[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Netrukus Vilniuje gros post-, math– ir noise-rokų labirintuose vinguriuojantis duetas Nyos iš Suomijos. Įtakoti tokių gigantų kaip Sonic Youth ir Russian Circles skambesio, nugludinę tarpusavio sinergiją iki maksimumo ir turavę su tokiais vardais žanrų laužytojais kaip Zeal & Ardor bei The Comet is Coming, Nyos puoselėja savitą nišą alternatyvos pasaulyje. Tačiau mus labiau sudomino juos apšildanti gana nauja lietuviško pogrindžio grupė Čiūčela. Vienas tų atvejų, kai vertėtų nepraleisti apšildančios grupės.
Rusiškai šis pavadinimas, чучела, turi kelias prasmes: 1) gyvūno iškamša 2) paukščių baidyklė. Tiesa, Čiūčela ištraukia ir perkeltinę raganišką prasmę. Grupė – tarptautinė, todėl pokalbį publikuojame dviem kalbomis.
Ko paklausom pokalbio metu?
Karo: SQURL ir Jozef Van Wissem Sola Gratia pt. 2
Linas: Battle of Mice – Bones in the Water
Estera: Shora – Parhelion
Katjuša: Lingua Ignota – For I Am the Light (and Mine is the Only Way)
„Vietinės kolektyvinės traumos sintezė, ant scenos besimaterializuojanti tirštų post-doom ūkanų pavidalais“. Papasakokit apie traumas, inspiravusias grupę?
Nors dainose galima rasti tekstų, tiesiogiai paremtų asmeninėmis trauminėmis patirtimis, kažkada pastebėjome, kad bendrai mūsų tekstus jungiantis elementas yra trauma. Ar tai būtų iš tiesioginės, ar iš abstrakčios pusės; ar tai būtų asmeninė, ar bendra perspektyva; ar – artimas jausmas, matomas aplinkoje, ar – tolimesnis; tai nėra esmė. O trauminių patirčių šaltiniai būna labai įvairūs, ir dažnai kalbėjimas apie juos yra laikomas tabu: seksualinis smurtas, benamystė, pasaulio geopolitinė situacija, ar institucinės neteisybės, ir t.t. Todėl norime, muzikos formoje, atkreipti dėmesį į dažnai marginalizuojamų žmonių ir tylių situacijų aukų perspektyvą.
Witchcore ir post-doom yra pagrindiniai jūsų grojamos muzikos raktažodžiai. Nuotraukoje grupės nariai sėdi kapinėse. Domina, kas slypi anapus?
Grupės nuotrauka kapinėse – žaidimas tamsių metalo grupių pozavimo klišėmis. Dažnai tos grupių nuotraukos atrodo vienodos ir net šiek tiek juokingos – rūstūs veidai, trys kūnelių išsidėstymo variantai, dažnai rimtuoliai stovi išskėstomis kojomis ir sukryžiuotomis rankomis, o ir lokacija dažniausiai viena iš trijų – apleistas pastatas, miškas arba kapinės. Tad norėjom sykiu ir melancholiško simbolizmo, bet ir pasijuokti šiek tiek iš kolegų ir savęs. Liepa, mūsų fotografė, nusprendė mus susodinti lyg piknike ant saulutės – gavosi žavinga, šiek tiek Adamsų šeimynėlės nuotraukėlė. O kapinėse – ramu, pilna gražių gėlių, žmonės tylūs ir netrukdo vieni kitiems. Taigi, nuotrauka veikia kontrastingai – žaismingai apveliamos aiškiai nepatogios temos.
Raganų simbolika mums taip pat labai svarbi. Raganos istoriškai visuomet buvo atstumtųjų simbolis (dažniausiai moterų, bet ne tik), kurie sykiu imdavosi rolės padėti, gydyti, saugoti ir skleisti išmintį bendruomenėse, tačiau buvo žudomi dėl nukrypimo nuo “normalumo” rėmo. Tai – įvaizdis, kuris mums tam tikra prasme kalba, o kontekstualizuojant su praeitimi, daug dalykų, kuriuos mes galvojame ar darome būtų matomi kaip raganystės – atrodome keistai, mūsų muzika yra nišinė, tekstai kartu ir tamsūs, ir įgalinantys, keletas to sluoksnių gali sugluminti klausytoją… Kaip tai vadinti, jei ne witchcore? Žinoma, mes esame witchcore šilta ir jaukia prasme, o ne “mums reikia smilkalų ant scenos ir gobtuvų ant galvų, kitaip muzika bus sugadinta” prasme.
