Traukinys iš Krokuvos į Katovicus sustoja Mysłowice stotelėje. Būtent čia 2006-taisiais vietinis mamontovas, o gal net labiau tom-yorkas, Artur Rojek su žmona surengė pirmąjį festivalį “OFF”, vėliau persikėlusį į kaimyninius Katovicus. 2012-taisiais jis išėjo iš savo grupės Myslovitz, tačiau festivalio programą kuruoja iki šiol. Ir kuruoja bene geriausiai mūsų regione, nepaisant to, kad šiemet festivalio lineup’as ir susilaukė priekaištų. Apie susilpnėjusius festivalio raumenis užsiminėme jau pernai, tačiau “OFF” turinys išlieka vertas tų ~800km kelionės. Juolab, kad šiemet pagaliau ten pirmą kartą pasirodė vardas iš Baltijos šalių – duetas iš Estijos Puuluup savo neo-zombie-post-folk’u surinko pilną Eksperimentinės muzikos palapinę ir gerokai visus pašokdino. Dainuoja jie estiškai ir yra garbingo amžiaus, todėl niekada nesakyk niekada. Beje, gaudyk Puuluup paskutiniame “Juodaragyje”.
Artėjant prie festivalio miesto parke užklupo stiprus lietus – nieko tokio, prognozę matėm, pasiruošę. Tačiau tai sutrikdė interneto ryšį ir niekaip nepavyko užkrauti praėjimo QR kodų. Jie lyg ir turėjo atsirasti užsiregistravus festo appse, bet kelios dienos prieš įkrito meilas, kad sistema malfunctionina. Praėjimo klausimą pavyko išspręsti, kai tikrintojai iš media centro gavo sms su mūsų kodais. Kokie mes šiandien bejėgiai be interneto… Pati aplikacija irgi veikė netobulai, galbūt todėl iš publikos pasigirdo priekaištų, kad nebuvo senos geros popierinės programėlės ar bent PDF’o, kurį galėtum atsispausdint.
Visų pirma, apie tai, ką pirmą kartą matėme scenoje ir ko daugiau niekada nesinorėtų pakartoti. Amerikiečių Hotline TNT pasirodymas prasidėjo daug žadančiai. Jack White leible “Third Man” išsileidusi shoegaze/noisepop grupė įpusėjusi trečią ar ketvirtą kūrinį buvo priversta sustoti, nes jų gitaristas staiga susmuko ant žemės rėkdamas iš skausmo. Grupės nariai, scenos technikai, o netrukus ir medikai, apsupo muzikantą. Prie palapinės pasirodė greitosios pagalbos automobilis. Vokalistas pranešė, kad viskas gerai, jo kolega gyvens ir grupė atvažiuos po metų. Scenos vadybininkas paprašė publikos palikti palapinę. Visą tą laiką nuo scenos pasigirsdavo skausmingi muzikanto riksmai. Šio video pabaigoje matosi, kaip nustebę muzikantai baigia groti…
“Tai turbūt silpniausias “OFF” festivalis, o aš lankausi čia jau kelioliktą kartą” – rašo vienas interneto komentatorių: “Suprantu, festivalis turi vystytis, kad pritrauktų jaunesnę publiką, bet kviesti lenkišką hiphopą iš „Radio Eska“ tikriausiai nėra gera strategija.” Iš tikrųjų buvo net keletas momentų, kai festivalyje vakare visose scenose skambėjo vien lenkiška muzika. Anksčiau to nebūdavo. Kita vertus, galbūt tai taps neblogu boost’u vietinei scenai ir padės festivaliui sutaupyti auksinų. Visai nesigailime, kad buvome “priversti” ateiti į Lasy koncertą. Duetas iš Gdansko užreivino ’90s klimatuose: nuo d’n’b iki trance ir hardcore techno. Ir viskas su gera doze ironijos. Vietiniai katovicėnai Furia tapo vienais nedaugelio sunkių gitarų mesijų, pateikę intensyvų pasirodymą, kuriame pro brutalias gitarų sienas prasisunkė ir subtilesnės emocijos.
