[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
2024-tieji elektroninės muzikos kompozitorei, prodiuserei ir vokalistei Miglei Palkevičiūtei, sceniniu slapyvardžiu Migluma, tapo ryškaus proveržio metais. Ji išleido savo antrąjį minialbumą „Moth“, koncertavo ne tik žinomuose renginiuose „Audra“, „Yaga Gathering“ ar „What’s Next in Music“ Lietuvoje, tačiau ir melomanų bei industrijos profesionalų itin vertinamo „Primavera Sound“ Ispanijoje specialioje programoje, kūrybinėje rezidencijoje Prancūzijoje, taip pat – žinomame festivalyje „Iceland Airwaves“ Islandijoje. Beje, prieš keletą metų savo solinį projektą Miglė pirmą kartą viešai pristatė būtent šioje nuošalioje saloje.
Migluma organiškai tęsia tokių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolvenčių kaip Monikos Zenkevičiūtės, geriau žinomos Monikaze vardu, ar dueto „Ambulance On Fire“ atstovių Jūros Elenos Šedytės ir Mėtos Gabrielės Pelegrimaitės-Kaupinės eksperimentus elektroninėje popmuzikoje.
Metų pradžioje atlikėja savo mylimam gimtajam miestui Vilniui padovanojo kūrinį „Vilnija Vilnia“. Daina jau gyvena savarankišką gyvenimą – ją atlieka chorai „Jauna Muzika“ bei „Nacionalinis jaunimo choras“, kūrinys sulaukė ir Šveicarijos bei Turkijos chorinės muzikos atstovų dėmesio. Solinė šio kūrinio versija pateko į pavasarį išleistą antrąjį Miglumos minialbumą „Moth“. Jame persipina platus muzikinių stilių spektras: nuo lietuviško folkloro ir džiazo įtakų iki elektroninės, avangardinės bei populiariosios muzikos. Įdomu, jog „Moth“ kūriniuose naudojamas vienintelis instrumentas – balsas. Kompozitorė manipuliuoja ir apdoroja savo trijų oktavų diapazono unikalaus tembro balsą ir prie jo derina elektroninės muzikos elementus, sukurdama unikalų ir savitą skambesį.
„Šioje dainoje mano balsas skamba tarsi choras – sukurti tokį efektą man prireikė daugiau nei aštuonių skirtingų balsų ir dvigubai daugiau garso takelių,“ – apie minėtą „Vilnija Vilnia“ pasakoja Migluma. „Teko pasitelkti ir elektroninės muzikos apdirbimo technikas bei praleisti nemažai laiko studijoje, dėliojant įvairias garsų kombinacijas.“
Kurdama „Moth“ kompozicijas, Migluma domėjosi žmogumi ir jo tarpusavio santykiais, bandė suvokti, kas yra ji pati ir kodėl ji yra tokia, kokia yra. Taip pat daug dėmesio skyrė ir lietuvių liaudies muzikos sąskambiams. Pasak M. Palkevičiūtės, šis įrašas švenčia pasaulio įvairovę, o kartu atspindi šiuolaikinio lietuvio menininko tapatybės paieškas: „Mane ir mano kartą suformavo panašūs reiškiniai kaip globalizacija, internetas, Vakarų pasaulio įtakos, bet visų svarbiausia – tai, kad mus visus jungia mūsų šaknys.“
Miglės kūrybos procesą įkvepia ir kitų moterų kūryba. „Atsiranda vis daugiau vokalisčių kompozitorių, kurios naudojasi savo balsu kaip įvairialypiu instrumentu, tarp jų – Marina Herlop, Lyra Pramuk, Erin Gee. Besidomėdama kompozitore Pauline Oliveros susipažinau su įkvepiančia improvizacine praktika „deep listening“. Išmokau dėmesingumo detalėms, įsiklausyti ir priimti tinkamai išjaustus sprendimus reikiamu momentu,“ – teigia Migluma.
Miglę užtikau Islandijoje, besiruošiančią pasirodymui „Iceland Airwaves“. Tai – labiausiai į šiaurę nutolęs muzikos industrijos festivalis pasaulyje. Pernai šiame renginyje pasirodė ir anksčiau minėta Monikaze. Savo kelionę būtent čia pradėjusiai Miglumai salos sostinė Reikjavikas puikiai pažįstama – čia ji studijavo Islandijos menų universitete.
Kaip Miglė Palkevičiūtė virto Migluma? Kiek žinau, esi išbandžiusi ir modelio darbą. Iš kur ir kaip tavo gyvenime atsirado muzika?
