„Tai buvo visiška pasaka. Netikėtas atradimo džiaugsmas“, – kalba „Baltic Balkan“ nariai, ką tik grįžę iš Japonijos. Ten sugrojo keletą smagių ir labai išgirtų koncertų, o taip pat neapsiėjo be nuotykių bei aštrių potyrių.
„Nebuvau tų kraštų mėgėjas, labiau traukė Amerika, bet Lencas troško į Japoniją ir štai mes ten nuvykome. Visus lūkesčius pranoko tiek pati šalis, tiek jos žmonės, kultūra, netgi religija, jau nekalbant apie maisto ir pasilinksminimo vietas ar japoniškas technologijas“, – sako „Baltic Balkan“ didžėjus Linas Masys-Namas.
Kolektyvo MC Linas Starkus-Lencas pasakoja susirgęs Japonija prieš 5 metus: „Ta šalis viliojo visą laiką, ir jau prieš pandemiją buvo pradėtas rengti mūsų japoniškasis turas, bet prasidėjo karantinas, vėliau Olimpinės žaidynės buvo perkeltos į kitus metus, turas vilkinosi ir jau atrodė, – tai kada gi ta Japonija mums atsivers?“
Pagaliau tai įvyko: rugsėjui besibaigiant, „Baltic Balkan“ Tokijo mieste praleido 9 nepamirštamas dienas (o kokios buvo naktys!). „Gyvenome ramioje gatvelėje, turėjome namą, kuris priminė anime klasiką – Hayao Miyazaki fantastinį filmą apie kaimyną Totoro. Net turėjome tokią pačią vonią, kaip filmuke. Gretinant su mūsų standartais, tai buvo pusiau vonia, pusiau kriauklė. Viskas ten buvo nerealu ir juokinga“, – pasakoja L. Masys-Namas.
Ir juokingų, ir stiprių patirčių netrūko, kai kompanija užsuko į viešąją Tokijo pirtį. „Į didesnes pirtis neįleidžia tatuiruotų žmonių, jiems tai – asociacija su jakudza: tatuiruotuosius jie priskiria mafijai. O tose pirtyje, kurios įsileidžia, visi tave apžiūrinėja. Ir šiaip gatvėje geriau pernelyg nedemonstruoti savo piešinių. O aš jų gausiai turiu – ir nugara, ir torsas tatuiruoti, todėl nesirengiau marškinėlių ant petnešėlių“, – šypsosi Lencas.
Pirtis, kurioje apsilankė „Baltic Balkan“ kompanija, nė kiek nepriminė europietiškų saunų. „Pirma, vyrai ir moterys į pirtį eina atskirai. Visi nuogi, ir gana artimai besibūriuojantys vieni šalia kitų“, – pasakoja Lencas.
„Gauni spintelę, nusirengi. Saunos vidury – baseinas, suskirstytas į atskirus segmentus, kurių vanduo vis tiek susilieja. O aplink tą baseiną – lyg praustuvės: dušelis, prausiklis. Visi apsiprausia ir tuomet sėda į baseiną, kurio gylis – vos virš kelių, – pratęsia Namas. – Vanduo – 45 laipsnių, labai karštas. Yra ir 17-os laipsnių – šaltutėlis. Yra ir kitų variantų, pavyzdžiui, rudo vandens vonia, smirdanti siera. Ten mūsų sidabriniai aksesuarai virto auksiniais.“
Lenco, kuris pirtyje buvo palaikytas imtynininku, laukė dar įdomesnė patirtis: jį užkalbinęs žilagalvis senukas pasiūlė išbandyti vandeninį masažą. „Atsisėdau – gavau gerą srovę į nugarą. O tada jis parodė kitą gardelį – sako, žiauriai gerai ten. Drąsiai nuėjau, atsisėdau… ir mane tiesiog persuko per pusę elektros srovė. Gavęs tokį šoką, greitai iššokau iš baseino, visa kompanija juokėsi, susigriebę už pilvų. Supratau, kad tai – viena iš jų mėgiamų terapijų. Japonai gydosi elektros šoku, kas antrą dieną ten eina, – kalba Lencas. – Išbandėme ir kitą baseino dalį, kur srovė krato silpniau, bet vis vien degina visą kūną, įsielektrinęs išeini.“
Lietuvius Tokijuje globojo draugai japonai iš „Balkan Beats“ judėjimo, kuris 2000 m. gimė Berlyne, bet jo atstovai dirba Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir kitose pasaulio šalyse. Šis bendraminčių judėjimas suvedė „Baltic Balkan“ su smagia japonų grupe „Otoji + Ray“, kurie groja balkanišką džiazą ir jau sudalyvavo naujojo lietuvių albumo įrašuose.
