Prieš gerą mėnesį mažai girdėta grupė Akedya išleido to paties pavadinimo debiutinį albumą, nuvilnijusį beveik per visus lietuviškus muzikos kanalus. Išskyrus keletą nedidelių priekaištų, kolegos buvo itin dosnūs pagyrimams, vadindami tai vienu geriausių metų debiutų ar ryškiausiu mėnesio albumu. Panašu, art-prog-post-radioheadiška melancholija užkabino ne vieną ausį. Nors grupės pavadinimas skamba naujai, muzikantai atskirai groja jau daugiau nei 10 metų ir yra susiję su akademine muzika bei tokiais vardais kaip Motina ar Juodvarnis.
Prieš keletą savaičių Akedya pristatė albumą “Fenixe” Alytuje, o lapkričio 21-ąją pasirodys naujajame klube “Mello” klube Vilniuje, o tarp šių koncertų apie grupę susėdome pakalbėti su jos gitaristu, vokalistu ir daugumos tekstų autoriumi Majumi Taku.
Kalbamės po jūsų koncerto „Fenikse“ Alytuje. Deja, Lietuvos kultūrinis gyvenimas labai centralizuotas. Kartais atrodo, jog viskas vyksta tik Vilniuje, Kaune ir truputį Klaipėdoje. „Feniksas“ – viena retų išimčių. Ko trūksta Lietuvos regionams, kad čia gimtų nauji skambesiai?
Aš pats pamenu, kai dar būdamas paauglys gyvenau Pabradėje ir gimtadienio proga norėjau koncerto – nuėjau į kultūrnamį ir viską susiorganizavau. Prisikviečiau draugų muzikantų ir pasidarėm sau šventę. Bet šiaip, manau, mums lietuviams vis dar trūksta pasitikėjimo savimi, savo idėjomis. Kažkodėl bijome jomis dalintis, užsidarom, laikom savyje, o tai niekur nenuveda.
Manau, tiesiog vis dar trūksta tų veiklių, idėjinių, žmonių, vedamų “pasidaryk pats” principo. Daug lengviau, aišku, užimti aukos poziciją ir sakyti, jog čia nieko gero nevyksta, viskas neįdomu ir tiesiog skųstis, vietoj to, kad kažką pasidaryt pačiam. Vienas tokių idėjinių žmonių būtent ir yra Oganesas – „Fenix“ baro bei „SubInAir“ klubo įkūrėjas Alytuje. Pagarba!
Tiek grupė, tiek debiutinis albumas vadinasi Akedya – apatija, nerūpestingumas vangumas. Sakytum, gana neigiamos konotacijos?..
Bėgant laikui dalykai turi tendenciją virsti savo paties priešingybėmis. Čia kaip pažiūrėsi. Bet idėja tokia, jog muzika ir žodžiais leidžiamės į savęs pažinimo kelionę ir jei šioje kelionėje nesutinki iššūkių, vadinasi, net neišėjai iš savo kambario. Mes atstovaujam tai daliai, kuri gilinasi į gyvenimą tokį, koks jis yra, ne į tokį, koks norėtume, kad jis būtų. Nešlifuojam, nesaldinam. Manau, jog tuo muzika ir skiriasi, arba tai skirta for entertainment purposes only – tarsi pailsėt nuo gyvenimo ir užsimiršti, arba atvirkščiai – stoti su gyvenimu į akistatą, jį išjausti, tokį kokį jį sutinki. Pavyzdžių labai daug: Amerikos folko tradicija, bliuzas, tas pats hiphopas, netgi neieškant toli, lietuvių liaudies tradicija: raudos, darbo dainos, pasakos.
Taigi mes, kaip Akedya, jau virstam šio žodžio priešingybe, nes esam labai empatiški.
Kažkas pavadino jūsų albumą „didžiausiu mėnesio atradimu“, kažkas sakė, kad tai – „vienas įdomiausių šių metų vietinės scenos debiutinių įrašų“. Kaip manote, ką jums pavyko padaryti geriau nei kitoms pradedančioms grupėms? Ar jus nustebino tokie teigiami atsiliepimai?
Na, visų pirma, tai mes nauja grupė, tačiau nesam pradedantieji. Visi atskirai turim kaip minimum po 10 metų patirties grojant. Tai gal dėl to. O ar pavyko padaryt geriau, nežinau, sunku vertinti, lyginti. Manau, taisyklė padedanti išlikti nuoširdžiam ir ištikimam sau, nebandyt kažkaip pataikauti ar nusileisti kitų nuomonėms, standartams ir t.t.