Žinau, kai kurie jūsų grojo ir tebegroja kitose grupėse, kam jums prireikė Čiūčelos?
Karo: Čiūčela yra pirma grupė, kurioje pradėjau groti. Na, tiksliau, dar prieš tai grojome mudvi su Liepa, tą projekčiuką laikau Čiūčelos užuomazga. O prie kitų grupių prisijungiau vėliau. Tačiau visos grupės labai reikalingos, nes gyvenu labai cikliškai – arba stresuoju, arba depresuoju, na, ir kartais atsipalaiduoju. Tad reikia ir Manacles piktai pastraksėti, ir Čiūčelos rūškanai išlieti, ir pajamminti Ratu!
Estera: Mūsų nariai persikloja kitose mūsų grupėse, kartais ir po 50%! Pavyzdžiui, Linas su Karolina sudaro pusę Manacles, o mes su Karolina esam 50% Ratu narių… Manau, iš dalies, yra visai stiprus muzikinis ryšys ir derėjimas tarp mūsų grojimo būdų, tai kartu skirtingose grupėse galime tyrinėti įvairius garsus kartu :) Tame ir reikalingumas – kiekviena grupė turi šiek tiek kitokį garsą, idėją, kūrybinį procesą, tematiką, tad, atrodo, viską suplakti į vieną neleistų visoms toms idėjoms pilnai išsipildyti.
Linas: Koks būčiau būgnininkas, jei negročiau trijose grupėse?
Katjuša: Čiūčela yra vienintelė mano grupė ir man jos prireikė, kad turėčiau draugų :D
Pavadinimui pasirinkote žodį iš rusų kalbos, pastaruoju įgavusios neigiamą atspalvį. Ar tai jūsų vidurinis pirštas meinstrymui? Beje, kuri šio žodžio reikšmė jums artimiausia?
Pavadinimas gimė kažkada karantino pradžioje, kaip ir repeticijos. Ieškojome žodžio, kuris būtų šiek tiek raganiškas, niūrus ir fonetiškai bei grafiškai įdomus. Tuo metu dar ieškojome, kas sieja mūsų tuo metu kurtus gabalus ar jų gabaliukus ir supratome, kad vienas kūrinys savo monotoniškumu ir melodijomis primena tokią baisiai liūdną lopšinę, taip čiūčiuoja į kažkokius naktinius košmarus. Esteros dar tuo metu nebuvo, įsivaizdavome tokį baidyklišką, tarsi banšės ar raganos šnaresį: „Čiūūčia liūūlia…“. Na ir taip toptelėjo į galvą, bent seniau dažnai vartojama svetimybė, kuria ir merginos neretai apibūdinamos, siekiant pašiepti išvaizdą ar tvarkingumą. Sudomino ir tai, kad čiūčela – ne šiaip kaliausė, bet labiau ritualinę prasmę turinti figūra ar iškamša. Pavyzdžiui, per užgavėnes deginama čiūčela vardu Morė – deginama moteriška figūra. Toliau seka asociacijų žaismas su ant laužo deginamomis moterimis, kurių ir pas mus Lietuvoje šimtai nuteistų ir sudegintų… O dėl kalbos, iš kurios šis žodis kilęs, nematom nieko blogo. Jokia kalba niekada negali būti „bloga“, tai yra komunikacijos įrankis, kuo daugiau kalbų žinai, tuo smegenyse daugiau tinklų plėtojasi. Net ir gatvinė leksika naudinga žinoti. Vidurinio piršto rodyti neplanavome, bet jei kam nors taip atrodo, tai tegul, žmonių ir kalbų mes nediskriminuojame.
Gyvai debiutavote per 15-ąsias pankroko mirties metines. Ką veikėte, kai jis mirė?
Estera: Buvau jau pasauliu nusivylęs septynmetis čiūčeliukas, gyvenantis Ispanijoje ir patiriantis ksenofobiją bei socialinį atstūmimą iš aplinkos. tuo metu dar net nežinojau, kad jau tada pankrokas mirė ;( Bet va, jau kelis metus džiaugiuosi galėdamas ateiti į šios dienos paminėjimą.
