„Dūdlai yra antikapitalizmas, taip pat antimenas, antiparoda“, – pasakoja patyręs dūdlų paišytojas ir rašytojas, nuotolinio darbo žmogus Vytenis Bagdonas. Ką tik namuose-galerijoje Lazdynuose įvyko jo paroda-gimtadienis „dūdl“. Kalbamės apie beprasmybę ir jos įveikimą dūdlinant, humorą kūryboj, pasidaryk pats principą, antimeną ir namudinę kūrybą.
Kodėl šitas gimtadienis-paroda išvis vyko?
Kaltininkė yra parodos kuratorė (kitaip tariant – tu), kuri sugalvojo man papildomą darbą su dūdlais, kurie, kaip tyčia, atsiranda darbe, kai noriu nusigraužt galvą.
Aš daug paišau į bloknotus. Visose darbovietėse būčiau statistiškai daugiausiai bloknotų išrašantis darbuotojas. Konkurencijos daug nėra – dažniausiai vienintelis juos iš viso naudoju. Kai mane galutinai užknisa mitingai, skambučiai ar šiaip darbas, tiesiog pradedu paišyt kringelius, uždedu jiems akutes ir jie tampa mano pasąmonės išraiškom. Šitai darau labai daug metų, dar nuo mokyklos. Tam tikra prasme esu labai patyręs dūdlų paišytojas.
Ar ši paroda-gimtadienis buvo tiesiog bajeris?
Tai labai priklauso nuo parodos-gimtadienio lankytojo. Jei žmogus turi bent menkiausią skonį, mato perspektyvą ar supranta, kur įgudusi ranka nupiešė kreivą liniją, o kur kreiva ranka tiesiog nesugeba nupiešti nekreivos linijos… Toks asmuo, geriausiu atveju, ko galėčiau tikėtis, matys visa tai kaip juokelį. Jei jie juoksis – aš laimiu!
Žmonės, kurie niekada neina į galerijas, ar jose yra apsilankę prieš daug metų… Viliuos, kad paroda-gimtadienis jiems bus lyg meno ampulė, kad kultūriškai nenugangrenuotų.
Tai paroda – yra ir kūrybinė paraiška?
Aišku!
(juokiasi)
Geras bajeris visad turi konteksto ir suvokia, ką pašiepia. Satyra nebus gera, jei ji nesupranta objekto, kuris pašiepiamas. Tam tikra prasme, čia yra meno parodų satyra. Iš kitos pusės, mūsų namuose kabo bent keli tikrų menininkių darbai, o pavadint namus galerija irgi nėra labai originalu. Be to, į darbus, kuriuos iškabinom ant sienų (ir po to kėlėm nuo žemės dėl mūsų kabinimo technikos), tikrai įdėta nemažai darbo. Beveik metai nuoseklaus, nuobodaus darbo – ne to šmaikštaus papaišaliojimo mitinguose, bet ir popieriaus ar rėmelių rinkimo, ekspozicijos planavimo, darbų parinkimo, instaliacijų, interaktyvios veiklos galerijos tualete, kuriame lankytojai galės taginti kaip senais gerais laikais…
Noriu iškelti kelis dalykus, pirma – namų galerija. Mudviem svarbi Kazio Varnelio namų-galerijos koncepcija. Kaip jauteisi, kad privati erdvė ir tavo kūrybinė erdvė virto parodos vieta? Ar iš viso svarbu peržengti ribas? Man atrodo, kad šios parodos esmė ir yra nuolatinis ribų peržengimas: tarp meno ir parodijos, tarp namų ir institucionalizuotos erdvės, tarp teksto ir vizualo.
Nesutinku, kad tokios ribos iš viso egzistuoja. Meną ir parodiją nebūtinai skiria riba. Gera parodija gali būti menas, o kai kuris menas gali būti savęs parodija ar ja tapti retrospektyviai. Šiais laikais privati-vieša erdvė labiau teoriškai atskirtos. Vis mažiau apčiuopiama bet kokia riba. Tam galerijos-gimtadienio lankytojams tualete ir palikau užrašą „selfie spot“: jei postini viską, ar išvis egzistuoja privati erdvė?
