„Isla to Isla” šiemet pažymėjo veiklų penkmetį – per šį laikmetį jie organizavo krūvą skirtingo profilio renginių – nuo gongų meditacijos sesijų iki 36 valandų reivo ar vakarėlių skirtingose Vilniaus ir Lietuvos lokacijose, pradėjo savo įrašų kompaniją, kurioje neseniai išleido savo šeštąjį relyzą – grupės „Solo Ansamblis” nario Jono Šarkaus projekto „punktò” debiutinį albumą „QQ”, bei kas mėnesį džiugina klausytojus savo autorine laida „Radio Vilnius” eteryje.
Paskutinįsyk su „Isla to Isla” kūrėjais Benu Trakimu, žinomu pseudonimu Hìldå, ir Patricia Kokett vardu kuriančiu Gediminu Jakubka kalbėjome prieš penkis metus, „Islai” dar tik lankant pirmasias salas, o dabar, prieš šeštadienį „gallery 1986” erdvėse vyksiančią antrąją „Isla to Isla” showcase naktį juos kalbina rašytojas, menininkas ir atlikėjas Žygimantas Kudirka.
Šiame interviu užduosiu daug klausimų, į kuriuos galbūt žinau atsakymus, tačiau nebūtinai žino visi. Tad pradėkime nuo to – kokie nariai sudaro „Isla to Isla” ir kokios jų funkcijos? Koks yra „Islos” stuburas?
Benas Trakimas: Aš, Gediminas ir Aljoša Sokolovas. Trise, trio.
Gediminas Jakubka: Trigalvis slibinas.
Benas: Nuo pat pradžių visą laiką taip ir buvo. Mes turėjom paraleliai draugų, bičiulių kompaniją, kuri padėdavo spręsti procesus: Dominykas Daunys, Džiulija Lečinskaitė, Ugnė Steponavičiūtė, Berta Tilmantaitė Julija Lečaitė…
Gediminas: Kristijonas daug yra padėjęs…
Benas: „Setas“ Aurimas Kubilius, Mantė Valiūnaitė, Akvilė Klimavičiūtė
Gediminas: Tadas Švenčionis, Paulius Ilevičius…
Benas: Žygimantas Kudirka… Visi at some point per 5 metus padėjo Islai vystytis, bet stuburas tai mes tryse. Aljoša Sokolov yra vizualinio identiteto maestro, mes su Gediminu esame administracija, vadyba.
Gediminas: Ir padengiam organizavimą visą.
Ir atlikėjai dar, dažnai į „Islą” kviečiami…
Benas: Ir atlikėjai, žinoma. Seniau dar būdavome ir bilietuotai, ir valytojai, ir šiukšlių išvežėjai.
Gediminas: Ir afterparčio organizatoriai… Visko būdavo. Multifruktai, žodžiu.
Benas: Kažkaip mes niekada nebandėme taikyti tos įmonės ar organizacijos struktūros, kad pasiskirstytume aiškiais darbais. Labai natūraliai viskas vyksta.
Gediminas: Pagal laiko sąnaudas ir pagal tos minutės preferenciją. Pavyzdžiui, Benas dabar daugiau dirba prie „gallery 1986” renginio.
Benas: Aš kažkokiu šiandien natūraliai vadybininku tapau, ir Gedas man dar labiau sako – būk vadybininkas. O Gedas kadangi yra muzikantas, kompozitorius, tai jis sprendžia leidybinius klausimus, kur aš neturiu tiek kompetencijų.
Gediminas: Kaip turi skambėti, ir visa kita.
Benas: Tuo tarpu aš planuoju, kaip sukurti „Bandcamp”, kaip pinigai vaikščiot turėtų… Labai natūraliai.
Jūsų propaguojama muzika tai labai egzotiška, bet ar atrandate egzotiką vadybinėje ir leidybinėje veikloje?
Benas: Atrandu tame malonumo. Iš esmės vis tiek yra butiko jausmas. Tu padedi žmogui nueiti kelią. Pavyzdžiui, man taip buvo malonu padėti Jūrai Elenai Šedytei išleisti savo singlą ir padėti nueiti tą kelią. Suvest su tuo, sukalbėt su anuo, supažindint su tuo. Taip pat su Gedimino plokštele. Suprasti, kaip plokštelių spauda veikia, ko jam reikia, ko jis nori. Pirmi kartai įdomu. Nežinau, kas bus po penkioliktojo karto, ar vis dar bus įdomu vadybinė dalis.