Karo: Tais metais mokykloje man nuskuto skiauterę, bet dar keli mėnesiai iki lemiamų pankroko mirties įvykių. Daug tryniausi visokiomis pakampėmis, gatvėj grodavau, į koncertus Vilniuj, Kaune ar Klaipėdoj varydavau, bandžiau skvotinti, žodžiu, mirties nepajutau. Tik po kokio pusmečio sužinojau apie XI20 – pankroko mirties bažnyčią… Pradėjau ten vis dažniau šmėžuoti kažkur už baldų.
Linas: Pankrokui mirus, aš, istorija besidomintis jaunuolis, kapsčiausi hardcore.lt pankroko analuose, bandydamas surinkti bendrą paveikslą (nesėkmingai), taip pat dažnai lankiau pamaldas pankroko bažnyčioje kol klausiau SC, dr. Green, Bora ir kitų praeities vėliavnešių.
Katjuša: Aš supratau, kad jis turėtų būti miręs tik tada, kai, panašiu metu, atsikūrė slovėniška pankų grupė iš 80-ųjų ir pavadino savo albumą “Punk nemirė, tik truputį keistai smirda”.
Kaip, jūsų akimis, šiandien laikosi Lietuvos pogrindis?
Karo: Manau, bendrai Baltijos šalyse ir kitur jis atgijo su nauja, karantino karta. Daug naujų, jaunų veidų, dalis jų ne tik baliavoja, bet ir kažką daro: groja, koncertus organizuoja, protestuoja, pedalus lituoja, idėjas generuoja ir visaip kitaip dalyvauja pankroko kultūroje. Atrodo, kad pas mus Lietuvoje ir santykis su alkoholiu šiek tiek sveikesnis, nei seniau būdavo. Bet čia, aišku, kalbu tik apie vieną pogrindžio dalį. Metalo scenoje vis dar laukiu išsivalymo nuo toksiško vyriškumo ir ksenofobijos, bet optimistiškai viliuosi, kad mentaliniai procesai pamažu jau vyksta.
Linas: Atsirado daugiau žmonių ir daugiau grupių, bet plaukiama paviršiumi, kuris kabina estetiką, garsą, bet ne idėjas. Koncertuose tarp dainų pasigendu prakalbų, kurios liestų kažką giliau, kodėl mes čia tam “pogrindy” ir kam čia to reikia.
Estera: Žinant, kad man daug mažiau yra tekę stebėti undergroundo vystymąsi ir evoliuciją, nei šiems scenos veteranams (lel) tikrai sunku kažką pakomentuoti, kai nedaug su kuo galiu palyginti. Bet!! Džiaugiuosi, kad žmonių tikrai vis dar yra, kurie laikosi ne vien dėl abstrakčios, jau seniai išaugtos nostalgijos, o dėl aktyvaus noro prisidėti prie scenos gyvavimo, ir sukūrimo erdvės, kuri būtų saugi visai bendruomenei, bet taip pat ir leistų naujiems žmonėms įsigalinti muzikos sferoje. Džiugu matyti kad “pogrindis” vis dar gyvas ir patiria šiokią tokią metamorfozę, atsižvelgiančią į besikeičiantį pasaulį ir požiūrius į kitus žmones; su mažiau agresijos ir priešiškumo tarp subkultūrų ar jų “padalinių” (“in-fighting”) ir daugiau vieningumo ties bendrais socialiniais bei kūrybiniais tikslais, ir stiprių vertybinių ribų palaikymo – jokios tolerancijos prievartautojams, homofobams, rasistams, seksistams, etc.
Katjuša: Palyginus su Slovėnija, pastebėjau, kad pogrindžio scena čia yra žymiai gyvesnė. Aš padėdavau organizuoti koncertus Slovėnijoje ir dažniausiai į koncertus ateidavo mažiau nei 10 žmonių, tad labai nustebau, kiek čia daug žmonių ateina į koncertus ir kiek daug grupių reguliariai atlieka pasirodymus.
Ar šiandien, gyvenant pliusminus sočiame kapitalizme, dar yra prieš ką protestuoti ir ką kritikuoti?