Namų ir oficialios galerijos konceptas, neišskiriant Varnelio pavyzdžio, nėra unikalus ir Lietuvoje. Tai, kaip žmonės kuria savo buitį, namus, gerbūvį dažnai būna, jei ne galerija, tai kūrybos erdvė, kuri iš dalies vieša, iš dalies – privati. Ribos nebūtinai egzistuoja.
Be to, nėra toks jau didelis „statymas“ pavadinti namus galerija ir pasikviesti draugus ar pažįstamus į atidarymą. Į parodą nekviečiu net kaimynų! Tai nėra taip jau vieša.
Parodą pristatančiame zine rašai, kad dūdlai iškeliauja iš savo namų, t. y. tų bloknotų, kuriuose buvo pirmiausia nupiešti. Tavo dūdlus lipdukų pavidalu galima rasti įvairiuose Europos miestuose. Kiek tau svarbu palikt žymę? Ką reiškia kurti miestui arba mieste? Dūdlai gimsta aiškioje erdvėje – ne kaime, ne gamtoje, o urbanizuotoj vietovėj.
Dūdlas nėra pririštas prie vietos. Galbūt prie metavisatos ar skaitmeninio pasaulio. Dirbu informacinių technologijų sektoriuje ir turiu tą džiaugsmą ar prakeiksmą dirbti iš bet kur. Todėl visur, kur esu tiesiog prijungtas prie nuobodaus skambučio su 185 kitais žmonėmis, esu priverstas dūdlinti, kad pakelčiau tą nedidelę, bet labai nuobodžią darbo naštą.
Ar čia – miestas, miesto kultūra? Visi bendradarbiai, kurie taip pat nuobodžiauja ir žiovauja įsijungę kameras, ar jie turi būti mieste? Visi galim būti bet kur. Svarbu, kad prijungtume į platformą, susietą skaitmeniniu ryšiu. Esi toje erdvėje su bloknotu, parašai tris substanciją turinčius žodžius iš to, kas kalbama jau pusvalandį, ir pieši krokodilą su šešiom akim. Tai ne perskyrimas tarp miesto-kaimo, o labiau bandymas prisiliesti prie fizinio pasaulio vis mažiau fiziškam pasauly. Pasaulyje, kuriame shitpostinimas keičia tikras patirtis.
Paminėjai mūsų parodos programėlę-ziną. Iš tikrųjų jame keliu klausimą, ar dūdlas privalo būti bloknoto lape su darbiniais užrašais ir vėlyvo kapitalizmo neviltimi? Ar jie gali būt iškelti ant gražaus popieriaus, įrėminti, perpaišyti kuo mažiau drebančia ranka? Nesu tikras.
Tai, kad vienoje iš instaliacijų pamatai „tikrus“, juodraštinius, pirminius dūdlus, prieš ketverius metus paišytus ta pačia ranka po šešto kavos puodelio, kuri bandė neužmigti per susirinkimą, yra tam tikra evoliucija. Dūdlas veikia visuose kontekstuose, taip pat ir lipduke: perpaišai patinkantį dūdlą ir klijuoji ant savo kompo ar dviratininko šalmo vietoj brandinto skateshopo lipduko. Mano dailės kelionė prasidėjo nuo to, kad darbe paišytus dūdlus pradėjau perpaišyt ant drabužių. Dūdlai visad keliavo tarp skirtingų medžiagų, formatų.
Kiek tau svarbus laikinumas? Paroda veikė tik kelias dienas. Dūdlai dingsta nuo maikių, dūdlai persikrausto iš vienos vietos į kitą, dingsta ir nuskutami nuo stulpo.
Turiu neišsemiamą darbo, mokslo, kūrybos ir idėjų užrašiukų bei paišaliukų archyvą. Vienoje iš instaliacijų, kurią pamačiusi iš karto pakrikštijai fotosienele, sudėta daugiau nei 80 bloknotų lapų su dūdlais iš įvairiausių mano gyvenimo laikotarpių… Tai parodo, kad jie nėra labai laikini. Be to, susidėvėję marškinėliai gali būt atiduoti į tekstilės perdirbimą, tas dūdlas kaip ir iškeliauja, bet juodraštinis – ne.
Esu linkęs kaupti juodraščius ir kūrybos žingsnius. „O ką, jei šita, šešta, versija yra geriausia?“ Iš kitos pusės, nejaučiu kompulsyvaus ar obsesyvaus noro būtinai viską išsaugoti. Net šių įrėmintų, „pabrandintų“ dūdlų, kurie eksponuojami parodoje. Manau, kad noras per daug įsiamžinti ar palikti pėdsaką yra našta žmonijai.
