Raimundas Urbonas. „Gyvenimas po stalu“

Lapkričio 7 d. (antradienį) 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) atidaroma retrospektyvi Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“. Parodos kuratoriai – Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys.

Tai – trečiasis ir paskutinis Kūrėjų sąjungos vykdomo projekto, skirto fotomenininkui Raimundui Urbonui, renginys. Pirmasis „Nuo sienos iki sienos“ šių metų vasarą vyko Priekulės geležinkelio stotyje. Jis buvo skirtas vienam svarbiausių ir bene didžiausiam R. Urbono fotografijos ciklui „Rytų Prūsija“ (1991–1992) pristatyti. Dabar ši paroda eksponuojama Nišinėje galerijoje (KLAVB). Antrasis – Beno Šarkos fotografijų paroda „Mes vis pūtėme dūmus ir aušo rytai“, dedikuota R. Urbonui buvo eksponuojama neveikiančiame knygyne, kurio pastatas anuomet buvo Klaipėdos bohemos susibūrimų vieta. Šiais metais R. Urbonui būtų sukakę 60 metų. Būtent ta proga įvairių sričių kūrėjus vienijanti asociacija „Kūrėjų sąjunga“ inicijavo jam skirtą renginių ciklą „Pra/rasti pasauliai. Raimundo Urbono fotografija“.

Parodoje šalia fotografijų rodomas trumpametražis dokumentinis filmas „Sepija“ (1991 m., trukmė – 16 min., režisierė ir scenarijaus autorė Aušra Lukošiūnienė, operatorius L. Karvelis). Tai – vienintelis išlikęs vaizdo įrašas, kuriame ne tik R. Urbono kelionės į Kaliningrado sritį, bet ir jo interviu, apmąstymai apie fotografiją, kūrybiniai procesai fotolaboratorijoje. Būtent iš šio filmo pasiskolintas parodos „Gyvenimas po stalu“ pavadinimas – R. Urbono citata, kuria jis nusako anuometinę savo būklę ir situaciją kultūros lauke.

Parodos atidarymo metu bus galima pavartyti asmeninius R. Urbono albumus. Juose – draugų ir šeimos nuotraukos, autoriaus pastabos, piešiniai, iliustruojantys uostamiesčio menininkų tarpusavio ryšius. Šiose blunkančiose fotografijose ir pirmosios jų – hipių kelionės po anuometinę Sovietų Sąjungą, bene mažiausiai tyrinėtos autoriaus serijos „Rekviem seniems džinsams“ (1982) pradžia. Dar viename albume – mažai kam žinomas R. Urbono fotografijų ciklas „Nuoga Klaipėda“, sukurtas Klaipėdoje po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, apie 1990-uosius.

Raimundas Urbonas (1963–1999) į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti, fotografija susidomėjo apie 1985 m., o jau 1987 m. pelnė tarptautinius apdovanojimus. Beveik tuo pat metu įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, nuo 1989 m. tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris“ nariu. R. Urbonas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir aktyvus parodų dalyvis – rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose. Jis išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje. Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą. R. Urbono fotografija gerai žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai.

Parodos kuratorės, menotyrininkės D. Ruškienės teigimu, „R. Urbonas buvo praeivis. Jis nuolat judino laiką, o laikas neleido sustoti jam. Galbūt dėl šios priežasties jo fotografinis vaizdas visuomet žymi aktyvesnę ar lėtesnę kaitą. Jeigu ne judesį, tai kvėpavimą. Jeigu ne gyvybę, tai likusią jos šilumą. Žvelgiant į fotografijos atspaudus tampa aišku, kad telefono ragelis taip ir liks nepakeltas, durys neuždarytos, o rozetė toliau žiojės juodomis ertmėmis nesulaukusi, ką pamaitinti elektros srove. Atsainus rankos mostas nuveja žvilgsnį į išdilintą šviesą. Jau nebesvarbu, ką ji išdegino, kas buvo prieš tai. Užfiksuota akimirka – tik tarpinė būsena, ėjimas, prasidėjęs kažkada ir dar nepasibaigęs. Tai – tik atskiras vyksmo segmentas. Autorius kviečia žiūrėti, bet neįpareigoja matyti. Jis kviečia klausytis, bet nebūtina girdėti. Jo konstruojamame pasaulyje gali dalyvauti likdamas nuošalyje.“

Fotografijos ir albumai skolinti iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos, autoriaus šeimos ir draugų archyvų.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki gruodžio 2 d.

Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas:

II–V 12:00–18:00, VI 12:00–16:00