Asmeniškai man teko ginti savo idėjas, tekstus, dainos formą. Maištaudamas prieš standartinę struktūrą, specialiai stengiausi nerašyti chorusų. O jei ir muzikaliai jis atsirasdavo, tuomet žodžiai būdavo visai kiti. Man svarbiausia tekstas, storytellingas, teko gintis nuo komentarų, jog čia per ilga, niekam tekstai neįdomūs, monotoniška ir t.t.
Tai pat norėjau įrodyti, jog muzikoj galima padaryti kažką įdomaus ir su vienu ar pora akordų. Less is more, grožis paprastume, įsijautime, išbuvime. Pasigilinti į akordą, kaip į kokį tapybos paveikslą. Vietoj to, kad žiūrėtum veiksmo filmą, kur viskas taip staigiai keičiasi, taip patrauklu akiai, jog vėliau nuo info kiekio nieko net neprisimeni.
Dėl įvertinimo, žinoma, malonu, kad albumas atranda savo klausytoją, ne tik tarp draugų, bet ir tarp muzikos kritikų. Bet kad nustebtume, tai ne. Vėlgi, kai tiki tuo ką darai, pasitiki savo nuojauta, instinktais, nuolankiai dirbi, tai tiesiog atsispindi rezultate.
Kurie komisijos komentarai labiausiai įsiminė iš jaunų grupių konkurso „Garažas“? Ką išsinešėt iš šio renginio kaip grupė?
Labiausiai įsiminė, jog mus vadino unikaliais, įdomiai ir keistai skambančiais. Berods, Arnoldo Lukošiaus komentaras buvo: „Vietomis nebesupratau, kas darosi, bet dėl to man ir patiko!“
Nors konkurso nelaimėjom, nenusivylėme, priešingai, tai suteikė pasitikėjimo savimi, toks reality check, tarsi pasitikrini savitumą, išskirtinumą lyginant su kitom grupėm. Buvo gera groti žmonėms, kurių nepažįsti, justi palaikymą. Na ir šiaip, sudalyvauti konkurse yra iššūkis. Man tai visada atrodė kažkaip lame. Patį labiau traukia gatvės muzika, undergroundo kultūra, netradiciniai renginiai. Buvau nusistatęs gana prieš. Tačiau kaip ir bet kur, galima įžvelgti ir teigiamų pusių.
Tekstuose keliami egzistencinės būties klausimai, dažniausiai – iš tamsiosios pusės rakurso. Nuodai, vėžys, savižudybė, vienišumas, baimė ir panašios temos… Kodėl ši pusė domina labiau nei šviesioji? Ar tikrai nėra už ko laikytis?
„Nothing to hold on to“ dainos esmė yra suvokimas, jog už nieko laikytis tau ir nereikia. Verčiau išmokti plaukti. Įsivaizduok save viduryje ežero ar vandenyno, jeigu bandysi laikytis už vandens, iškart nuskęsi. Reikia įveikt savo baimę, pasitikėt vandeniu ir jis laikys tave paviršiuje. Vanduo, apie kurį kalbu, puikiai simbolizuoja tą tamsiąją rakurso pusę. Nereikia jos bijoti, vengti ar apsimesti, kad jos nėra. Reikia leisti jai judėti aplink, priimti tai kaip realybę, tačiau nereik už jos griebtis.
Ta tamsesnė, jausmingesnė muzika, vis labiau išlendanti iš šešėlio, manau, yra gera atsvara saldžiai ar matematinei intelektualinei muzikai.
Domantas Razauskas dainavimą dviem kalbomis įvardijo kaip minusą ir tam tikrą neapsisprendimą. Kiek žinau, keletą metų gyvenai Anglijoje, todėl ši kalba tau nėra visiškai svetima. Kaip paaiškintum savo dvikalbystę?
Tai, žinoma, skonio reikalas. Vieniems patinka tęstinumas, panašumas, kitiem – įvairovė. Kas vienam trūkumas, kitam privalumas. Manęs nei žanrai, nei stiliai, nei kalbos kažkaip nevaržo, apie tai negalvoju. Svarbiausia pati idėja – daina, jei jos neišversi arba išversta skambės banaliai ir neįdomiai, lieku prie originalo.
Aš už įvairovę. Paimkim pavyzdį – kad ir vasarą Vilniuje koncertavusį, Venesueloje augusį Devendra Banhart. Labai įdomu girdėti jį dainuojant angliškai, bet dar įdomiau – ispaniškai. Arba vadinamasis belgų „sinatra“ – Jacque Brel dainuoja tiek prancūziškai, tiek flamandiškai.
