Pirmą kartą Nick Cave išgirdau 2013-ųjų kovą studijų pertraukos metu tranzuodama iš Vilniaus į Prahą, kuomet tuometinis partneris mane supažindino su “Push the Sky Away” albumu ir įrašus leido iš savo mobiliojo telefono pigiuose Vroclovo švečių namuose. O praeitą savaitgalį pagaliau pirmą kartą gyvai išgirdau “Jubilee Street” ir savomis akimis pamačiau kaip Cave transformuojasi, vibruoja ir švyti. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui besiklausant jo muzikos, pagaliau pirmą kartą susitikome Madride Wizink arenoje “Wild God” turo pristatyme.
Medijose daug kalbėta apie Nick Cave transformaciją ir kūrybos kelią – kaip jis perėjo prie asmeniškų, gilių tekstų, neslėpdamas skausmingų patirčių ir gedulo, lydėjusio jį pastarąjį dešimtmetį (o gal net ir visą gyvenimą) ir apie tai, jog naujasis “Wild God” albumas yra visiškai kitoks nei prieš tai buvę (daug šviesesnis ir kupinas vilties). Vis tik, išgirdusi jį gyvai ir beveik fiziškai išjautusi simfoninį jo skambesį bei gospelų intarpus, šį albumą atradau visiškai naujai. Ypač nustebino “Cinnamon Horses” atlikimas. Daina, klausant namuose, paliko blankų įspūdį, tačiau klausantis gyvai tapo tikru šviesos blyksniu, Nick Cave kartojant: “I told my friends that life was sweet, I told my friends that life was very sweet” ir chorui atsakant: “You said that, You said that, You said that ooh”.
Neįtikėtina matyti atlikėjo veržlumą vos įžengus į sceną. Nuo pat pirmo akordo jis tarytum pamiršo net beveik dešimties žmonių band’ą sau už nugaros, energingai šokinėdamas pirmyn ir atgal scenos pakraščiu bei nevengdamas tiesioginio kontakto su gerbėjais. Cave sugebėjo net šaltą, futbolo areną primenančią Wizink salę paversti jaukia ir intymia erdve – kartais atrodė, jog esi bažnyčioje. Tai ypač jautėsi, kai scena skendėjo tamsoje, o šviesos buvo nukreiptos tik į jį, stovintį lyg ant altoriaus, o iš tikrųjų tik ant scenos krašto, pasakojantį istorijas iš naujojo albumo:
“One time in the fi eld in the middle of the night
An old god shambled beneath the sodium light
And the whole town gathered at the fence
With looks on their faces worse than grief itself”
Per daugelį metų muzikoje Nick Cave visiškai neprarado savo energijos, momentais virsdamas jei ne dievu, tai kunigu, pamokslaujančiu publikai (o kartais ir savo tėvišku prisilietimu laiminančiu kokio nors fano plikę), tai pašėlusiu rokenrolo demonu, į visas puses laidančiu mikrofonus. Suvaldyti fanų emocijas, ypač Ispanijoje, kiek man teko matyti, yra ganėtinai sudėtinga, bet Cave tai daro lyg niekur nieko. Pasirodymo metu būta ir “fl amenco” pasiplojimų ( “your spanish thing”), ir melodingų laaaaaaa la la la la la la laaaaaaa pritariant bendui…
Turo metu Nick Cave lydi dešimties muzikantų grupė, tarp kurių keturi gospel choristai, neįveikiamoji The Bad Seeds, Radiohead bosistas Colin Greenwood bei ilgametis Cave
draugas, ilga žila visažinio barzdele išsiskiriantis multiinstrumentalistas Warren Ellis, kuris „Bright Horses“ dainoje padavė tokį vokalo solo, kad akimirkai pritildė tūkstantinę minią.
Nors daugelis galbūt ir nesutiks, bet, mano kuklia nuomone, šou garso takelis buvo sudėliotas nepriekaištingai. Daugiau nei dviejų su puse valandų koncerte, kur suskambo net 21 daina, emocijų ir sielvarto bangos idealiai persipynė su rokenrolo energija – taip neleidžiant per ilgai užsiliūdėti, bet ir neužknisant nuolatiniu šėlsmu. Nors turiu prisipažinti, kad kaskart, kai Nick šūktelėdavo „Are you ready, Madrid?!“, norėdavosi atsakyti „Nooooo!“, kad dar bent trumpam galėčiau sustabdyti akimirką ir pasimėgauti kūrinio sužadinta emocija.
