“Skanu Mežs” – aktualus, nepataikaujantis, savarankiškas

Festivalio programa kviečianti į šiuolaikinės muzikos nuotykius spalio pradžioje iš viso regiono sutraukia daug girdėjusį jaunimą išklausyti tiek eksperimentinės jaunystės herojų (šiemet jais buvo Autechre) tiek ir neatrastų aktualių kūrėjų. Šiemet kaip ir pernai paskelbus programą tikrai nedaugelis lankytojų buvo girdėję bent pusę atlikėjų, tad festivalis tęsė ilgametę auditorijų plėtros misiją. Būtent kuratorinis nuoseklumas ir nepataikavimas publikai šį festivalį išskiria iš daugumos vykstančių regione. Deja, deja, savo laiku Lietuvoje nesusiformavo tokie nuoseklūs eksperimentinės muzikos bendruomenės branduoliai, kurie profesionaliu, nesavanaudišku darbu auditorijai suteiktų tokias festivalines patirtis. Ilgamečiai Lietuvos miestų festivaliai linkę tapti burbulais suburiančiais bendraminčius norinčius paklausyti tai ką jau girdėję ar gauti tai ką serviruoja didžiosios leidyklos, atlikėjų agentūros. Tuo tarpu Skanu Mežs neria gilyn, klajoja nežinomose teritorijose ir atrenka tai kas aktualu ir negirdėta. Matant jų institucinių rėmėjų sąrašą supranti kiek nematomo darbo į tai įdedama ir tuo pačiu džiaugiesi, kad pagaliau kokybiškai patiri tai ko be viešo finansavimo niekad nepavyktų padaryti (bei nesi parduodamas kaip vartotojas gėrimų, tabako ženklams).

Kaip ir gausiam festivalininkų būriui iš Lietuvos (neskaitant bendrinės anglų, lietuvių buvo dažniausiai girdima kalba festivalyje) išvykti iš Vilniaus pavyko tik po darbų, tad ir suspėti į pirmus pasirodymus nepavyko ir startavome su Fred Frith. Festivalinė tamsa įtraukė, leido ramiai užsimerkti ir perleisti savo sąmonės srauto valdymą penkis dešimtmečius scenoje esančiam improvizatoriui. Minčių scenarijus generuojantis garso takelis pradžioje nukėlė kažkur į artimuosius rytus, šiandien ten tvyrančią įtampą patiriant per tą blogos nuojautos kupiną garsų improvizaciją. Viduryje pasirodymo balsu siužetą perkirpo, nukeldamas į uolėtas Arakio dykumas ir kopas. Pasibaigus seansui atrodo smėlis girgždėjo tarp dantų, akys išdžiuvusios, bet festivalis jau užskaitytas. Charmaine Lee neužbūrė ir davė laiko pasiruošti festivalio headlineriams Autechre. Niekad nebuvau buvęs jų pasirodyme (nors albumą Amber išgirdau prieš daugiau kaip 25 metus) tad nustebino visiška tamsa salėje, nenaudojant jokio apšvietimo, visą nuotaiką paliekant kurti tik garso takeliui. Salė užsipildė žmonėmis taip kaip niekad dar nebuvau patyręs Skanu Mežs, minia pasinėrė masinę į hipnozę, išgyveno muzikos festivalio bendrystę. Neabejotinai giliausia to vakaro patirtis, bet tuo pačiu ir išvarginusi po intensyvios dienos tiek, kad buvo metas vakarą baigt.

Aptariant festivalinę patirtį norisi paminėti ir patį formatą, kuomet pasirodymai vyksta vienoje salėje su trumpomis pertraukomis, o 6val. trukmės koncertinė programa pradedama 19val., tad brandus lankytojas neturi laukti paryčių norėdamas išgirsti visą programą ir kaip mes kartais net vėluoja į pirmus pasirodymus po vakarienių mieste. Šeštadienį startavome su pernai praleistu Raven Chacon, kuris nesužavėjo ir šiemet. Nors mėgstu atrasti eksperimentuojančius hip hopo temose, bet po jo sekę Armand Hammer savo lyrics‘ais atrodė kiek atitrūkę nuo mūsų regiono socialinių aktualijų, o ritmikos ir aranžuotės nepasirodė įtraukios. Visi atrodo šnekučiavosi perone ir lūkuriavo vakaro žvaigždžių The Body & Dis Fig. O laukti buvo verta, nes smogė taip, kad visi po koncerto kalbinti teigė, kad tai jei ne metų tai bent jau festivalio koncertas. Čia pagavau ir pats save, kad jau antri metai iš eilės Skanu Mežs pakimbu ant energingų, metalo prieskonių turinčių grupių (pernai ja tapo Violent Magic Orchestra), nors kasdienybėje jų neklausau ir visiškai neseku. Po The Body & Dis Fig buvau užsidegęs sekančią dieną būtinai juos išgirsti Sodas2123 (ačiū ir pagarba Facial Tumour Booking už drąsą juos atvežti!), bet sekmadienio pofestivalinė melancholija laimėjo. Deli Girls pradžia žadėjo vesti per panašias muzikos teritorijas, bet po keleto kūrinių pabodo ir ėmė draskyti ausų būgnelius, atsitraukėme iš salės. Šeštadienio programą uždarė vienintelis festivalio lietuvis Undveld, kuris nors nėra dažnai girdimas vietinėje scenoje, bet tarptautinį dėmesį parodo ir tai kad tą pačią savaitę apšildė ir paruošė publiką senolių Autechre koncertui Stokholme.

Apibendrinant visą patirtį, Skanu Mežs lieka ko gero vienu geriausių festivalių regione, kuris nuosekliai dirba vykdydamas savo misiją pristatyti šiuolaikinę aktualią muziką. Snūduriuojanti Ryga patogiai pasiekiama tiek viešuoju tiek automobiliais, o spalio pradžia nuostabus laikas savaitgalio kelionei į kultūriškai artimą, bet dažnai dėl to pamirštamą Europos sostinę. Jau laukiu kuomet bus paskelbta 2025-tųjų programa.

skanumezs.lv