Kita kalba žmoguje tarsi atveria dar vieną jo spalvą ar netgi dar vieną asmenybę, veikėją. Man anglų kalba yra labai artima. Vienu metu, kai visai negyvenau Lietuvoje, o klajojau po Europą – ja mąsčiau, ja sapnavau, ja rašiau. Tai buvo tarsi mano naujos, kitos asmenybės dalis, sutapusi su mano gyvenimo būdu. Iš dabartinės perspektyvos, tai jau praeityje, tam tikra prasme, dainuodamas angliškai apie tai, ką išgyvenau keliaudamas, nusikeliu laiku atgal, kai didžioji dalis mano parašytų tekstų ir buvo sukurti.
Kita vertus, suprantu ir kitą pusę. Esu patyręs koncertų, kuriuose buvo dainuojama angliškai, bet išeidavau nieko nesupratęs. Mes, lietuviai, dainuodami svetimomis kalbomis vis tiek turime kažkokį savo akcentą, kitokią manierą ir ji trukdo suprasti, bet juk tai irgi yra gražu. Vaikystėje klausydavau, tarkim, Nirvana ir nesuprasdavau nė žodžio, bet, pamenu, kaip man patikdavo. Būdavo, prisigalvoji savo žodžių, kuriuos neva dainuoja – tai skatino vaizduotę. Geri kūriniai lavina vaizduotę, geri kūriniai turi stiprų emocinį krūvį, kurio versti net nereikia. Be to, kalba pati iš savęs yra kaip instrumentas, turintis tam tikrą savo fonetiką. Na, o jeigu tau negana ir daina sudomino, tai googlindavau, ieškodavau, versdavau tekstus žodis žodin, kas buvo dar įdomiau (juokiasi). Daugiakalbystę matau kaip pliusą, jei tik mokėčiau geriau ispaniškai ar vokiškai, tikrai sukurčiau ką nors ir tomis kalbomis.
Grįžtant prie lietuvių kalbos, tiesiog taip gavosi, jog Akedya projekte papuolė daugiau angliškų dainų, bet šiaip mano kūryboje, sakyčiau, lietuviškų tekstų ne ką mažiau. Lietuvių kalbą įsimylėjau bei atradau iš naujo, būtent tada, kada ją visai apleidau. Pradėjau lietuvių kalbą girdėti kaip kokius archaiškus burtažodžius. Išgirdau kaip dvasingą kalbą, Šventą, Sanskritą. Pradėjau klausyt ir trippint nuo žodžių etimologijos. Pamatyti žodį kelių kalbų kontekste – labi žavu. Šiaip, manau, išbandyt save ir kurti lietuviškai kažkaip originaliai yra tikras iššūkis. Taip pat angliškai. Pakalbėt dabar tikrai mokam daugiau mažiau visi, bet tikrai nedaug Lietuvoje grupių, parašiusių įsimintinus ar gilius, įdomius angliškus tekstus. Daugiausia esame girdėję to eurovizinio formato higher – fire rimus. Kas yra skaudu ir skurdu, todėl kurti užsienio kalbomis, manau, reikia tik skatinti.
„Mes laiko gigantai klajojam prieš vėją, užmerktom akim.“ Gal greičiau, mes mikro smiltelės, skriejančios į kosmoso tuštumą?
Kadangi šią dainą parašė Lyja, pabandysiu perfrazuoti, ką ji man apie tai sakė. „Kosmoso tuštuma ir smiltys“ – interpretacija, imponuojanti, jog esam vieniši ir bejėgiai prieš laiką, o Lyjos tekste – „Mes laiko gigantai“ daugiau reiškia, jog patys esame savo likimo kalviai, kovojam prieš laiką, jis labai stiprus, bet mes jam priešinamės. Jame daugiau pozityvo. Kitais žodžiais sakant, gyvenimas – laikas, siunčia išbandymus ir mes bandom prieš juos atsilaikyt ir tai, kaip kovojam, mus ir formuoja. Laikas ne tik mus išbando, jis kartu turi ir kitą savo pusę – gydo, jeigu tik tam leidžiamės.
Vieną savo kūrinių skyrėte netikėtai išėjusiam muzikantui Sauliui Spindi. Kodėl būtent jam ir kuo jis jums svarbus?
Taip, būtent kūrinys „Benzodiazepine“ skirtas bičiuliui Sauliui Labanauskui.
