Vilniaus dokumentinių filmų festivalis 21-ąjį sezoną pasitinka programos pokyčiais – šiais metais žiūrovai kviečiami į vieną pagrindinę programą, jungiančią pripažintų dokumentinio kino meistrų ir eksperimentinio kino kūrėjų darbus. Tokį programos sudarytojų sprendimą lėmė noras atverti platesnį ir atviresnį dokumentinio kino ir skirtingų jo formų suvokimo bei vertinimo kontekstą.
„Sprendimą sujungti pagrindinę ir eksperimentinę programas padiktavo noras konceptualiau ir atviriau pažvelgti į dokumentinį kiną – ne įrėminti jį konkrečiais apibrėžimais, o pakviesti patirti kaip įvairiakryptį kūrybinį procesą, lydimą skirtingų meninių pasirinkimų. Norime, kad žiūrovai taikytų vienodus vertinimo kriterijus įvairios patirties kūrėjams ir jų kūriniams – šalia kino veteranų, pelniusių ne vieną apdovanojimą pagrindiniuose festivaliuose, atrasti eksperimentinius kūrinius, o šalia pasaulinę dokumentinio kino tradiciją reikšmingai formavusių šalių nusikelti į nepažintus žemynus. Šių metų festivalyje daug kalbėsime apie nebūtinai patogų, bet aktyvų ir dažnai prieštaringą buvimą kartu – bendruomenių, šalia vienas kito esančių gamtos ir žmogaus pasaulių, nuo šiandieninio gyvenimo neatsiejamų skaudžios praeities pėdsakų“, – festivalio programos pokyčius pristato VDFF vadovė ir viena programos sudarytojų Eglė Maceinaitė.
Aukštosios kulinarijos, žmogaus vidaus ir psichikos užkulisiai
Laukiamiausiu šių metų pagrindinės programos akcentų taps vieno svarbiausių visų laikų dokumentinio kino kūrėjų, amerikiečio Fredericko Wisemano, juosta „Menus plaisirs“ – Troisgros šeima“, pelniusi Geriausio dokumentinio filmo vardą JAV nacionaliniuose, Niujorko ir Los Andželo kino kritikų apdovanojimuose. Filmas, kino profesionalų vieningai vertinamas kaip vienas įdomiausių pastaraisiais metais pasirodžiusių dokumentikos kūrinių, praveria trimis „Michelin“ žvaigždėmis įvertinto prancūzų restorano duris, kviesdamas skirtingais lygmenimis patirti aukštosios kulinarijos pasaulį – susipažinti su enciklopedinių žinių ir chirurginio preciziškumo reikalaujančia jo kasdienybe, pajausti atsidavimą ir pagarbą amatui, išgyventi metafizinei patirčiai prilygstantį, skirtingas jusles jungiantį ragavimo procesą.
Į festivalį atvyksiančių menininkų ir kino kūrėjų Sashos Litvintsevos ir Beny Wagnerio duetas vizionieriškame ir nenuspėjamame kūrinyje „Aš tavęs noriu, tu mane ėdi“ žvilgsnį nuo aukštosios kulinarijos pasaulio nukreips į virškinimo procesą, kurį įtaigiai ir intelektualiai apmąsto kaip pamatinę žmogaus egzistencijos sąlygą, jungdami tapybiškus vaizdus, tiksliai parinktą garso takelį ir tekstinį filmo audinį iš Dantes Alighierio, mokslinės fantastikos rašytojos Octavios Butler bei prancūzų fiziologo Claude’o Bernando citatų. Filmas buvo įvertintas Specialiuoju paminėjimu Kopenhagos dokumentinių filmų festivalis „CPH:DOX“.
Prancūzų dokumentinio kino meistras Nicolas Philibertas, per pastaruosius 20 metų skaičiuojantis daugiau nei 100 visame pasaulyje surengtų savo kūrybos retrospektyvų, naujausioje juostoje „Averroes“ ir „Rosa Parks“ skyriai“ grįžta prie visuomenėje stigmatizuojamos psichikos sutrikimų temos ir atskleidžia, kaip pasaulį mato ir jaučia dviejų Paryžiaus Šv. Mauricijaus ligoninės psichiatrijos skyrių pacientai. Fiksuodamas individualius jų pokalbius su socialiniais darbuotojais ir bendras diskusijas apie gydymo įstaigą, režisierius kviečia įdėmiau pažvelgti į psichikos sutrikimų turinčius žmones ir plačiau vertinti jų tapatybę.
