“Žvėrys” – ispaniškas trileris 2022-aisiais „Goya“ apdovanojimų ceremonijoje laimėjęs devynis apdovanojimus, tarp kurių: geriausias metų filmas, geriausias metų scenarijus bei geriausias pagrindinis aktorius. Galiu pripažinti, jog scenarijus iš tiesų puikus, beje, paremtas tikrais faktais, tačiau pats filmas vietomis man pasirodė banalus ir nesukėlė didesnių emocijų.
Kaip ir bet kuriame kitame trileryje, filmo metu tvyro įtampa, kuriama lėtais, bendro plano kadrais, o didžiausią įtaką nuotaikai daro muzika, kurioje gausu styginių, pučiamųjų bei perkusijos melodijų, kuriomis subtiliai svyruojama tarp grožio ir įtampos.
Filmo veiksmas vyksta Ispanijos Šiaurėje, Galų regione, vienoje iš kaimo vietovių, pasižyminčių gamta bei jos resursais, o pagrindiniai veikėjai, tai – prancūzų pora, atsikėlusi į šį kaimą auginti bei pardavinėti daržovių bei jų kaimynai – du broliai, gyvenantys name šalimais su savo motina. Ispaniją ir Prancūziją sieja ilga istorija, kurios metu susiformavo stereotipas, jog prancūzai yra pranašesni už ispanus savo kultūra, papročiais ir ekonomine situacija. Šis stereotipas, o tiksliau ispaniškas nevisavertiškumo kompleksas, lydi ir filmo herojus, naviguojančius tarp kylančių nesutarimų.
Nors daugelyje filmo recenzijų minima ksenofobija, manyčiau, jog tai labai paviršutiniškas būdas kalbėti apie šį filmą. Jis man pasirodė apie išdidumą, ego ir toksišką vyriškumą. Pagrindiniai veikėjai pradeda nesutarti, kuomet investuotojai pasiūlo pinigų už vietovėje esančias žemes tam, kad būtų statomos vėjo malūnų jėgainės. Tačiau bendruomenės balsavimo metu prancūzų pora nesutinka su šiuo pasiūlymu, o tai įplieskia pyktį tarp kaimynų brolių, svajojančių ištrūkti iš kaimo ir skurdo parduodami žemes bei gaudami greitų pinigų.
„Tu atvykai čia ir atsistojai tarp manęs ir mano teisės“ , – rėžia brolis Xan vieno iš įtemptų pokalbių su prancūzu Antoine metu. Tačiau kur iš tiesų yra ribos tarp teisės ir bendruomeniško balsavimo principų? Kas iš tiesų yra labiau vertas siekti savo svajonės – atvykėlis prancūzas, praleidęs vos porą metų šiame kaime, ar visą gyvenimą toje pačioje troboje pragyvenęs ir skurdą kentęs Xan? Kur yra riba tarp žmogiškos nesantaikos ir žvėriškumo, siekiant keršto bei savo tikslų bet kokia kaina?
Konfliktas vystosi gana lėtai – su veikėjais susipažįstame kaimo smuklėje, kurioje ir prasideda pašaipūs komentarai į prancūzo pusę, besišaipant iš jo gimtinės, kalbėjimo manierų, etc., o toliau viskas persikelia į kelius, Antoine namus ar kitas nuošalias kaimo vietoves. „Pirmą kartą tai pokštas, tačiau antrą kartą tai jau įžeidimas“ išgirstame iš Antoine vieno iš incidentų metu, kuomet vis dar svarstome, kuo baigsis atrodytų nekalti brolių pokštai.
Dialoguose gausu skambių frazių apie drąsą, patriotiškumą, svajones, garbę, tačiau tai tik tuščios kalbos, o konflikto sprendimo būdai niekaip neatspindi šių veikėjų žodžių, vertybių. Net ir miestelio policija, prancūzams pasiskundus dėl kaimynų netinkamo elgesio, didelės reikšmės konfliktui neteikia, o tiesiog pataria nesutariančioms pusėms išgerti kartu alaus ir išspręsti šią problemą „vyriškai“. Prasideda lėta „medžioklė“, kurios metu broliai užpuolinėja prancūzų porą Antoine ir Olgą, o vyras gindamasis bando užgauliojimus fiksuosi video kamera, kartais ir pats peržengdamas ribą. Tačiau, po lemtingo įvykio (beje, filmo viduryje), konflikto sprendimą perima Antoinete žmona, kuri parodo visai kitas manieras, konfliktą spręsdama šaltu protu, atkaklumu, viltimi bei nepaliaujama valia.
Taigi, kaip jau minėjau, filmo siužetas yra įtraukiantis ir įdomus, tačiau mane nuvylė banalios metaforos, tokios kaip pirmoji filmo scena, kurios metu nugalabijamas arklys, scenos su avimis, neva bandančios atskleisti prancūzų poros dukters naivumą ar„nude“ scenos, kurių vienintelis tikslas – „male gaze“. Filme gausu poetinių vaizdų, tačiau toks jausmas, kad jais nesistengiama nieko pasakyti, o tik kurti estetinį pasitenkinimą.
„Žvėrys“ baigiasi tarsi leidžiant žiūrovui atsipūsti, jog situacija visgi „išsisprendė“, tačiau Olgos paskutiniai veiksmai ir patosiškas pokalbis su kaimynais, po ilgos ir kantrios kovos, susikerta su realybe ir neatitinka trilerio „taisyklių“. Trapi riba tarp žmogiškumo bei žvėriškų poelgių filmo metu visgi atrandama ir žiūrovas lieka patenkintas numanymas, jog „teisingumas“ bus įvykdytas.
Komentarai