Aš vaikystę praleidęs Alytuje, o paauglystę – Pabradėje. Ten, kultūrnamyje organizuodamas koncertus, su Sauliumi ir susipažinau. Iškart pajutom bendrystę. Man asmeniškai tas laikas buvo itin sunkus, neįsivaizdavau, ką po mokyklos daryt su savo gyvenimu. Pats nesupratau, kuria kryptimi eiti ir nelabai kas aplink mane suprato. Saulius pasirodė reikiamu metu reikiamoj vietoj ir kažkaip nuramino, jog viskas su manimi yra gerai, nieko tokio būt paklydusiam, nieko tokio būt nesuprastam. Jis buvo keliolika metų vyresnis, turėjo begalę patirties, tačiau išsaugojęs savo vaikišką sielą. Mus jungė ir meilė lietuvių folkui, mitologijai. Pamenu, kaip ėjome pas jį į studiją įrašinėti V. Kernagio “Nemušk Žalčio” koverio ir dar kelių mano parašytų dainų paremtų liaudiškais motyvais.
Po to iškeliavau iš Lietuvos, bet kasmet grįžus susitikdavom, dalindavomės savo kūryba, muzika, tekstais. Saulius man buvo vienintelis gyvas, tobulo menininko pavyzdys. Žmogus, suderinęs šeimą, meną ir darbą. Man tuomet tai atrodė neįmanoma. Kiti pavyzdžiai dažnai rinkdavosi, kam skirti energiją, o vat Sauliui pavyko savo šviesą išdalinti visur vienodai. Tad buvo labai skaudu netekti tokio meile spindinčio žmogaus.
„Benzodiazepine“ susideda iš keleto dalykų:
Teksto prasme sudėjau tiek savo išgyvenimus, tiek kelyje prarastų draugų patirtis į vieną lyrinio subjekto istoriją – naratyvą. Klausytojas tarsi girdi, kaip skaitomas atsisveikinimo raštelis siųstas iš anapus.
Muzikaliai daina, sakyčiau, yra moderni rauda. Grupėje kiekvienas nuo savęs nuostabiai pridėjo gabalui būtent tai, ko ten trūko. Visas gedulo stadijas, liūdesį, pyktį, susitaikymą ir panašiai.
Šio kūrinio rašymas truko ilgai, buvo tam tikras žaizdų laižymasis ir, galiausiai, jau sukūrus šią dainą, nukrito didelis akmuo nuo širdies. Įvyko apsivalymas.
Sakoma, jog minorinę muziką kurti lengviau nei mažorinę. Ką apie tai manai?
Nesu girdėjęs tokio posakio, bet tikriausiai tai – tiesa.
Man regis, taip yra todėl, kad tas mūsų tikrasis, gilusis, vidinis džiaugsmas skamba panašiai kaip ir liūdesys ir tik su minoro pagalba.
Žinau, jog kuriant pianinu, lengviausia grot juodais klavišais, nes tinka bet kuri nata (šypsosi).
Internete minima, jog esate „teatrališkumui neabejinga grupė“. Berods, turite grupėje ir aktorių. Ar scenoje vaidinate kitus vaidmenis nei įprastoje kasdienybėje? Kur norite „nusinešti“ savo klausytojus?
Taip, Lyja yra aktorė. Bet ir visiems kitiems grupės nariams teatras daugiau-mažiau artimas. Vis dėlto scenoje, priešingai, stengiamės būti nuoširdžiausiomis savo versijomis. Vaidinti (blogąja to žodžio prasme) labiau tenka kasdienybėje, kai dirbi kokį nors darbą, kur turi kažkokią rolę. O scenoje atiduodi savo širdį, jausmus, tampi trapus, pažeidžiamas. Žinoma, būtent tai scenos meistrai ir vadina tikrąja vaidyba, čia jau kaip pažiūrėsi. Bet esmė lieka ta pati – nukreipti klausytojus į jų pačių vidinį pasaulį. Mes – tik veidrodis.
Smuikas roko muzikoje skamba dar pavojingiau nei saksofonas :) Lietuvoje turbūt žinomiausi roko smuikininkai grojo grupėse Skylė ir Airija (fun fact: abu šiandien dirba kino pramonėje). Jūsų smuikininkė Lyja atėjo iš klasikinės muzikos pasaulio, ar buvo sunku rasti vietos jos smuikui savo kūryboje? Kokie smuiko roko muzikoje atvejai jums labiausiai įstrigę?