Taigi, kažkam buvo per silpni hedlaineriai (Grace Jones, Future Islands, Sevdaliza, The Blaze ir kt.). Kita vertus, “Ore” niekada nevažiavo į “OFF’ą” dėl pagrindinės scenos… gal nebent, kai ten grojo Slowdive. Arba Godspeed You Black Emperor. Arba Deafheaven. Šiemet dėl varnelės užmetėm ausį į kostiumus nuolat keitusią Grace Jones – vietos popkultūros istorijoje iš šios ikoniškos 76-metės niekaip neatimsi. Galbūt šiek tiek pasigailėjom, kad spėjom tik į Future Islands pasirodymo pabaigą – kaip tik tuo metu vokalistas Samuel T. Herring, tarsi įvartį švenčiantis futbolininkas, čiuožė pilvu ant lietaus suvilgytos scenos. Mažiausiai pusė Future Islands sėkmės priklauso šiam charizmatiškam ir itin judriam vyriškiui.
Ok ok, vieną pasirodymą pagrindinėje scenoje stebėjome nuo pat pradžių iki galo. Kaip bebūtų keista, čia grojo trio iki šiol neturintis debiutinio albumo. Šiemet “Ninja Tune” išleido jų antrąjį EP “Mahal”. Būtent jo titulinis kūrinys šį sezoną nuolat sukasi “Radio Vilnius” grojaraštyje. Glass Beams iš Australijos groja, atrodytų, itin paprastą, bet tuo pačiu ir rytietiškai įmantrią muziką. Ochra ir indiški prieskoniai, tikras ochrawave! Nors muzikantų veidus dengia kaukės, iš jų drabužių supranti, kad ką tik vieni kitus praleidinėjote prie tualeto. Tikimės, Glass Beams netaps one hit wonders ir apie juos dar išgirsime.
Kitas nepasitenkinimo akcentas – programoje per daug hiphopo. Kita vertus, kažkas sakė, kad kurį laiką nevažiavo į festivalį, nes jame buvo per daug gitarų, tai whom how... Savo laiku “OFF’e” atradome puikiuosius clipping., Run The Jewels buvo massive, nėr ko skųstis. Jūs pasakykit, ar šiemetiniai DC The Don ar Clavish yra geri reperiai? Faktas, kad iš Zambijos kilusi ir dabar Kanadoje gyvenanti trans reperė Backxwash padarė įspūdį. Įspūdingai išsidažiusi veidą ir vilkinti blizgančią juodą suknelę ji savo pasirodymą pradėjo tarp publikos, o vėliau skėlė politiškai ir socialiai įkrautą pasirodymą, lydimą M.Liuterio kalbų ištraukų.
Beje, buvimas tarp žmonių, šiemet buvo gana populiarus. Kai kurie atlikėjai daugiau laiko praleido bėgiodami po publiką nei scenoje. To buvo galima tikėtis iš niujorkiečių Les Savy Fav, nes 2010-taisiais jau teko matyti, kaip jų vokalistas Tim Harrington išsilupa iš meškino kostiumo ir paskui visą pasirodymą karstosi po scenos konstrukcijas. Šįkart jis pasipuošęs baltu kostiumu nuo pirmos dainos atsiduria tarp žmonių, duodamas jiems vienaip ar kitaip pasireikšti, slapstydamasis nuo fotografų arba atimdamas iš jų kameras. Galų gale, jis liko vien su apatiniais, apnuogindamas savo roko žvaigždės standartų neatitinkantį kūną. Grupė tuo tarpu scenoje grojo programą, kiek priminusią Pixies kūrybą su Dead Kennedys vokalu. Panašiai elgėsi ir gerokai jaunesnių niujorkiečių Model/Actriz vokalistas. Tiesa, jis ant scenos praleido gerokai daugiau laiko, galbūt todėl, kad norėjo pademonstruoti savo šokio judesius. Ši dancepunk grupė vadinama vienais įdomesnių debiutantų. Energijos jiems tikrai nestigo. Netgi Debby Friday su savo sidabriniais aukštakulniais šoko žemyn nuo scenos, kad galėtų būti arčiau žmonių.