Nors viduriniosios klasės, atrodo, daugėja, daugiau žmonių gyvena patogiau, tačiau kažkaip laimingesniais nesijaučia. Karai ir įvairios diskriminacijos formos, spaudimas niekur nesitraukia. O dabar, atrodo, gyvename nuolatinėje emocinėje krizėje tiek dėl karų, neseniai ir ligų, tiek dėl to paties „sotaus“ kapitalizmo. Vis dar populiari neoliberali politika palaiko Lauren Berlant vadinamą žiaurųjį optimizmą – kuomet aplinkos sufleruojami troškimai ir siekiai iš tiesų tampa kliūtimis asmeniniam klestėjimui ar psichologinei sveikatai. Plinta nauja klasė, prekariatas, kuri gyvena nuolatiniame neužtikrintume – vis dažniau dirbame pagal individualias, veiklas, nuolat keičiame darbus, tikimės, kad gyvenamo būsto nuomą pratęs ir kitiems metams… Ir skurdas niekur nedingo, o tik yra sėkmingai stumdomas į miestų pakraščius, kad taip gerai nesimatytų. Ir visa tai yra normalizuojama, poor is cool. O turtingi toliau turtingėja, bet kažkaip irgi neatrodo laimingi, visuomet kovoja dėl daugiau galios… Prie to dar pridėkime ir klimato krizę, kuri paveikia vis daugiau žmonių gyvenimų, ne tik gamtą, nuo kurios taip desperatiškai save bandome atskirti. Gyvename labai psichologiškai slegiančiame pasaulyje, kuriame vis labiau įsitvirtina pakeičiamumas.
Kas sukūrė jūsų gražų ir beveik neįskaitomą logo? Truputį primena arabiškus rašmenis…
Linas: Nenorėjau, kad naujos grupės logo būtų nauja šakų krūva, kurią iššifruoti galima tik žinant grupės pavadinimą, bet taip pat nenorėjau paprasto ir aiškaus “Old English” fonto. Mane visada žavėjo grupės Bora “Phantom Hunters” albumo viršelis, kuriame pavadinimą galima perskaityti iš abiejų pusių, norėjau ir aš kažką panašaus pabandyti, tik skirtingom kalbom. Sujungus lietuvišką ir rusišką Č raides, gimė logo pirma raidė ir viršuje atsikartojantis motyvas, primenantis žvakės liepsną, kas irgi labai doom estetika. Man pačiam labiausiai primena hebrajų rašmenis, kurie, kaip ir arabų rašmenys, yra toje pačioje semitų kalbos grupėje.
Netrukus turėtų pasirodyti debiutinis Čiūčelos epakas. Apie ką jis bus?
Tai bus trumpa demūškė, keturi prisistatomieji gabaliukai, prie kurių galbūt per ilgai užsiliūliavome repeticijose ir norisi juos jau paleisti gyventi. Norėjom juos simboliškai paleisti NYOS ir mūsų pasirodymo XI20 dieną, bet reiks dar šiek tiek luktelėti, nes netikėtai pradėjome megzti ryšius su vienu paslaptingu leiblu, kurio dar negalime atskleisti… Apie dainų temas atskirai iš tekstų autorių lūpų:
Karo: Dažniausiai mes dviese su Estera apsitariam, kokias temas girdim dainoje, ir padedam vienas kitam su smulkmenomis kūrybinio proceso eigoje. Tad nei vienas tekstas neturi aiškios vienetinės autorystės, tačiau, žinoma, kas nors vis tiek yra pagrindinis, sakykime, teksto kuratorius. Dainos “Colonibalismus”, kurią tarpusavy tiesiog vadinam “arabiška”, didžiąją dalį teksto parašiau aš. Atspirties taškas buvo kelių 2020 m. aplankytų parodų refleksijų samplaika. ŠMC eksponavo Irako žydų kilmės menininko Michael Rakowitz kūrinius, kalbančius apie mums, baltaodžiams vakariečiams, svetimos kultūros dehumanizaciją, apie karo nuniokotus dirbamos žemės laukus ir, žinoma, karo nusikaltimus. Labai įstrigo, kad Rakowitz daugelį šių problemų atskleidžia per labai asmeniškus, buitiškus ritualus ir simboliką – pavyzdžiui, per maisto gaminimą. Labai rekomenduoju pasigooglinti jo kūrybą, pavyzdžiui, jo hibridinės dokumentikos seriją “Tyla eteryje” ir projektą “Priešų Virtuvė”, ypač dabar, kai Vidurio Rytų tema ir vėl reaktualizavosi mūsų, vakariečių, periferiniam regėjime. Tais pačiais metais vyko ir Laimos Kreivytės personalinė paroda „Laukiu Waiting أنتظر“, kurioje tarp įvairių kultūrinių tyrinėjimų, atliktų reziduojant Egipte, buvo prisimintas ir poetas Konstantinas Kavafis, parašęs žymią poemą “Belaukiant Barbarų”, vėlgi, apie mūsų būtinybę barbarizuoti kitą.