Gediminas: Šiaip įdomu yra išspręsti tam tikrus dalykus ir turėti rezultatą. Pavyzdžiui, yra visokių galvosūkių daug – ir sprendi, ir vartai. Ir daug bendrauji su žmonėm.
Gal procesas ir įgauna spalvų dėl to, kad tenka dirbt su spalvingomis asmenybėmis?
Benas: Jo, pažintys – be abejo, visą laiką. Tai vienas iš būdų būti kūrybiniame procese. Pavyzdžiui, aš nesu kūrybininkas. Nekuriu meno. Tai man labai faina tada padėti ir būti kūrybiniame procese visiškai iš vidaus, kai tu gali tą patį kompozitorių ar menininką gal net nuraminti ar kažką patarti, pažiūrėti visai iš kitos perspektyvos. Kaip taisyklė, menininkas nėra vadybininkas, nors menininkui labai gerai yra būt ir vadybininku. Menininkai fokusuojasi visiškai į kūrybinius procesus, kaip ten ką. O aš tada žiūriu labai pragmatiškai – ko tam klausytojui reikia, kad jį muzika pasiektų.
Isla ir viskas kas su ja susiję yra tarsi naktinė veikla. Kas jūs tokie esate dienos metu?
Benas: Melomanai.
Gediminas: Miegantys vampyrai.
Benas: Užkietėję kolekcionieriai įrašų ir apskritai meno, galima ir literatūrą įskaičiuoti. Ir melomanai, kurie turi radijo laidą „Radio Vilnius”, kuri ir yra apie mūsų dieninius nuotykius.
Gediminas: Mūsų radijo laidą sudaro visiški offtopicai. Mes labai deklaratyviai galim duot sau absoliučią laisvę grot nuo lenkiško regio 90-ųjų metų…
Benas: …iki sci-fi dub. (juokiasi)
Gediminas: Ne per toliausiai atitolę žanrai… (juokiasi) Na, bet muzikinis laukas yra visiškai uzurpavęs visą erdvę – tiek naktinę, tiek dieninę.
Benas: Dieninė dalis yra leidybai iš esmės. Nes mes Vlado Dieninio išleidę EP, Jūros Elenos Šedytės, mano miksteipą… Ten jau ta muzika ne apie šokius. Labiau ambient, new age, chamber music. Tik Gedo gal toks jau greitesnis, truputį electro, synth, industrial vaibukas.
Gediminas: Čia ir yra turbūt toks „Islos” pagrindinių idealoginių postulatų, kad muzika yra sunkiai kategorizuojama, yra kažkoks jungiklis kuris yra adventurous. Muzikinėje spaudoje man patiko angliškas terminas – curious music, curious sound design, curious sounds.
Smalsotronika!
Benas: Smalsotronika! (juokiasi)
Gediminas: Tai va, „Islos leidyba” yra smalsotronika. (juokiasi)
Benas: VŠĮ „Smalsotronika”. Tinka šitas. (juokiasi)
Gediminas: Parduotuvės pavadinimas būtų geras.
Benas: Tai šiaip, diena, naktis, Isla, mes – tai apskritai yra eklektika, ko visą laiką laikėmės. Nuo „Blackest Ever Black” leidinių, kurie buvo apie tamsius gitarinius drone, experimental muzikos potėpius, iki „Good morning tapes”, kur visiškai chill. Nuo no peace, no love, no unity, iki peace, love and unity. Tas apibūdina ir mūsų „Isla to Isla”. Prieš 8 metus, kai pradėjome groti, tai vakarėlių serijoje „Didžiųjų Agregatų Inžinieriai” turėjom savo atskirą sceną.
Gediminas: Vadinomės „Unheimliche DJs” kartu su Paulium Ilevičiumi.
Benas: Buvo „Demdike Stare”, „industrial power electronics”, „Speigas”, „gnodai„, „Puce Mary”, „Posh Isolation”… you name it. Po kurio laiko pajutome, kad klubas reikalauja laikytis 4×4 formato. Negrok taip, grok taip. Ir tada nuvarėme pas pankus į „Skylę”, ir pankai leido daryti elektroninį pankroką. Tačiau vėliau mes po truputį vėl transformavomės iki klubo, kuris mums visą laiką buvo šalimais.