Tarp praeities ir dabarties: istoriniai naratyvai ir šiuolaikinio gyvenimo siužetai
Pagrindinėje programoje šiais metais kaip niekada daug įsimintinų filmų, ieškančių savitų jungčių tarp istorinės praeities ir dabarties. „Amerikietiškojo kino politine sąžine“ pramintas Travisas Wilkersonas, savo kūryboje ištikimai besilaikantis kuklių kūrybinių išteklių ir autonomiškumo principų, naujausioje kinematografinėje esė „Virš kapų pakilęs vėjas“ žvilgsnį nukreipia į istoriškai ir politiškai sudėtingą Balkanų regioną. Kurdamas pasakojimą apie buvusios Jugoslavijos griūtį, jis kartu su vietos policijos detektyvu pradeda narplioti Splito kurorte žuvusių turistų bylas. Kirsdamas ribas tarp būtojo ir esamojo laiko, režisierius atskleidžia vis daugiau įsišaknijusios neapykantos ženklų, jungiančių ustašių judėjimą ir agresijos apraiškas šiandieninėje Kroatijoje.
Festivalyje laukiamos kanadiečių režisierės Laurence Lévesque debiutinė ilgametražė juosta „Dovana“, pristatyta prestižiniame dokumentinio kino festivalyje „Visions du Réel“, seka pagrindinę veikėją Noriko, po dvidešimties metų sugrįžtančią į Japoniją parduoti tėvų namų – žiūrovai nukeliami į 1945 m. rugpjūčio 9 d. Nagasakyje, kai atominė bomba nusinešė 190 tūkstančių gyvybių. Poetiški ir apgaulingai ramūs filmo kadrai sklidini melancholijos, liūdesio ir gilaus sielvarto, prie kurio prisiliesti padeda netikėtai rasti Noriko mamos laiškai – akistata su galybę likimų paženklinusios tragedijos ir skaudina, ir gydo.
Netikėtą istorinių įvykių ir dabarties dialogą kuria vengrų tarpdisciplininio meno kūrėjo László’as Csáki debiutinis ilgametražis animacinis dokumentinis filmas „Mėlynas „Pelikan“, kino festivalyje „Docs Barcelona“ pelnęs Jaunosios žiuri apdovanojimą. Režisierius nuotaikingai prisimena naujo gyvenimo galimybes, atsivėrusias žlugus sovietų santvarkai. Galybė buvusio posovietinio bloko gyventojų skubėjo išmaišyti Europą, rinkdamiesi keliones traukiniais su padirbtais „InterRail“ bilietais, o noras pamatyti platųjį pasaulį nublanko prieš baimę susilaukti pasekmių. Filmas primena gerą detektyvą apie vengrų jaunuolius, įsukusius stambią nelegalaus verslo struktūrą, o archyviniai radijo interviu ir šmaikšti animacija įtraukia į nuotykingą kelionę didžiajame ekrane.
Politinės santvarkos įtampas iš praeities į dabartį sugrąžina iraniečių režisieriaus Farazo Feshrakio debiutinis ilgametražis filmas „Ką vakar sapnavai, Paradžanovai?“, pristatytas Berlyno kino festivalyje. Jautriame pasakojime apie šeimos santykius trūkinėjančiu interneto ryšiu tarp Irano, Vokietijos ir Austrijos pinasi skirtingų geografinių erdvių tikrovės, politinės įtampos, žmogiška šiluma ir netobulumas. Po peržiūrų vyks pokalbiai su F. Fesharakiu.
Žvilgsnį į dabartį kreipia ir dokumentinio kino vizualias galimybes talentingai atskleidžia menininkų, kino kūrėjų Guillaume’o Cailleau ir Beno Russello kūrybinis duetas. Jų filmas „Tiesioginis metodas“ supažindina su viena svarbiausių aktyvistų bendruomenių Prancūzijoje, kasdieniais ir politiniais pasirinkimais skiriančių dėmesį aplinkos apsaugos klausimams. Lėto ritmo pasakojimas, nufilmuotas 16 mm juosta, kuria įtaigų ir poetišką kasdienybės portretą, siūlantį alternatyvą skubančiam miesto gyvenimui. Filmas pelnė Specialųjį paminėjimą Berlyno kino festivalyje, Geriausio filmo titulą šio festivalio „Encounters“ programoje ir dokumentinių filmų festivalyje „Cinema du Réel“. Vienas iš „Tiesioginio metodo“ autorių – B. Russellas – dalyvaus filmo peržiūrose ir susitiks su žiūrovais.
Praeities atspindžius dabartyje ir autentiškus bendrabūvio būdus tyrinėja ir trumpametražių filmų programos „Intervencija“ bei „Susitelkimas“ – skirtingos trukmės ir stilistikos kūriniuose kolonializmo pėdsakus kultūriniuose ir gamtiniuose kraštovaizdžiuose keičia vizualūs apmąstymai apie skirtingas susitelkimo ir pasipriešinimo ardančioms struktūroms formas.
21-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks rugsėjo 19–29 d. Vilniuje ir Klaipėdoje. Festivalio programą galima rasti atnaujintoje internetinėje svetainėje. Projektą iš dalies finansuoja AVAKA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – EPIKA.
Komentarai