Estera: Rašant tekstus kitiems gabalams, dažniausiai sugalvoju istoriją, ir ją bandau nupasakoti iš protagonisto perspektyvos, pusiau per abstrakcijas, o pusiau labiau tiesiogiai. Na, o pačios istorijos liečia temas kurios, kaip ir minėta anksčiau, siejasi su trauminėmis situacijomis, iš platesnės perspektyvos arba asmeninės patirties. Pavyzdžiui, dainos “Malda” tematika – vaikų išnaudojimas bažnyčioje. Tekste sekama įsivaizduojamos aukos istorija, įžvalgos apie kunigų poelgius ir nukrypimą nuo to ką *turėtų* reprezentuoti bažnyčia, religingų žmonių bendruomenės problemos ignoravimas, ir pyktis bei nusivylimas tai matant iš aukos pusės. Į tai įpinama simbolikos, kuri sužaidžia su instrumentalu, ir taip susilipdo pasakojimas. Kitas gabalas seka benamį žmogų, kuris išmetamas iš dar vienos vietos, kurioje gyveno, ir beklaidžiojantį gatvėje jį sustabdo policija, už valkatavimą. Na, ir visas nevilties jausmas kuris kyla iš to.
Galiausiai, “Lopšinės” tekstą (kurį tarp kitko parašiau po paties pirmo karto, kai atėjau į Čiūčelos repeticiją “pasibandymui”) parašiau apie asmeninę patirtį – prievartos, kurią teko patirti, kai man buvo 13 metų. Šiek tiek paraleliai su Carol Ann Duffy eilėraščiu „Little Red Cap“, yra naudojama simbolizmo iš „Raudonkepuraitės“, susiejant naivumą ir grėsmės nematymą į vieną pasakojimą. Tą tekstą rašyti ir dainuoti visai katarsiška, o žinant kiek daug žmonių patiria panašius dalykus, įsivaizduoju, gali rezonuoti ir su kitais.
Jei Čiūčela būtų partija, kokios būtų jos pažiūros?
Labiausiai Čiūčela būtų į bendruomenę orientuotas atstumtųjų raganų sąlėkis. Nors turime tvirtas politines pažiūras, Čiūčela niekada nebūtų partija, nes ji nesigviešia galios už kitus. Čiūčelos tikslas būtų beveik atvirkščias – įgalinti kenčiančius žmones.
Kaip manote, III pasaulinis karas jau prasidėjo?
Užtaisytas klausimas… Kiek proxy karų reikia pakeisti pasaulinio karo lemputei? Tai nesvarbu – net kalnai negyvų žmonių nėra tokie aukšti kaip jų šeimininkų sostai, o tik pastarieji gali pasiekti lemputę.
Koks būtų Čiūčelos palinkėjimas žmonijai?
Yra toks trumpas Susan Sontag pasakymas: „Whenever people feel safe, they will be indifferent“. Tačiau, kai nebesi saugus, nelabai daug gali ir padaryti. Tad linkime saugiai ir patogiai besijaučiantiems žmonėms vieną kitą naktį susapnuoti kito patiriamų kančių košmarus, išsigąsti, prabudus pareflektuoti ir tuomet veikti atitinkamai – prakeik savo vietinį prievartautoją, saugok planetą, ryk buržujus, padėk tiems, kam reikia, pradėk revoliuciją, ir mylėk savo draugus lyg rytoj būtų pasaulio pabaiga.
Internete:
facebook.com/ciucelaband
instagram.com/ciucela_band
[ENGLISH VERSION]
What do we listen to during the chat?]
Karo: SQURL ir Jozef Van Wissem Sola Gratia pt. 2
Linas: Battle of Mice – Bones in the Water.
