Šių metų oficialiojoje tarptautinio San Sebastiano filmų festivalio kategorijoje pasirodė britų režisieriaus Mike Leigh filmas „Sunkios tiesos“ (Hard Truths), kuriame, kaip teigia pats autorius, atskleidžiama ne šiuolaikinio pasaulio realybė, o „visuotinė, visiems pažįstama, universali žmogaus būsena“. Tai – jautrus ir užjaučiantis, tačiau juodo humoro nestokojantis filmas, nevengiantis intymaus žvilgsnio į šeimas ir mus siejančius tarpusavio ryšius.
Filmo pristatymo metu režisierius kategoriškai nesutiko su idėja, jog filme atsispindinčios pagrindinės veikėjos būsenos yra išimtinai būdingos būtent šiuolaikinėje visuomenėje. „Gyvenimas yra ir komiškas ir tragiškas. Kai bandai gilintis, supranti, kad šie du aspektai yra sudėtiniai ir neatsiejami, ir būtent apie tai yra šis filmas. Jame nėra jokios pusiausvyros, viskas pavaizduota taip, kaip yra“, – teigė Leigh.
Pagrindinė veikėja Pansy (aktorė Marianne Jean-Baptiste) – viskuo nepatenkinta ir nuolat rėkianti vidutinio amžiaus juodaodė moteris. Ji gyvena su savo vyru santechniku Curtley ir bedarbiu sūnumi Moses viename iš eilinių Anglijos priemiesčių. Jos diena prasideda staigiai pašokus iš lovos po košmaro (tuo pačiu išgąsdindama ir filmą stebinčią auditoriją) ir tęsiasi nuolatiniu pasaulio kaltinimu bei aplinkinių engimu. Pansy randa būdų konfliktuoti tiek su savo šeimos nariais, tiek su dantistu, maisto prekių parduotuvės pirkėjais, laukiančiais bendroje eilėje, baldų parduotuvės pardavėja ar vyriškiu, laukiančiu, kol atsilaisvins jos užimta vieta automobilių stovėjimo aikštelėje.
Iš pradžių daugelis šių absurdiškų scenų žiūrovui sukelia juoką, tačiau kuo ilgiau stebime Pansy pykčio priepuolius ir nevaldomą siautėjimą, tuo labiau tampame jo paveikti. Šių kasdienių įvykių fone meistriškai atskleidžiami veikėjos emociniai lūžiai, sužinome apie jos praeitį ir galimas tokio elgesio priežastis. Visa tai puikiai dera su filmo struktūra – „kaip pats gyvenimas“. Scenografija ir filmo vizualika iš pažiūros gali atrodyti niekuo neišsiskiriantys, tačiau ypatingos svarbos scenos, tokios kaip Pansy ir jos sesers Chantelle kapinių vizitas Mamos dienos proga, palieka didžiulį įspūdį.
Filmą „Sunkios tiesos“ galime priskirti kitchen sink realism – britų kultūriniam judėjimui, pradėjusiam formuotis 6-ajame dešimtmetyje, kuriam būdingas socialinis realizmas ir darbininkų klasės gyvenimo vaizdavimas, per kurį nagrinėjamos šalies socialinės problemos. Aktorė Marianne Jean-Baptiste pasakojo, kaip trimačio tyrimo metodu – siekiant pažinti veikėją per jos fiziologinius, sociologinius ir psichologinius aspektus – jai pavyko taip įtikinamai įkūnyti Pansy būsenas ir išgyvenimus.
„Režisierius myli ir palaiko aktorius, todėl dirbti su juo buvo tikra dovana“, – teigė Jean-Baptiste. Mike Leigh nedirba pagal schematišką ir Holivudui įprastą būdą – didžioji dalis darbo vyksta dar prieš filmavimus, atskirai dirbant su kiekvienu, net ir menkiausią rolę turinčiu, aktoriumi, po truputį atsleidžiant kiekvieno iš jų asmenybę bei susipažįstant su priešistore.
Leigh taip pat atskleidė, kad dirba be scenarijaus, nerepetuoja scenų ir montuoja filmus, turėdamas labai mažai filmuotos medžiagos. Jis nuolat pabrėžė, kad pagrindinis jo darbo ypatumas yra leisti istorijai organiškai atsiskleisti filmavimo metu, o svarbiausias tikslas – priversti žiūrovą palikti kino salę su savo pačių pagrindinei veikėjai susiformuotomis viltimis ir lūkesčiais.
Kaip filmo įžanginėje scenoje kamera meistriškai priartėja prie Pansy namo, sukurdama intymumo pojūtį, mums pradedant pažinti veikėją ir jos šeimą, taip pabaigoje ji nutolsta už namo kampo, tarsi palikdama žiūrovą ten, kur viskas prasidėjo. Filmas nepateikia atsakymų, tačiau noriu tikėti, jog priverčia su atjauta pažvelgti į ne visuomet lengvai priimamas, tačiau visiems pažįstamas žmogiškas patirtis.
Komentarai