Prieš kelias savaites pasigirdo naujo muzikinio vardo Šalna debiutinis minialbumas “So Low”. Jį nedideliu tiražu kasetėje išleido leiblas “Tapekiosk”. Vardas naujas, tačiau po juo slepiasi gana gerai lietuviškos muzikos scenoje žinoma Mėta Gabrielė Pelegrimaitė. Pirmą kartą su ja susipažinome, kai eksperimentinės elektronikos duetas Ambulance On Fire viešėjo “Radio Vilnius” studijoje. Atlikėja, fleitininkė ir muzikos kūrėja taip pat žinoma kaip laisvosios bei džiazo improvizacinės muzikos (“Improdimensijos Orkestras”, “Fleitų 3”) veikėja.
Debiutinis Mėtos solo projektas – eksperimentinės elektroninės šokių muzikos, eklektiškos įvairių žanrų įtakų ir kalbamojo žodžio spoken word sintezė. Vienas pagrindinių dėmenų šiame albume – tekstai. Daugiausia jie – sunkių vidinių būsenų iškalbėjimas, veikiantis kaip terapija. Tekstai persmelkti apatijos, balansavimo tarp būties ir nebūties, sumišimo ir kančios, kartais perteikiamos tiesmukai, kartais apipinamos metaforomis, būsenų. Pati atlikėja tai įvardino tiesiog “clumsy rap and beats”.
Kokias pirmasias muzikines patirtis prisimeni iš savo vaikystės?
Turbūt galėčiau atkapstyt gana daug dalykų, bet pirmas į galvą šovęs – windows music playlistas, kur buvo du gabalai, man regis, vienas Bach’o ir vienas Coltrane’o. Tai Coltrane’o albumas “Coltrane plays the blues” visai sukdavosi mūsų namuose. O kitas – Janis Joplin albumas, tiksliai nepamenu kuris. Tai čia tie džiugieji momentai.
O iš liūdnesnių, kai girdi DDT arba Kino ir žinai, tėčiui, matyt, smarkios pagirios, o kitam kambary – Tracy Chapman ir mama su ašarėle aky.
Dalyvauji muzikinių projektų Ambulance on Fire, SNUS, Improdimensijos Orkestras, Fleitų 3 ir kitų veikloje. Iš kur atsirado poreikis pasileisti į solo egotripą?
Nežinau, dalintis smagu, bendruomenė smagu, bet kaip pasitikrint save? Kartais ima ir užknisa kompromisų ieškojimas ir norisi padaryt taip, kaip pati noriu. Taip ir gavosi. O jei buitiškai – įsirašiau “Ableton”, galvoju reik kažką paskečint. Taip ir prasidėjo.
Wikipedijoje skaitau, jog pagal kilmę šalna būna radiacinė, advekacinė ir mišrioji. Iš kur kilus tavoji Šalna?
Per daug apie tai negalvojau, bet jei reikia suformuluoti tikslų įspūdį – aš apie tą šalną, kuri ateina ir nugnaibo braškių žiedelius. Kai atrodo, kad jau įsivažiavai į gyvenimo žaidimą ir belieka sulaukt saldžių dovanų, kas nors, vedamas piktų (arba nebūtinai) kėslų, ateina ir padaro, kad to vaisių skynimo džiaugsmo gyvenime neliktų. Tada susimąstai, kada reikėjo uždengt agroplėvele savo trapias auginamas vertybes ir kur vis dėlto prasileidai. Juokingiausia, kad dažniausiai tas kažkas nugalabijantis viltis būna mūsų pačių protelis. Ne protas, kurį naudojam kaip įrankį, bet protelis, kuris likęs nuo vaikystės ar paauglystės, užfiksavęs savisaugos momentus. Kartais reikia pasimatuot, ar neišaugom rūbo.
Albumas vadinais “So Low” – “Taip žemai” – kiek žemai?
Kai rašiau tekstus, būdavo labai žemai. Man brangus žmogus sakė, kad dugno nėra, tai nežinau, kiek žemai dar galėjau pavaryt. Ne iš moralinės pusės, iš balansavimo tarp ten ir čia.
Kodėl nusprendei albumą leist būtent kasetės formatu? Beje, ar pati namie turi magnetofoną?
Magnetofoną turiu, pirkausi dėl LDO kasetės. Vėliau brolis įrašė muzikos rinkinį į kasetę – žiauriai smagu – atrinko specialiai man. Kai turi albumą fiziniu formatu, klausymasis tampa dėmesingesnis ir sakralesnis. Ir su vinilais, ir su kasetėm taip yra – pirmiausia išsirenki, ko norėtum paklausyt (vartai rankose, apžiūri viršelį, paskaitai informaciją), žinai, kad kolonėlės ir grotuvai yra kitam kambary, tad ten ir turėsi būt, kol pragros visas albumas (ar bent viena pusė). CD gal mažiausiai patrauklu, nes neturiu patogaus grotuvo. Su CD smagu mašinoje, ypač važiuojant ilgoje kelionėje.
