose vietose, kur paprastai būna reklama ar tagas. Ir taip pat čia savotiškas pareiškimas, jog nėra būtina eit į galeriją žiūrėt meno – jis supa mus. Tiek komiškas, tiek šiuolaikinis. Mane labai įkvepia, kai kūrinys nėra tik vaizdas, o gali tapti pareiškimu ar diskusijos objektu. Nulaužta fanera ar užpaišytas piešinys man yra komentaras ir kūrinio tolimesnis gyvenimas. Smagu sulaukti į žinutes ateinančios fotkės, jog va, radau čia darbą. Arba sutikti žmogų ir kalbant išsiaiškint, jog mano darbas, kurį jis parsinešė iš gatvės, puošia jo studiją. Gryna laimė.
Vienas didžiausių tavo sumanymų – Šnipiškių gidas pagal vietinį. 7-erius metus gyvenai šiame rajone, matei jo konversijas ir palikai čia virš 30-ies savo kūrybos artefaktų. Panašu, “Šanchajus” greit virs prabangiu “Skansenu”, neliks nei trobelių, nei tavo „komentarų“. Ką manai apie gentrifikacijos procesus, į kuriuos dažnai netiesiogiai įtraukiami ir gatvės menininkai, siekiant atgaivinti vieną ar kitą rajoną?
Vis dar gyvenu čia, tik mažiau įsitraukiu į vietinio gido amplua. Ir darbų čia gerokai sumažėjo. Mane šlifavo šis rajonas, esu labai laimingas, patyręs ką reiškia gyventi kaimo sąlygomis mieste. Ir jau tik laiko klausimas, kada medinius namus apstatys stiklainiais iki galo. Kaip gatvės menas nėra amžinas – taip ir su “Šanchajum”, ateis ir liks kaip labai įdomus Vilniaus puslapis, kuriame žinosiu, jog ir man buvo garbė gyventi.
Rajonų gaivinimas gatvės menu kartais baigiasi kiču ar tiesiog gražia iliustracija ant sienos. Čia arba prigyja, arba žmonės pagauna, jog pritempta. Bet geriau visada bandyt ir dalyvauti tokiuose projektuose – niekad nežinia, kada susikurs nauja miesto legenda.
Ar klausai muzikos kurdamas? Jei taip, ką labiausiai mėgsti?
Uoj taip taip, klausau muzikos kurdamas. Gal labiau tylą mėgstu planuojant ar mintis kristalizuojant. O kai einasi kūryba, tai geriausiai dramenbeisas eina. Jei reikia mintis prašviesint ir atgauti gyvastį – jungiu regį, dubą, jazzą. Kai yra naktis ir spaudžia deadlainai – reivas. Su muzika pasijungi į dar kitą pasaulį.
Esi nupiešęs plakatą Lietuvos regio bendruomenei. Ar teko vienaip ar kitaip prisidėti prie kokių nors kitų muzikinių renginių vizualikos?
Taip, čia viena mano pragyvenimo nišų – grafinis dizainas. Teatrui, filmams, eventams, festams. Dabar neseniai baigėm dizainą Igno iš Ignalinos albumui “Regis miške”. Tad jei tik autoriai kreipiasi į mane dėl bendro projekto – nesvarbu, kokia stilistika, žanras, aš rasiu sprendimą. Esu dirbęs su Monika Liu, Leonu Somovu, Jurga Šeduikyte, mane įkvepia tokie veiklūs personažai.
Politika ir gatvės menas. Tavo darbuose galima įžvelgti socialinės kritikos, tačiau atvirų politinių pareiškimų nėra. Nesinori komentuoti aktualijų kaip tai daro kai kurie streetart’eriai?
Čia gera tema paliesta, ypač kai praeidinėjo visokie rinkimai. Aš domiuos politika, einu balsuot, nesu visa galva prieš srovę. Bet vis pritrūksta jėgos stipriai pakritikuoti vieną ar kitą politiką, ar jų sprendimą. Nesinori reikalauti iš žmonių to, ko pats gal nedarai. Gali būt ir nesuprastas, jei nežinai apie ką kalbi. Manau, vieną dieną pribręsiu ir tokiems judėjimams. Ypač turint tokią palankią formą tam – strytartą.
Gal jau buvo mintyse kilusi kokia idėja, bet nesiryžai įgyvendinti?
Eskizuose turiu porą variantų. Provokatyvių kūrinių, kurie liaudžiai primintų, jog valdžios sprendimai ir užimamos pozicijos yra ne savaime suprantami dalykai. Nieko asmeniško apie kažkokius žmones – labiau kaip dėmesio atkreipimas. Sakau, apie tai kalbėti man dar sunku, nors žinau, jog kuo daugiau kalbi, tuo labiau vyksta pokytis žmonių galvose.
Kokį pašnekovą pasiūlytum kitam „Sketch Up“ epizodui?
Siūlau pakalbinti Trexusą, žmogų, kuris juda link labai šviesios ateities tiek jo pačio karjeroje, tiek kalbant apie jaunimo švietimą, tiek apie gatvės menininkų bendruomeniškumą. Turintis ką pasakyti veikėjas.
Ačiū Jums. Taika ir meilė.
Internete:
„Sketch Up“ interviu serija pristato vizualiųjų menų kūrėjus:
01: Plakatų kūrėjas Pijus Burakas
02: Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė
03: Trimatės grafikos kūrėjas “CryingHorn” Andrius Balčiūnas
05: Iliustratoriumi Karolis Strautniekas
06: Tapytoja Inga Mrazauskaitė
07: Dailininkas Artūras Rožkovas
11: Fotografas Visvaldas Morkevičius
13: Iliustratorė Akvilė Magicdust
14: Tapytoja Rosanda Sorakaitė
16: Scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Stasevičiūtė
Komentarai