Airija 1923-aisiais kamuojama pilietinio karo ir išgalvota Inišerino sala, kurioje gyvenimas iš pažiūros teka sava, įprasta vaga. Įspūdingas gamtovaizdis, vandenynas, dirbami laukai, religiniai simboliai ir atrodytų niekuo neišiskiriantys pagrindiniai filmo veikėjai: Padraik‘as Suilebain‘as – ūkininkas ir gyvūlių mylėjotas, salos gyventojų apibūdinamas kaip malonus, tačiau nuobodokas ar kiek kvailas bei Kolm‘as Dohert‘is – intelektualas, muzikantas, suburiantis vietinius gyventojus bei pritraukiantis lankytojus iš žemyninės Airijos dalies savo muzika ir gebėjimais.
Kaip ir kiekvieną eilinę dieną, antrą valandą po pietų, Padraik‘as užsuka pas Kolm‘ą pakviesti šį į vietinę aludę išgerti porą bokalų, tačiau šįkart Kolm‘as į šį pakvietimą atsako visiška apatija, o vėliau paaiškina, jog nuo šiandien jis atsisako būti draugais su Padraik‘u. Šis pareiškimas pagrindinį filmo veikėją išmuša iš vėžių, tačiau pasiduoti jis neketina ir viso filmo metu, įvairiais būdais bando susigrąžinti draugystę. Filmo pradžioje įsiplieskęs konfliktas yra geneliausia metafora, atspindinti karo absurdą, beviltiškumą bei tai, kaip ji veikia žmogaus moralę.
Šių keistų santykių aiškinimosi fone, kažkur horizonte skamba bombos, tačiau veikėjai tam didėlės reikšmės neteikia ir gyvena įprastus gyvenimus, kuomet tik retkarčiais kas nors vis užsimena apie pilietiną karą. „Sėkmės tau. Kad ir kas tai būtų dėl ko kariauji.“ , – užsimena Padraik‘as vieno iš eilinių maršrutų aludės link metu, horizonte pasigirdus patrankų garsams.
Filmas žavi ne tik siužetu, užburiančiais vaizdais, humoru, muzika bet ir įvairialypiais personažais. Ponia McCormick – salos atsiskyrėlė ir našlė, visuomet nebyliai šmėžuojanti svarbiausiose filmo vietose, Siobhán – Padraick‘o sesuo, bene intelektualiausia salos gyventoja, gebanti išlaikyti sveiką protą bei į situacijas pažvelgti su humoru, netipiškas kunigas, nevengiantis pamokslaudamas nusikeikti, Dominic‘as – salos nevykėlis ir mergišius ar ponia O’Riordan – paštininkė, nepaliaujamai besistengianti rasti kokių nors naujienų, kurios nebūtų susijusios su varginančiai ilgai besitęsiančiu pilietiniu karu ar kasdiene monotonija.
Būtina atkreipti dėmesį į filmo pavadinimą, kuris nėra tiksliai išverstas į lietuvių kalbą. Vaiduokliai šiame kontekste iš tiesų yra „banšės“ (angl. banshees) – keltų tautosakoje minimos moterų dvasios, kurių pasirodymas, aimanos ar klyksmas yra įspėjimas apie artėjančią mirtį. Vieno iš dialogų metu Kolm‘as pasakoja Padraik‘ui apie jo sukurtą melodiją, kurią ketina pavadininti „Inišerino banšėmis“, tačiau Padraik‘as nesutinka sakydamas, jog saloje šių dvasių nėra. Kolm‘as atsako: „Galbūt visgi jos egzistuoja, tačiau manau, kad jos jau nebeklykia pranašaudamos mirtį.“
Nors iš pažiūros galėtų pasirodyti, jog vienintelė salos banšė yra ponia McCormick, kas patvirtintų šiuos Kolm‘o žodžius (ji iš tiesų išpranašavo keletą mirčių, tačiau filme yra tyli ir nebyli, ištarianti vos keletą žodžių bei komunikuojanti gestais), tačiau aš įsitikinusi, jog kita banšė – tai Padraik‘o sesuo Siobhán, kuri bene vienintelė veikėja, nepasiduodanti saloje tvyrančiam absurdui ir nevilčiai. Jos temperamentas ir įsiūtis tarsi simbolizuoja banšių klyksmą bei bando įspėti, jog artinasi mirtis – reikia kažką daryti. Šios veikėjos ryžtas, sveikas protas ir nepasidavimas nevilčiai yra tarsi atgaiva stebint visus kitus veikėjus vyrus, besiskundžiančius gyvenimu toje pačioje vienintelėje salos aludėje.
Pagrindinė filmo mintis atsiskleidžia Kolm‘o pokalbyje su kaimo kunigu, kuris, tarsi koks psichoterapeutas domisi ne tik veikėjo nuodėmėmis, bet ir emocine sveikata klausdamas apie tai, kaip laikosi jo neviltis. Išpažinties metu kunigas taikliai užklausia Kolm‘o apie savižalą ir pabrėžia, jog tai – viena didžiausių Biblijos nuodėmių. Būtent šis dialogas ir privertė mane susimąstyti apie tai, jog Kolm‘as ir Padraik‘as – visą gyvenimą buvę artimi bičiuliai, tampa priešais, kerštaujančiais vienas kitam patys beveik tuo patys netikėdami, be jokio jokio racionalaus paaiškinimo ar prasmės.
Metafora skypi būtent čia – dviejų vyrų konfliktas yra Airijos pilietinio karo atspindys, suskaldęs visuomenę net iki šių dienų. Šis karas – tai tarsi savęs, savo valstybės aburdiškas ir beprasmis žalojimas, kuomet žmonės, visą gyvenimą buvę bičiuliais, yra priversti kovoti vienas prieš kitą.
Paskutinė filmo scena nuošaliame paplūdymyje yra išties geniali. Nutilus karo pabūklams bei raketoms, Kolm‘as ir Padraick‘as jau nebe tokie patys: vilkintys apdegusiais drabužiais, susivėlę ir pervargę, tačiau pagaliau ir vėl besikalbantys bei pripažįstantys savo klaidas, tarsi ir vėl iš naujo besibičiuliaujantys…
Komentarai