Iš pat pradžių planavau leisti tik skaitmeninį albumą, bet paskui parašiau Armantui Gečiauskui iš “Tapekiosk” ir paklausiau, ar sutiktų priimt po savo sparnu, jis ir pasiūlė išleisti kasetę. Kasetė – jaukus dalykas. Be to, palyginus, nebrangus. Ir jis pats savaime nespinduliuoja masiniu muzikos vartojimu.
Kiek stebina, jog prie sau įprastų boso ir fleitos, pridėjai vokalą. Vokalas iškart atima pagrindinį vaidmenį iš instrumentų. Negalėjai nedainuoti?
:D Tiesiog ieškau skirtingų priemonių. Tekstas mane žavi, mėgstu skaityt knygas, kuriose rašytojas gražiai dėlioja žodžius, žaidžia su jais. Man norėjosi pabandyt pačiai. Ir suprantu, kad čia tik pirmas bandymas. O be balso būtų sunku muzikoj perteikt tekstą – kažką reikėjo daryt. Be to, aš beveik ir nedainuoju. Daugiau ten spoken word arba nerangus repas. Fleita man yra instrumentas, kuriuo jau pasitikiu, žinau, kad reikalui esant, suvaldysiu situaciją. Bosas – mano žaidimo draugas, daug su juo nuveikt negaliu, bet atrast skambesių ir nuleist garą su juo visai pavyksta. O balsas yra naujos paieškos.
Žodžiai muzikai iškart suteikia tam tikrą krūvį. Tavieji neskamba labai optimistiškai. Savotiškas sunkių vidinių būsenų iškalbėjimas, veikiantis kaip terapija. Kaip manai, viskas bus gerai, ar tai jau pabaigos pradžia?
Kai rašiau, galvojau, kad išvis galas. Dabar galvoju, kad viskas bus gerai. Mano šalna dabar apie baltą spalvą ir neutralumą, nurimimą arba sustojimą.
“So Low” pristatyme rašoma apie įvairių stilių įtakų eklektiką: trap, triphop, drum’n’bass, post-punk, 80’s ir kt. Kažką pridėtum ar atimtum?
Nežinau. Man labai sunku su žanrais ir stiliais, aš nelabai jais domiuosi ir nelabai suprantu. Aprašyme nurodžiau įtakas truputį iš lempos, net nežinau, ar atitinka. Parašiau kokią muziką mėgstu, kuri, turbūt, daro įtakos mano kūrybai.
Anksčiau aktyviau reiškeisi labiau tradicinėje muzikoje, o pastaruoju metu išlaisvini savo kūrybines galias improvizuodama ir eksperimentuodama, įpindama popmuzikos elementų. Atrodo, vis daugiau klasikinį išsilavinimą turinčių muzikantų Lietuvoje suka link populiariosios muzikos. Kaip manai, kodėl vyksta ši tranzicija?
Man viską pakeitė magistro studijos. Išmokau girdėt muziką iš esmės. Gal skamba arogantiškai tas “iš esmės”, bet, turiu galvoj, kas man yra esmė. Turi krūvį ar neturi. Jis mane sujudina ar ne? Pagal tai ir renkuosi. Tada nebelieka atskirties kas yra “šūdina muzika” ir kas yra “verta dėmesio muzika”. Jei man patinka Dž. Butkutės daina “Nemylėjau tavęs”, ar tai reiškia, kad mano studijų metai nuėjo perniek, nes nemoku atskirti kultūringos muzikos nuo pigios? Nemanau. Mano galva, kad išgirdau ką ir kaip Džordža daro ir man žavu. Tai stengiuos dabar nebesigėdyt vadinamų guilty pleasures, nes kodėl guilty? O kas sakė, kas turi patikti? :) Žinoma, yra muzikos, kurios nepernešu, papykstu, pastumiu ant jos ir tiek. Bet kiti tegul klauso. Pikčiausia man būna ant popmuzikos, kuri yra tik produktas ir nieko daugiau. Jokio turinio, jokio žavesio, jokio savitumo. Bet čia ilga diskusija gali būt, ane?
Taip, išties… Kaip sekėsi pardavinėti save (knygų) mugėje? Esi pasiruošusi žaisti pagal pramogų verslo taisykles?
Man nepatinka. Kai su draugais kalbu, turiu necenzūrinį išsireiškimą apie pramogų verslą. Gaila, negaliu jo pasakyt čia. Ir nepatinka, kad turiu veidmainiškai elgtis. Viduj kritikuoju, bet jaučiuosi per maža, kad pasipriešinčiau. Kol kas turiu balansuot. Noriu, kad mano muziką išgirstu, todėl turiu daryt nuolaidas savo įsitikinimams. Idealiu atveju, norėčiau tik kurt muziką ir grot koncertus. Tenka žaist pagal tas taisykles. Paskui, tikiuosi atrasiu geresnių sprendimų. (Irgi galėtų būti ilga diskusija)
Internete:
instagram.com/meta_gabriele
facebook.com/meta.pelegrimaite
tapekiosk.bandcamp.com/album/alna-so-low
Komentarai