Ar tavo dūdlai nėra tam tikra ne tik nuobodulio, bet ir kančios išraiška, Armatūros žodžiais, „kai darbas nepriot“?
Kad darbas nepriot žino visi nekvailiai! Tačiau nesakyčiau, kad dūdlas yra antikapitalizmas. Jis taip pat yra antimenas, antiparoda. Vienintelis tikras dalykas šitame performanse yra mano gimtadienis. Visuomenės kultūra eina kartu su dominuojančia sistema, visi vieni kitus veikiame. Jeigu ši paroda yra bent šiek tiek antisisteminė ar antimainstreaminė – visai apsidžiaugčiau.
Nemanau, kad joje žiūrovas išvys ką nors neįtikėtinai originalaus. Tai nėra tik skambus pareiškimas: „Cha! Hiperoriginalumo, naujumo ieškančioje visuomenėje padariau kažką labai banalaus ir primityvaus…“ Bet norėčiau įterpti juokelį apie Pablo Picasso, kad jis labai daug metų mokėsi, kad galėtų paišyt kaip vaikas, o aš visą tą laiką sutaupiau…
Bet nedarysiu prezumpcijų, kad dūdlai gimsta iš mano gilaus meninio suvokimo. Tai tiesiog yra geriausia, ką galiu padaryt. Ar tai ne apgailėtina? Jo! Ar ne juokinga tą apgailėtinumą įrėmint, iškabint ir padaryt parodą? Pagaminti programėlę-ziną, kurio puslapiuose autorius vietoj pseudogilių ir poetiškų darbų apibūdinimų tiesiog po truputį išprotėja? Ir tam tikra prasme pasityčioja iš to, ką girdėjo esant šiuolaikine lietuviška poezija? Gal jau darosi net nebejuokinga, kaip juokinga.
Ko reikėtų klausyt žiūrint į tavo dūdlus?
Sudėtingas klausimas. „Telebimbam“? Nelabai. Tureto sindromas? Nepakenks. (dūsauja) Vietomis hardtrance? Galima. Džiazas? Jeigu jautiesi labai ironiškai. (dar dūsauja, priekaištauja dėl klausimo). Nežinau, galima iš tikro klausytis gyvūnų garsų.
Ačiū.
Ačiū! Turiu klausimą tau, kaip kuratorei. Ką manai apie parodos konceptą ir kaip sekėsi dirbti su šiuo projektu?
Jau galiu sustabdyt įrašą?
Ne, čia ir yra interviu. Mes flippinam.
Galutiniame interviu nebus šito flipo.
Deja. Prašau atsakyti.
(irgi priekaištauja dėl klausimo) Pasakyčiau, kad buvo labai didelis kelias nuo to, kaip galvojau iš pradžių iki to, kaip daryčiau dabar. Viskas būtų priešingai. Jaučiu, jog dabar reikia įrodinėti, kad čia bajeris. Nors man niekad neatrodė, kad tai yra bajeris ir niekada nedariau to kaip bajerio. Tiesiog galvojau, kad galima konceptualizuoti, tai, kas jau yra kūrinys, ir pažiūrėti, kas nutinka, kai ištrauki jį iš konkrečių sukūrimo vietų. Todėl ir kalbėjau apie ribų peržengimą. Iškrausčius dūdlus iš jų namų, iš originalių bloknotų, jie savaime tampa geri. Vietomis tas labai pasiteisino, vietomis – ne. Esminis klausimas, ar tiražuojant meno kūrinį ir keičiant jo erdvę, kontekstą, jis gali išlikti toks pat geras?
Labai įdomu, kad tik dabar paaiškėja, kas yra tikroji menininkė šitame parodos duete. (juokiasi) Kiek pažįstu tikrų menininkų, jie taip ir kalba apie parodos atidarymą: ateini į jį ir nori viską nukabint nuo sienų, tau niekas nepatinka, viską užbaiginėji paskutinę sekundę, nes nebenori daryti. Matyt tai, kad kuratorė turi daugiau dvejonių ir konceptualių nuogąstavimų dėl to, kaip paroda išsireiškia ir susikuria, atskleidžia, kas yra kas.
Komentarai