Viso festivalio metu nuo scenos sklido tam tikra beprotybės nuojauta. Galbūt tokia laikmečio išraiška, o gal savotiškas trendas. Ypač tai pasijuto emocingame John Maus pasirodyme. Šis politikos mokslų daktaras, savo laiku grojęs su Ariel Pink, garsėja savo ekscentrišku elgesiu scenoje. Jis nuolat isteriškai rėkė ir daužė sau per galvą, ne visai artikuliuotai mojavo rankomis, bėgiojo po sceną. Pirmasis festivalio koncertas – kiniečių kilmės atlikėja Alice Longyu Gao taip pat neatrodė “normali” su savo mažos mergaitės suknele ir rožine arfa, išdaužydama viską savo hyper stilių mišraine nuo repo, teenpop iki ekstremalaus metalo. Vilniuje matyti Imperial Triumphant nukėlė į keistą avangardinio džiazo, black metal, ekspresionizmo ir futurizmo pasaulį. Vaporwave pranašas George Clanton nunešė į kitą pusę, kur skambėjo madčesteriški ritmai, mirgėjo acid smailas ir juokeliai apie efedriną. Dar toliau į Rytus nukėlė japonų duetas WaqWaq Kingdom su Kiki Hitomi iš King Midas Sound, Black Chow, NoinoNoinoNoino. Jų nekontroliuojame reivo pasirodyme tradicinė Minyo muzika derėjo su dancehall, “Nintendo” žaidimų garso takeliais, footwork, dub, techno. Visa tai lydėjo įvairių tradicinių apeigų video koliažas. Netgi minėtas futureisland’as Samuel T. Herring savo growlu ir šokiais, atrodytų, įprastai popmuzikai suteikė kažkokio kreivumo.
Festivalį užbaigė prieš keliolika metų legendiniame “Satta Outside” groję Mount Kimbie. Prieš 10 metų jie dar buvo grįžę į “Vasaros terasą”, bet nuo to laiko kilo tik aukštyn ir šiemet “OFF’o” plakate jie užrašyti vienu didžiausių šriftų. Šiemet Mount Kimbie išleido nuostabų albumą “The Sunset Violent”, gerokai nutolo nuo įprastos elektronikos ir pridėjo gitarų. Vietomis skambėjo tarsi King Krule dainuotų ant Stereolab sintezatorių, tačiau visko iš tikrųjų buvo gerokai daugiau. Toks tikrai melomaniškas finalas, be jokios pompastikos ir fejerverkų.
Dar vienas dalykas, ko šiemet pasigedo lankytojai – Kawiarnia Literacka aka Literatūrinė kavinė. Ši vieta buvo tapusi neatsiejama nuo festivalio, joje vyko susitikimai su įvairiais kūrėjais, galėjai išgerti geros kavos ir pasklaidyti/įsigyti knygų ir albumų. Vietoje kavinės šiemet buvo įrengta nelabai populiari jaunųjų atlikėjų palapinė.
Kita naujiena – festivalio bandymas įtraukti kurčiųjų bendruomenę. Tam buvo įrengta speciali “Open Stage Blik”, kurioje vyko nedideli koncertai, lydimi šokančių gestų vertėjų, įvairios įtraukiančios edukacinės veiklos. Čia pasirodė ir kurčiųjų grupė UNMUTE, scena buvo pilnai pritaikyta kurtiesiems. Festivalio metu dalyviai galėjo išreikšti pritarimą pasirinktam atlikėjui siųsdami pavedimą specialiu telefono numeriu. Visa surinkta suma atiteko Lenkijos kurčiųjų asociacijai. Lėšų rinkimo tikslas – padidinti kurčiųjų prieigą prie kultūros.
Dar viena socialinė akcija-atrakcija buvo galimybė ir naudotų atraižų nusipinti festivalio etikete pažymėtą kilimėlį. Nežinome, ar daug žmonių turėjo tam laiko, nes programa buvo gana intensyvi ir į ją reikėjo įterpti laiką maistui ir gėrimams, kuriuos buvo galima vartoti tik tam tikrose teritorijose, nutolusiose nuo scenų.
Kiekvieną kartą atvykus į Sileziją norisi nuveikti ir kažką už festivalio ribų. Šįkart tai buvo išvyka į Nikiszowiec’o priemiestį. Įdomu, jog paprastai turizmo traukos centrais tampa turtingųjų pilys, rūmai, vilos ir pan., o čia važiavom apžiūrėti darbo liaudies palikimo – 1912-aisiais pastatyto šachtininkų gyvenamojo komplekso. Architektai iš Berlyno suprojektavo vieningo raudonų plytų stiliaus minimiestelį su savo bažnyčia, mokykla, kavine, fotoateljė, paštu ir kt. Netoliese yra ir pačios šachtos pastatai. Nors ir pramoniniai, jie vistiek architektūriškai patrauklūs ir su dekoro detalėmis. Vienoje vietoje vokiška kokybė susiduria su beveide kampuota socialistine pokario statyba, atrodo tarsi gražuolė ir pabaisa. Tokių kontrastų buvo pilna ir šiemetinio festivalio programa.
Kitų metų rugpjūčio pradžioje susitinkame Katovicuose. Off must go on.
Internete:
Komentarai