Gal todėl, kad Lietuvoje yra daugybė grupių su daug gitarų arba pučiamųjų, man asmeniškai, norėjosi kažkokio savito skambesio ir smuikas tapo didžiausiu atradimu. Nesunku buvo rasti jam vietos, nes grupės susikūrimo pradžioje gitara grojau tik aš, bet ir tai daugiau ritmines partijas, akordus, tad natūraliai trūko kažko, kas soluotų ir riffuotų. Dar vaikystėje dievinau smuiką, tačiau jis visad atrodė tarsi iš kito pasaulio. Arba iš liaudies „duokim garo“ popso, arba iš rafinuotos klasikos, arba melodingo metalo, nė vienas šių žanrų man neatrodė artimas. Tačiau paauglystėje atradau smuiką ir kitur.
Labiausiai įstrigusių toli ieškot nereikia. LT united „We are the winners“ soliakas – Eimantas Belickas (anksčiau grojęs grupėje Airija, o pastaraisiais metais koncertuojantis su Andriumi Mamontovu – Ore past.) – nu kreizi!
O iš užsienio atlikėjų: Bob Dylan „One more cup of Coffee“ kūrinys, kuriame groja Scarlet Rivera, ilgametis dainininko Nick Cave bendražygis ir grupės Dirty Three lyderis Warren Ellis, taip pat – vienas legendinės grupės Velvet Underground įkūrėjų John Cale.
Matyt, pasąmoningai norėjau girdėti smuiką, nes juo grojo mano prosenelis. O Lyja jau trečioji smuikininkė su kuria groju ir šis kartas nemelavo.
Jus dažnai vadina melancholiškais radiohead’ais su postroko pasažais. Tiek postrokas, tiek Radiohead jau išgyveno savo geriausius laikus, be to, pasaulyje tiek daug nevykusių šių žanrų kopijų. Itin turbulentiški laikai irgi nėra pati geriausia aplinka tokiai kiek romantizuotai kančios melancholijai?
Aš asmeniškai niekad neklausiau nei Radiohead, nei postroko. Negalėčiau įvardint nei vienos šio žanro grupės. Tik vėliau, jau susipažinus su grupės nariais, teko klustelt poros grupių ir jų gabalų. Visa mano inspiracija ateina iš 60’s 70’s folko ir roko. Tačiau, manau, būtent tai ir lemia kažkokį panašumą, nes postroko grupės ar Radiohead’ai, matyt klausė to paties laikmečio muzikos.
Na, o šiems laikams reikalinga visokia muzika. Neišskirčiau mūsų laikų kaip itin turbulentiškų, manau, atvirkščiai, gyvenam pačiais ramiausiais laikais, palyginus su savo senelių ar prosenelių laikmečiu.
Grupės būgnininkas yra diplomuotas psichoterapeutas – ar grupės vidiniame gyvenime, kuriame turbūt būna visko, toks specialistas praverčia?
Gediminas yra milžiniškos energijos variklis, jo, kaip specialisto nematom. Kuriant tekstus ar muziką, grupės daugumai patinka pabrainstorminti, pagaudyt idėjų iš religijos, filosofijos, psichologijos, teatro. Kiek žinau, Gedui patinka darbą palikt už durų ir pilnai atsiduoti kūrybai iš jausmo. Manau, sveika atskirti dalykus, kai jauti, kad to reikia. Kartais būna pajuokaujam, jog jo darbas įtakoja tai, kaip trankiai jis groja, lyg išdaužytų visas neigiamas ir sunkias mintis lauk. (juokiasi)
Akedya skambesys varijuoja tarp lyrikos ir grotesko? Kuria kryptimi keliausite toliau?
Akedya kryptis nėra vienpusė. Pirmasis albumas parodė tam tikrus ženklus, tačiau, kaip grupės nariams ir sakiau pačioje pradžioje, eime kartu į nežinią! Tegu tai būna nuotykis mums patiems. Manau, išsirinkti vieną stilių ir jį groti yra arba labai konceptualu, arba gana senamadiškas dalykas. Mums visiems patinka skirtingi dalykai, žinoma, randame ir bendrų sąlyčio taškų, būtent todėl ir skambam įdomiai. Spėju, jog panagrinėsime dar ne vieną stilių, jau dabar dirbame tokiu principu, jog tas, kas atsineša dainą ir turi paskutinį žodį dėl galutinio sprendimo. Visi iki vieno grupės nariai labai aktyvūs gabalų kūrime. Tai daro mus tikra grupe. Trumpai tariant, ateityje išgirsite dar įvairesnių eksperimentų ir galbūt jau po truputį besiformuojantį Akedya skambesį.
Koks oras jums labiausiai patinka?
Karštos vasaros lietus su perkūnija.
Internete:
Komentarai