Gediminas: Mes visada vaikščiodavome į klubus, bet buvo ambicija tai padaryt kažkaip labai savaip, iškreipti tą klubo sampratą.
Kalbant apie jūsų renginius – manau, kad jie išsiskiria iš kitų savo atmosfera. Kaip pavyksta sukurti tą išskirtinę atmosferą?
Gediminas: Ačiū, Žygi, už tokį gražų epitetą. Tikrai malonu girdėti apie tą išskirtinumą.
Benas: Manau, kad auditorija renginiuose sukuria tą kitokią „Islos” atmosferą.Sutinki vyresnius žmones kam virš 30, meno pasaulio atstovų, kino pasaulio žmonių. Tu matai, kad nakties šokių aikštelėje reabilituoji režisierius, operatorius po jų sunkių darbų. Ir kai darydavome renginius dar „Skylėj” ir buvusiame „Empty Brain Resort” (dabar „Estafetė”), turėjome dekoracijas, su kuriomis mums padėdavo Dominykas Daunys, o Aljoša Sokolovas teikdavo VJ paslaugas. Dabar, kai persikėlėme į klubą, visa tai dingo. Liko tik muzika. Jei anksčiau negalėdavome kai ko transliuoti klubinėje erdvėje, nes mums sakydavo – per minkšta, per šviesu, per tamsu… Tai dabar mes atvarom ir sakom – grosim ką norim. Ir grojam tą, ką klube dažniausiai nelabai drįsta groti kiti.
Tai jūs subrendote ar auditorija subrendo?
Gediminas: Gal nepavadinčiau to brendimu, bet evoliucija-į-kažkur vyksta dabar. Neaišku į kur, bet ji tikrai vyksta. Dar neišduosiu, bet turime minčių apie renginius ir kitais metais. Jei jos materializuosis – tai bus tam tikras evoliucinis tramplynas į dar kitą etapą.
Benas: Penkis metus organizuojant tuos renginius kiekvienais metais būdavo kažkas naujo. Nes visi žmonės kurie kartu su mumis, o mes ir patys pakankamai kūrybingi, tai tu ir nenori kartotis, visąlaik yra akstinas kažką naujo įvesti. Plytas nešiojam, krūmus dėliojam, festivalį 36 valandų darom, indiškos ragos muziką instaliuojam, alfa bangų pasirodymus organizuojame, ir tuo pačiu einam į klubą, kuris jau turi savo nustatytas normas. Pavyzdžiui, koks „Opium“ – dirba jau 14 metų ir tu supranti, kad viskas yra iškristalizuota, sustyguota, ir tu ateini į vietą, kuri jau veikia pagal savo dėsnius. Na, o ta ateitis – vėl evoliucija į kažką. Dabar tuo labiau mes jau antri metai įrašus konstruojam, kas yra papildoma veikla mums, „Soundcloud” yra atsiradęs, miksteipų sekcija, „Radio Vilnius” radijo laida. Čia tokie faini natūralūs Vilniaus bendruomenės ar Vilniaus kaip miesto pasikeitimų pasiūlyti veiksmai.
Na, tai vis tiek epicentre yra muzika. Galime dabar pamėginti sudaryti žemėlapį, kokiose šalyse teko apsilankyt jūsų klausytojui, jei jis yra ištikimas „Islos” renginių lankytojas?
Gediminas: Vienas egzotiškiausių taškų geografinėje plotmėje turbūt būtų Prancūzų Polinezija. Labai toli… Ten kur žiauriai karšta.
Benas: Gamelanas ėjo į trasą. Indonezija – Java, Balis. Iš Kinijos – „SVBCVLT” ir „Zaliva-D”, kurie buvo du kartus atvarę pas mus. Uganda, Afrika. „Nyege Nyege”, „Nihiloxica”.
Gediminas: Senegalas – „Mbala”.
Benas: „Ndagga Rhythm Force”. Muzikaliai tai visą pasaulį iškeliavę. Aš tai išvis dabar esu pasimovęs ant Meksikos ir Pietų Amerikos viso tribal something, UK visą turbūt išgroję funką, drill’n’bass, liquid drum’n’bass, techno, UK bass. Stilistiškai – labai daug visko. Grodami „Skylėj” – nemažai įmaišydavome etno muzikos. Dabar klubuose jau retai taip.