Estera: Shora – Parhelion
Katjuša: Lingua Ignota – For I Am the Light (and Mine is the Only Way)
A local collective trauma synthesis, which materializes on stage in forms of thick post-doom fog“. Tell us what are the traumas that inspired the band?
Even though in the songs we can find lyrics that were directly based on personal traumatic experiences, at some point we noticed that in general our lyrics are connected through the same element – trauma. Whether it would come from a direct or an abstract side; whether personal or shared perspective; whether a close feeling, seen in our surroundings, or a more distinct one – this is not the main point. However, the sources of traumatic experiences vary and talking about it is often considered taboo: sexual violence, homelessness, world’s geopolitical situation or institutional injustices and so on. Therefore we want, in a musical form, to turn attention to the perspective of oftenly marginalised people and silent victims of situations.
Witchcore and post-doom are the main keywords of your music. In the picture, band members are sitting in a cemetery. Are you interested in what hides on the other side?
The band pic in the cemetery – it’s a play on dark metal band posing cliches. Often these band pics look alike and even are a bit funny – serious faces, three ways of positioning bodies, often serious guys stand with legs spread wide and crossed arms, and also the location often is one of three – abandoned building, forest or cemetery. So, we wanted to have some symbolic melancholy, but also to laugh a bit, laugh at our colleagues and ourselves. Liepa, our photographer, decided to sit us like in a pic-nic enjoying the sun – and so, a cute, a bit Addams family-like picture was created. And cemeteries are very calm, full of beautiful flowers, people are quiet and don’t bother one another. So, the picture acts in contrast – clearly uncomfortable topics are interlaced with whimsicalness.
The symbolism of witches is also very important to us. Witches have been historically a symbol of alienated people (usually women, but not only) who simultaneously had a role of helping, healing, protecting and speaking wisdom to the community while also being killed for falling out of the frame of “normality”. It’s an image that we connect with in a way, and if contextualised to the past, many things that we think or do would seem like the work of a witch – we look strange, the music is niche, texts are both dark and empowering, several layers of it could create some confusion for the listener… How else to call it if not witchcore? However, we are witchcore in a warm and cosy way, not in the “we need incense on stage and hoods on our heads, otherwise the music will be ruined” way.
I know, that some of you played and are playing in other bands, why did you need Čiūčela?
Karo: Čiūčela is my first band. Although, actually, before I was playing with Liepa, but I understand that project as rudiment of Čiūčela. Other bands I joined later. But all the bands are needed, because I live in cycles – either I stress, depress, and sometimes I relax. Therefore I need Manacles to angrily stomp, Čiūčela to let out sorrows, and to jamm in Ratu!
Estera: Our band members intertwine in our other bands, sometimes even 50%! For example, Linas and Karolina make 50% of Manacles band composition, and me with Karolina are 50% of Ratu members… I think, partially, there is a quite strong musical bond and accordance in our methods of playing, so together in different bands we can explore diverse sounds together :) So that’s why the necessity – every band has a bit different sound, idea, creative process, theme, so it seems whipping everything together wouldn’t let all these ideas to be fulfilled.
Linas: What drummer would I be if I didn’t play in three bands?
Katjuša: Čiūčela is my only band and I needed it to have some friends :D
For the name you chose a word from the russian language, which recently received a negative tone. Is it your middle finger to the mainstream? Also, which meaning of the word is closest to you?
The name was born sometime at the beginning of quarantine, same as the first rehearsals. We were looking for a word that would be a bit witchy, gloomy, both phonetically and graphically interesting. At the time, we were also searching for what connected our songs and parts of songs. Then we discovered that one song, with its monotone and melodies, reminds some sort of a horribly sad lullaby, which would rock you into nightmares. Estera wasn’t there at the time, but we imagined a ghostly, banshee or witchy type of whispering „Čiūčia liūlia“… And then it came to mind – this, at least before often used word, which is used as derogatory to girls, commenting on their appearance or cleanliness. It was also interesting to us, that čiūčela is not just some scarecrow, but more a figure or doll full of ritualistic meanings. For example, at Užgavėnės celebration a čiūčela called Morė is being burned. Next, the associations lead to women being burned at a stake, there were hundreds of tried and burned women even here in Lithuania… About the language, from which the word came, we don’t see anything bad about it. No language ever can be „bad“, it is a communication tool, the more languages you know, the more nets develop in your brain. Even street slang is worth knowing. We didn’t intend to show a middle finger, but if someone feels this way, let it be, we don’t discriminate against people and languages.