„Įdomu, kad visas šis stiprus judėjimas Japonijoje atsirado kaip ir pas mus – prieš 15 metų. Taip sutapo, kad vienu metu visi įkvėpė to paties oro ir ėmė šokti pagal tuos pačius ritmus. Balkanų scena Japonijoje buvo itin stipri iki pandemijos, vėliau ši šalis visiškai izoliavosi. Sunku įsivaizduoti, kaip jie, būdami tokie socialūs, patys išgyveno užsidarę. Dabar viskas grįžta, jie taip pat labai mėgsta ska muziką, roką“, – pasakoja „Baltic Balkan“.
Vyrai džiaugiasi Japonijoje susipažinę su daugybe žmonių, kurie – nepaprastai nuoširdūs. Jei paklausi kelio – nueis ir patys palydės, net jei jiems ten nereikia.
„Tai iš tiesų – kitoks pasaulis, kita kultūra, kuri labai skiriasi nuo mūsų, nepaisant to, kad vakarietiška įtaka yra stipri. Bet japonų elgesyje labai daug paslaugumo, dėmesio vienas kitam, jie daug lankstosi. Tai gal ir neįprasta mums, šiauriečiams, bet jie itin atviri, noriai bendraujantys, jiems faina su mumis, o mums – su jais. Ir publika mūsų koncertuose buvo nuostabiai šilta. Tai – žmonės, kurie atvirai rodo emocijas. Japonams arba nuoširdžiai patinka, arba ne. Jie neliaupsins iš mandagumo, nes nedėvi pataikūniškų kaukių“, – pastebėjimais dalijasi Lencas.
Jis – žmogus, kurio venomis teka tekila – gavo progos vietinius pamokyti šio gėrimo vartojimo subtilybių. Mainais lietuviai gavo japoniškos sakes degustacijų.
„Jie tai geria iš alaus bokalų su rankena, pila gėrimą ant ledo, deda citrinos ar apelsino ir praskiedžia toniku ar vandeniu. Tai – labai apgaulingas ir pavojingas kokteilis, kuriame alkoholio nesijaučia, bet po trečio bokalo pojūčiai pasiveja gana stipriai“, – juokiasi „Baltic Balkan“, pridurdami, kad sutikimas buvo toks šiltas, kad po jo norėjosi gerai išsimiegoti.
„Bet paskui labai turiningai leidome laiką, aplankėme ir imperatoriaus sodus, ir šventyklas. Ėjome pasižiūrėti žymiosios Tokijo perėjos. Miestas – milžiniškas, nesuvokiamo dydžio, bet puikus ir pigus susisiekimas“, – pasakoja Namas.
Nuvykę koncertuoti į užsienį, jie visuomet aplanko vietos bažnyčią ir turgų. Šio ritualo laikėsi ir Tokijo mieste. „Aplankėme Žuvies turgų. Dėl savaime suprantamų priežasčių, pavėlavome į rytinį veiksmą, tad nepatyrėme to džiaugsmo, kai vyksta žuvies aukcionai, visi rėkauja. Bet labai skaniai pavalgėme“, – sako Namas.
„Maistas – fantastiškas. O aš – didelis jūros gėrybių mėgėjas, buvau užsibrėžęs tikslą, ko turiu paragauti, pavyzdžiui – jūros ežių ikrų. Galiu pasakyti, kad jie yra labai intensyvaus „fishy“ skonio. O nuodingos fugu žuvies nevalgėme. Ją reikia specialiai paruošti. Vietiniai įspėjo, kad geriau nerizikuoti, nes draudimas neapmokės gydymo išlaidų, – šypsosi Lencas. – Nevalgėme ir gyvo aštuonkojo, kuris raitosi burnoje.“
„Kadangi Tokijuje jau galėtume būti gidais, nes mus vietiniai pavedžiojo ten, kur pats nenueitum, nes tiesiog nerastum, net nežinotum, kad yra tokių mažų, slaptų vietelių ir reikaliukų, tai Halės turgaus scenoje galėsiu plačiau papasakoti apie Japoniją. Susirašykite klausimus, aš atsakysiu“, – linksmai žada koncertui besiruošiantis Lencas.`
Komentarai