Gediminas: Nebent pirmas kūrinys setuose kaip intro – pavyzdžiui, iš Vietnamo arba Nepalo kalnų muzikos.
Benas: Paraleliai – Kairas… Apskritai, labai daug pasaulyje per paskutinį penkmetį atsirado fainos elektroninės šokių muzikos iš egzotiškų kraštų, kaip kad „Gabber Modus Operandi”. Žiauriai daug. Tu matai, kad Afrika dabar išgyvena industrial ir noise muzikos įtakas. Ir matai, kad džiunglėse kažkur nufilmuoti industrial ir noise klipai…
Gediminas: Ir Indonezijoj yra labai paplitęs Gamelano ir šiuolaikinės elektronikos samplaika, dviejų žanrų tokių visiškai tarpusavy atrodo nesukergiamų, kaip daro leiblas „DIVISI62”.
Žodžiu, „Isla” apkeliavo beveik visą gaublį, bet, aišku, esam apsistoję Europoje.
Benas: Esam Europoj, mėgaujamės pasaulio muzika, bet esam privilegijuoti baltaodžiai kaip bebūtų. Stengiamės su visa pagarba priimti tą muziką ir duoti duoklę atgal pirkdami įrašus ar kitaip palaikydami atlikėjus.
Kalbame apie Pasaulį, apie Europą, bet iš tiesų esate kilę iš Jonavos ir Panevėžio. Kaip Jonavoje ar Panevėžyje atrasti tokią muziką?
Gediminas: Pradėkim nuo to, kad Berlynas yra mažasis Panevėžys. O Panevėžys yra mažoji Čikaga. Gal net Detroitas labiau. Aš bent jau augau tokioj aplinkoj, kur buvo žiauriai daug subkultūrų, žiauriai daug muzikos, buvo daug koncertų, daug judesio. Iš to išmokau daug tolerancijos eklektiškam priėjimui, skirtingiems, įvairiems žanrams. Ir tą visą patirtį nešuosi dabar su savimi – tai yra jau į genus įaugęs dalykas, tapo mano genofondu, kurį perduosiu ateities kartoms.
Benas: Savo ateities kartoms? (juokiasi) Nice to know. Pas mane tai visiškai kitaip buvo. Pas Gediminą tai ten subkultūros, gitaros…
Gediminas: …bet tuo pačiu ir techno, nes buvo „Few Nolder”, toksai, Manfredas, „Nesakyk mamai”, klubas „Garsas“, marozų kovos… Viskas vienoje didelėje krūvoje.
Benas: Pas mane visiškai gitarinės muzikos nebuvo. Aš tiesiog jos net nemėgau ilgą laiką. Pats buvau treningą mėgstantis bičiukas iš Jonavos. Man patikdavo progressive house… „Exit club“ muzika, taip sakant. Manfredas tas pats.
Kas padėjo rasti išėjimą iš „Exito”?
Benas: „Arma Agharta” – Armantas Gečiauskas, Lietuvos eksperimentinės muzikos tėvas. Nors dabar tai jaučiu tas sąsajas maloniai. Progressive house, klubinė muzika manyje yra instaliuota nuo paauglystės ir tai padeda suprasti kaip ir apie ką yra muzikos stiliai. Man tai buvo savotiškas išgyvenimas.
Na, tai galiausiai privedė gyvenimas prie visos žanrų puokštės. Ir ne tik žanrų puokštės. „Isla” renginiuose galima išgirsti įvairiausių muziką skleidžiančių prietaisų.
Benas: Pradžiai, narpliojant formatus, mes „Islą” pradėjome plokštelėm, buvo dar kasečių, buvo efektų pedalai jungiami prie kasečių grotuvų, bet ilgainiui supratom, kad šitas formatas mus riboja ir labiausiai riboja finansiškai. Pirkti muziką ir groti muziką ir būti aktualiu visą laiką tikrai pakankamai kainuoja pinigų. Negalėjom sau to leisti, nes finansus labiau investuodavome į patį renginį ir kažkokius renginio atributinius sprendimus.
Gediminas: Dar toks pastebėjimas, kad labai daug muzikos yra tiesiog neišleista nei kasetėse, nei viniluose. Yra, pavyzdžiui, tik CD arba tik digital.