Your live debut was during the 15th anniversary of the death of punkrock. What did you do, when it died?
Estera: I was an already disappointed in the world seven year old čiūčeliukas, living in Spain and experiencing xenophobia and social exclusion from the environment. At the time, I didn’t even know that punkrock already died ;( But nonetheless, I am happy to, for a few years already, have an opportunity to come to the commemoration of this day.
Karo: That year my mohawk was shaven off in the school, but it was still some months before the death of punkrock events. I would hang around from corner to corner, busk in the streets, go to concerts in Vilnius, Kaunas and Klaipėda, tried squatting, anyway, I didn’t feel the death. Only after half a year I discovered XI20 – church of punkrock’s death… So I started lingering there more often, somewhere over the furniture.
Linas: When punkrock died, I, a young history enthusiast, was digging the punk annals of hardcore.lt, while trying to collect a broad picture (unsuccessfully). Also, I often would visit the services at the punkrock church while listening to SC, dr. Green, Bora and other gonfaloniers of the past.
Katjuša: I only realised that it was supposed to be dead when, at a similar time, a Slovenian punk band from the 80s had a revival and named their album “Punk is not Dead, it just smells a bit weird”.
How, in your eyes, is the Lithuanian underground holding up these days?
Karo: I think that in general in the Baltic states and elsewhere it was reborn with the new quarantine generation. There are a lot of new young faces, and some of them would not only party but also do something: play music, organise concerts, protest, solder pedals, generate ideas and participate in other ways in punkrock culture. It seems that here in Lithuania, even the relationship with alcohol is a bit more healthy than before. But, of course, I am talking only about one part of the underground. In the metal scene, I am still waiting for a purge from toxic masculinity and xenophobia, but I optimistically hope that some mental processes are already going on, little by little.
Linas: More people and bands emerged, but they are swimming on the surface, which grazes the aesthetic, and the sound, but not the ideas. In concerts, in between songs I miss speeches which would touch upon something deeper, why are we in this “underground” and why do we need it.
Estera: Knowing that I had way less time to observe the development and evolution of the underground than these scene veterans (lel), it is very difficult to comment on something when I can’t compare with much. But!! I am glad that there truly still are people who hold on not only to an abstract, long-time outgrown nostalgia but out of an active wish to take part in keeping the scene alive, and in creating a space, which would be safe for the whole community, and also would let new people to empower themselves in the music sphere. It is nice to see that the “underground” is still alive and experiences a metamorphosis of some sort, which takes into account the changing world and views on other people; with less aggression and divisiveness among subcultures or their “branches” (“in-fighting”) and more unity on shared social and creative goals, and supporting boundaries of strong values – no tolerance to rapists, homophobes, racists, sexists, etc.
Katjuša: Compared to Slovenia, I noticed that the underground scene here is much more lively. I used to help with organising concerts in Slovenia and mostly less than 10 people would show up, so I was quite surprised at how many people here come to concerts and how many bands are regularly playing shows
While living in pretty much satiated capitalism, is there anything to protest and criticize today?
Even though the middle class seems to be getting bigger, more people are living comfortably, somehow they don’t feel happier. With wars and various forms of discrimination, the pressure didn’t go anywhere. And now it seems that we live in a constant emotional crisis because of the wars and, recently, diseases, but also because of this satiated capitalism. The ongoing neoliberal politics supports what Lauren Berlant calls cruel optimism – when desires suggested by your surroundings in reality become obstacles to your flourishment and mental health. A new class keeps emerging, the precariat – more and more people work with individual licenses, change jobs constantly, hope that the living space rent contract will be renewed next year… And poverty didn’t leave, it is just successfully being pushed away into the city margins, so it wouldn’t be as visible. And all of this is being normalized, poor is cool. And the rich keep getting richer, but they also don’t seem happy, always fighting for more power… Add the climate crisis, which affects more and more people, not only nature, which we so desperately try to separate ourselves from. We live in a very psychologically oppressive world, where complacency keeps rooting deeper.