Beveik pusė viso koncerto kūrinių buvo iš naujojo albumo, kas susilaukė nemažai gerbėjų kritikos ir nusivylimo. Bendas pasirodymą pradėjo nuo “Frogs” ir, daugelio nuostabai, tęsė su “Wild God”, “Song of the Lake”… Po tokios “šventosios trejybės”, palydėtos choro, nuotaika tapo be galo pakylėta, o po to sekė, cituojant paties Cave žodžius, tamsi daina, sukurta prieš daugelį metų vaikų žaidimų aikštelėje: “Tai labai graži daina, nes ji visada išlieka aktuali. Mes esame pasaulis, kuris iki šiol nežino kaip apsaugoti savo vaikus.”
Turbūt nereikia papildomai aiškinti, apie kokią dainą kalbu, tačiau vis tik norėčiau pridurti, kad atlikėjas, neretai „kaltinamas“ savo tvirtos nuomonės neišreiškimu šių dienų politikos ar karo aktualijose, po tokio pareiškimo ir šios dainos įtraukimo į repertuarą, mano manymu, labai aiškiai išreiškė savo poziciją šiais klausimais.
Pasirodymas neapsiribojo vien kūriniais iš “Wild God”, kaip minėjau anksčiau, būta ir keiviško, nuraunančio rokenrolo iš praeitų jo kūrybos laikotarpių. Nors turbūt jau darosi aišku, jog esu Cave lyrinių dainų fanė (o gal visgi labiau proziškų, kartais kitiems pasirodančių monotoniškomis, jo melodijų), tačiau jis taip pat atliko ir tokius gabalus kaip „From Her to Eternity“, „The Mercy Seat“, „Tupelo“ ar „White Elephant“. Žinoma, po tokių energingų pasirodymų atmosfera arenoje pamažu tapdavo nevaldoma, įelektrinta atlikėjo energijos ir galingų skambesių, tačiau Nick nebūtų Nick, jei nerastų būdų kaip iš naujo nuraminti publiką ir paruošti ją sekančiai istorijai.
Internete nemažai medžiagos iš turo, kur jis, neslėpkime, pamokslaujančiu tonu liepia savo gerbėjams patraukti f*cking mobiliuosius telefonus jam iš akių. Būtent taip įvyksta ir prieš „Conversion“, kuomet Nick Cave sako befi lmuojančiam gerbėjui, kad fi lmuoti net neverta, nes „tai bus patirtis, kurią jis ir taip prisimins amžinai“ (kuklumo Cave taip pat nestokoja…). Po šios dainos pasirodymo „You’re beautiful! Stop!“ tapo tarsi afi rmacija, kurią jis, užsivedęs, kartojo viso likusio koncerto metu.
Labiausiai nustebino tai, kad gyvai išgirdau ir dainą, kurios visai nesitikėjau išgirsti – tai „I Need You“ iš „Skeleton Tree“. Nepasakysiu nieko naujo – gyvai ji suskambėjo dar jautriau nei albumo įraše. Cave, pritariant fortepijonui, prietemoje ir su ašaromis akyse, kartojo „Just Breathe, Just Breathe, I Need You“. Šios eilutės, kaip ir beje visas “Skeleton Tree” albumas, sukėlė daugybę interpretacijų, dainos žodžius tiesiogiai siejant su Cave sūnaus netektimi, o albumą kritikuojant dėl jo chaotiško skambesio ir monotoniškumo. Klausantis šios dainos gyvai, ji man buvo apie tas akimirkas, kai emocijos susipina su logika, kai atrodo, jog visko tiesiog per daug, bet prisimeni, kad kartais tereikia tas emocijas išbūti, iškvėpuoti.
Koncertas baigėsi po dviejų išėjimų ir sugrįžimų į sceną, užbaigiant nepakartojama „Into My Arms“, neabejotinai pagerbiant fanų lūkesčius. Visa salė niūniavo kartu…
Nick Cave savo blog’e “Red Hand files” trumpai užsiminė apie turo eigą ir tai, kad grupei teko patirti ir susižalojimų bei laikinų traumų, tačiau tik pasibaigus pasirodymui pasimatė, jog net ir
“The Wildest Gods” kažkada grįžta į savo žmogiškuosius pavidalus, kuo kartais iš tiesų būtų galima suabejoti, matant atlikėjus scenoje. Colin Greenwood sceną paliko įsikibęs į kitus grupės narius, pasiramsčiuodamas lazdele ir grąžindamas mane į realybę, į kurią dar visai nebuvau pasiruošusi sugrįžti…
Komentarai