Benas: Arba išleista vinile, bet jis pasirodė 70-ais metais ir dabar kainuoja 200 Eurų. Kai klausai retos muzikos iš Gamelano ar Prancūzijos Polinezijos – tai tu tiesiog negali įpirkti tos muzikos. Tai čia formatai klubiniame kontekste kaip ir baigiasi. Bet turime savo nusikaltimo bendrininką Gediminą, kuris šiaip visą laiką buvo muzikantas ir grodavo grupėse, ir mes visąlaik turėjom norą turėti gyvą pasirodymą. Tad gyvuose pasirodymuose grojo solo elektroniniais būgnais mūsų mylimas bičiulis Vladas Dieninis, Jūra Elena Šedytė naudojo mikrofono efektus, vokalo transformacijas įvairias.
Yra buvę visai pasyvių „Islos” vakarėlių kaip kad gongo meditacijos sesijos, kur žmonėm fiziškai nieko nereikia daryti, bet vis tiek „Isla” tam tikra prasme yra diskotekų serija, tai sudaro didžiąją dalį. Kadangi ta muzika dažnai kilus iš kitų regionų, kurie turi ir kitą klimatą, tai klausimas, ar moka europiečiai šokti pagal tokią keistą muziką? Kaip sekasi žmonėms šokių aikštelėje adaptuotis prie tų vis kintančių, besirangančių ritmų?
Gediminas: Žinai, priklauso nuo vakarėlio vietos, vitamino D koncentracijos, pusryčių turbūt suvalgytų, kalorijų kiekio kraujyje…
Benas: Na, pagal poliritminius motyvus šoki šoki ir galvoji, ok, jau taip kaip šoku nebetinka, reikia keisti judesį, kaip jį keisti?
Pakalbėkime dabar apie vietas, kuriose yra vykę renginiai. Jei pagal konceptą „Isla” yra sala, tai didžioji dalis renginių tarsi turėtų būti orientuotų į lauką, ar tai galėtų būti net festivalis. Bet visgi dažniausiai atvirkščiai – tempiatės žmonės po žeme, į patalpas uždangstytais langais. Tad kokiose vietose per visus šiuos metus jau yra Islos įvykusios?
Gediminas: Sakyčiau, galėtų būti tokios trys grupės: visiškai meno erdvės, labai alternatyvios erdvės ir visuotinai pažintos klubinės erdvės. Iš meno erdvių esam pasirodę „Rupert”, bei „ŠMC”, dar gal kokioj galerijoje… Tada alternatyvios tokios erdvės – „Skylė” (XI20), „Empty brain resort” („Sodas 2123”), „Platforma”.
Benas: Dar gal įtraukčiau barų erdves. Esam groję „Pameloje”, „Perone”, „Temoje” Klaipėdoje, bet čia turbūt jau meninė gal tokia.
Gediminas: Čia labiau prie meninių.
Benas: Ir tada klubai – tai „Lizdas”, „Opium” bei „gallery 1986”.
Ir kaip tai skamba klubinėje erdvėje? Nes būtent klubų erdvės gal mažiausiai yra prijaukintos tokiam skambesiui. Kokia jūsų pozicija apie egzistuojančią klubinę kultūrą?
Gediminas: Aš manau, kad užsienyje klubinė kultūra ir apskritai tas vaibas yra gerokai drąsesnis. Lietuvoje yra ganėtinai nusistovėję didžėjų garsiniai takeliai. Na, pavyzdžiui, man ateina į galvą dabar toks judėjimas kaip „Herrensauna”. Jie, aišku, groja labai toki stiprų techno, bet tuo pačiu įpina ir labai įdomios, keistos muzikos. Nuo girlie pop iki breaks, modern classics. Tuo pačiu visą tai apjungia stiprus techno. Kažkaip mes irgi bandom taip kažkaip daryti, bet tik negalime sakyti, kad esame techno DJ.
Benas: Leftfield, kaip Gedas mėgsta sakyt. Bet klube laikomės nerašytos klubų taisyklės, kad šokėjai neturėtų būti ne tai, kad diskomforte, bet tu neturėtum nutraukti šokio tąsos. Jeigu, sakykime, alternatyvioje erdvėje gali trečią ryto iššauti visiškai etno kažkokį kreivą muzoną, kuris ten paralala, skambučiai bambaliukai, tai klube tu tą gali padaryti, bet labai trumpą laiko tarpą.