Who created your beautiful and almost unreadable logo? It reminds Arabic lettering a bit…
Linas: I didn’t want a new band logo to be a new pile of branches, which can be decrypted only if one knows the band’s name; but I also didn’t want a simple and clear “Old English” font. I always admired the cover of Bora’s “Phantom Hunters”, where you can read the name from both sides, so I also wanted to try something similar, only with different languages. When connecting Lithuanian Č and russian Ч, the first letter was born with the repeating motif on the top, which resembles a candle flame, also very doom aesthetic. Personally for me, it mostly reminds Hebrew lettering, which is in the same Semitic language group as the Arabic lettering.
Soon there should appear the debut Čiūčela EP. What will it be about?
It will be a short demo, four presentational songs, on which we maybe swayed a little too long and it is time to let them live. We wanted to let them out during the NYOS and our concert in XI20, however, we’ll need to hold on just a little bit, because suddenly we started talking with this one mysterious label about who we can’t tell just yet… About the song themes we will speak separately, from the lyrics author’s lips:
Karo: Usually, I and Estera both talk over what themes we hear in the song and help each other with details during the creative process. Therefore, no text has a clear singular authorship, however, of course, someone still is the main, let’s say, curator of a text. Most of the lyrics for the song “Colonibalismus”, nicknamed “Arabic” between ourselves, were written by me. The starting point of it was a fusion of reflections of a few exhibitions I visited in 2020. CAC exhibited works of an Iraqi-jewish artist Michael Rakowitz, which were about the dehumanisation of a culture foreign to us white people, about the destruction of working land and, of course, war crimes. What stuck to me most is that Rakowitz talks about these problems through personal, everyday rituals and symbolism – for example, through cooking food. I strongly recommend googling his works, such as his hybrid documentary series “Radio Silence” or project “Enemy Kitchen”, especially now, when the topic of the Middle East is re-actualised in our, westerners, peripheral vision. In the same year, there was also Laima Kreivytė’s personal exhibition „Laukiu Waiting أنتظر“, where, among various cultural explorations made while residing in Egypt, there was a place for remembering the poet Constantine Cavafy, who wrote a famous poem called “Waiting for the Barbarians”, whic, again, speaks about our necessity to barbarise the other.
Estera: When writing lyrics to other songs, usually I come up with a story and try to tell it from the protagonist’s perspective, half through abstractions and half more direct. And so, these stories touch on topics that, as mentioned before, link to traumatic situations, from a broader perspective or from personal experience. For example, the theme of the song “Malda” is about child abuse in the church. In the text, we follow the story of an imaginary victim, insights about the actions of priests and deviation from what the chuch *should* represent, ignoring the problem from the religious community, and anger and dissapointment seeing it from the victims side. Symbolism is intertwined into this playing along with the instrumental parts, and that’s how the story is molded. Another song is about a homeless person, who is thrown out from yet another place where they lived, and while they are wandering through the streets, the police stops him for vagrancy. Well, and all the feelings of despair come from that.
Finally, the text for Lullaby (which, by the way, I wrote just after the very first time I came to Čiūčela’s rehearsal for a “try-out”) was written about my own experience, the rape I had to experience when I was 13 years old. It goes a bit in parallel with Carol Ann Duffy’s poem “Little Red Cap”, there is some symbolism being used from “Red Riding Hood”, linking naiveness and not seeing a threat into the story. It is somewhat cathartic to write and sing this text, and, knowing how many people have experienced similar things, I imagine it can resonate with others.
If Čiūčela would be a political party, what would it’s views be?
The closest answer to this would be a community-oriented coven of rejects. Although Čiūčela has strong political views, it would never be a party, because it doesn’t want power over others. The goal of Čiūčela would be almost the opposite – to empower suffering people.
What do you think, has the 3rd world war started yet?
Loaded question… How many proxy wars does it take to change the World War lightbulb? It doesn’t matter – even mountains of dead people are not as high as the thrones of their masters who are the only ones to reach the bulb.
What would Čiūčela wish to humanity?
There is this short phrase by Susan Sontag: „Whenever people feel safe, they will be indifferent.“ But, when you are not safe, you can’t do much. So, I wish for the people who feel safe and comfortable to dream nightmares of other people’s suffering for one or more nights, to get scared, to wake up, reflect on this and then act accordingly – curse your local rapist, protect the planet, eat the rich, help those in need, start a revolution, and love your friends like the world ends tomorrow.
Komentarai