Gediminas: Klubas turi tam tikrą įtampinę liniją, turi palaikyti aukštą voltažą. O jeigu truputį nuleidi įtampą, tai tada ir viskas kažkaip nusileidžia, išsiblurina.
Benas: Na, ir narpliojant Lietuvos klubų šokių muzikos sceną, tai dabar apskritai elektroninė šokių muzika išgyvena komerciją mega dydžio, auditorija nori, kad būtų daužoma, kad būtų labai konkretus ritmas. Ir kuo jis labiau gabberis, šranzas, techno, hardkoras – tuo labiau jie džiaugiasi, klykia ir mėgaujasi.
Gediminas: Ritmas padarytas vien iš sprogimų.
Benas: Jo, tai čia gal toks negatyvus komentaras iš mūsų pusės. Mes patys nebandome taikytis į trendą, grojame egzotinę tokią muziką, bet pastebėjom, kad ten, žinai, klubai daugiausiai turi auditorijos tada, kai muzika yra labai dark, BDSM, gabber… arba tada jau disco. O aš ir Gedas su disco muzikos stiliumi turime problemų.
Tai visgi yra žanrų, kurių nemėgstate?
Benas: Vienintelis! (juokiais)
Tolerancija, pasirodo, turi ribas, kad ir kiek būtumėte plataus muzikinio akiračio. Klubus dažnai apibūdina grojamos muzikos tempas – BPM’as, klubai prisiklijuoja prie tam tikrų žanrų, tuo tarpu jūsų BPM’o žirklės yra labai plačiai išskėstos. Ar galite tokį savotišką termometrą sudaryt BPM’o? Gal dizaineris dar galės iliustruoti…
Gediminas: Aš sakyčiau nuo 79 kokių…
Benas: …iki 165. Nors Gedas praeitą kartą radijoj grojo virš 200…
Gediminas: Jo, buvo buvo, 260 man atrodo.
Benas: Aš „Opiume” grojau 160, tai kai pasakiau LRT radijuje, kai iš manęs ėmė interviu, kad 160 BPM pasiruošiau setą, tai sako vedėjas – na tai turbūt paskutinį kartą grosi „Opiume”. (juokiasi) Bet ne! Dar grojau du kartus.
Dar papildant praeitą klausimą apie šios muzikos santykį su klubais, tai ar galima sakyti, kad tokia muzika diktuoja klubinės mados tendencijas vakaruose?
Gediminas: Jo, tai tokie švieži judėjimai, švieži gūsiai. Tokie kaip, pavyzdžiui, „Nervous Horizon” leidybinė kompanija, DJ Plead arba UK visi dalykai, kaip „Hodge”, „Ploy”…
Benas: Aš pajutau, kad viskas labai natūraliai, nebandant laikytis tendencijų, kuo tu domiesi – tai ir tampa tendencija. Ir taip metai iš metų. Tie patys „Nyege Nyege”, „Nihiloxika” – kurių mes visi klausėme kol jie buvo nežinomi. Ir varydavom kur nors grynai dėl tos grupės. O paskui – bam – ir čia, ir ten. Ir tas pats su DJ Plead – aš ten Skylėj jį grodavau, o paskui žiūriu – bam! Kažkaip natūraliai labai. Manau, kad gal ir creepy tas žodis egzotika, bet žmonėms norisi dabar pažinti kitus pasaulius per muziką. Tu realiai susipažįsti su kita kultūra per muziką. Tas pats regetonas yra etno, mexican…
Gediminas: …o tapo klasikine muzika.
Benas: Rosalia dabar visi ten aukština… Jau prieš eilę metų Pitbull grojo regetoną…
O dabar vis gali išgirsti cumbia techno arba Gqom korean techno music.
Gediminas: Ai, apie Gqom kalbant, tai Tokijuje yra susiformavus atskira Gqom grupuotė, netgi leidybinė kompanija, kur japonai kuria afrikietišką muziką.
Benas: It’s beautiful. Ar tai apropriacija?
Globalizacija gal…
Benas: Tai tada globalizacija yra beautiful.
Na, ir pačiai pabaigai – paskutinis funky klausimas. Desertui. Ką imtumėte į negyvenamą salą?
Gediminas: Beną! (juokiasi)
Benas: Vieną daiktą, ne?
Kad ir tris…
Benas: Jei Gedas ima mane, tai aš tada „Walkman” grotuvą jau su kasete įdėta ir baterijom. Be ausinių… Nice.
Komentarai