Mane muzika lydi nuo pat vaikystės, būdama ketverių išmokau groti pirmąsias melodijas pianinu, vėliau sekė mokslai muzikos mokykloje, fortepijono, vokalo pamokos. Paraleliai visuomet ėjo ir vizualieji menai – lankiau ir dailės mokyklą. Ankstyvoje paauglystėje susižavėjau fotografija, vėliau pradėjau dirbti modelio darbą, o besimokant gimnazijoje mano gyvenime atsirado ir šokis. Galiausiai viską vainikavo elektroninės muzikos kompozicijos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Islandijos menų universitete. Visos šios patirtys mane po truputį ruošė ir formavo veiklai, kuria užsiimu dabar.
Projektas „Migluma“ yra tarsi visų mano aistrų junginys. Svarbiausia dalis, žinoma, atitenka muzikai, tačiau man svarbu paįvairinti kūrybinius laukus. Daug dėmesio skiriu vizualinei Miglumos estetikai. Vizualiais menais galiu papildyti muzikinį naratyvą ir išplėsti koncepciją, todėl šis aspektas man labai svarbus.
Jaudinuosi pagalvojusi, kiek dar daug dalykų teks išmokti. Miglumos projektas apima tiek įvairių sričių – nuo kūrybos iki vadybos. Po truputį auga pasitikėjimas savimi ir savo vizija, o mane su kiekvienu projektu supa vis daugiau bendraminčių, talentingų menininkų, kurie padeda idėjas paversti realybe. Už tai esu be galo dėkinga.
O kaip apibūdintum Miglumos naratyvą? Ar tai iš anksto sugalvota koncepcija, ar nuolat besikeičianti efemeriška aplinka?
Migluma auga kartu su manimi, ji nuolat keičiasi. Tačiau yra dalykų, kurie tarsi įsišakniję: lietuvių liaudies, ethereal elektronikos motyvai, nostalgiškas, sakralus skambesys. Koks tikslas kurti, jei jau žinai, koks laukia rezultatas? Man patinka eksperimentuoti ir save stebinti.
Pradėjai nuo Alicia Keys ir Frank Ocean koverių, o kaip ryžaisi pereiti prie savo kūrybos?
Paauglystėje jaučiau savyje verdantį didžiulį potencialą kūrybai. Kaip bebūtų keista, fortepijonas kaip kūrybinis įrankis manęs visai netraukė, tačiau garsai ir melodijos visad sukdavosi mano galvoje. Būdama maždaug penkiolikos atradau elektroninę muziką. Mane be galo sužavėjo jos tembrai ir beribės garso apdirbimo galimybės. Iš pradžių man net nešovė mintis muziką prodiusuoti pačiai. Po truputį mano aplinkoje atsirado vis daugiau vaikinų, kurie kūrė elektroninę muziką. Kadangi turėjau gerą balsą, bandžiau eiti tuo „tradiciniu“ keliu, kur atlikėjui kūrinį suprodiusuoja kitas žmogus. Regis, išbandžiau kurti bent su šešiais skirtingais prodiuseriais, tačiau visad jaučiau, kad man reikia kai ko daugiau, norėjosi skambesyje atrasti daugiau savitumo. Sunku apie muziką ir tembrus bendrauti verbaliai, daug idėjų „pasimeta vertime“. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kad taip nieko nebus ir turiu išmokti kurti elektroninę muziką pati.
Ir vis dėl to, kodėl man užtruko taip ilgai prieiti prie šios išvados? Galbūt trūko moteriškos lyties pavyzdžių elektroninės muzikos lauke? Galbūt trūko pasitikėjimo? Daug mąsčiau apie tai, kokį įvaizdį apie kuriančias ir muziką atliekančias moteris kuria populiariosios muzikos kultūra. Muzikos industrija yra visiškai dominuojama vyriškos lyties atstovų. Tiesa yra tokia, kad kolegių Lietuvoje turiu tiek, jog galiu jas suskaičiuoti ant pirštų. Nors moterų elektroninėje muzikoje po truputėlį daugėja, mūsų procentas toli gražu neprilygsta vyrų kiekiui.
Ši tema man labai opi, tad tapus „Radio Vilnius“ rezidente pradėjau kuruoti autorinę laidą „Equalized“, kurioje noriu publiką supažindinti su moterimis prodiuserėmis. Laidose pristatau jų muziką arba tiesiogiai imu interviu iš kūrėjų. Norint, kad dalykai šioje scenoje keistųsi, reikia sąmoningai skirti daugiau eterio moterims. Jei tik jo turėsime, tikiu, kad galime viena kitą įkvėpti ir paskatinti imtis kūrybinės veiklos muzikos srityje.
Pastaraisiais metais daug kalbama apie lyčių kvotas, ypač elektroninės muzikos aplinkoje. Renginių programos sudaromos taip, kad jose būtų po lygiai vyrų ir moterų. Ką apie tai manai?
Manau, kol tai dar nėra natūralus reiškinys, būtina sąmoningai įtraukti kuo daugiau moterų į festivalių ar renginių programas. Kitaip mažuma netaps lygybe. Reikia sąmoningo postūmio į priekį. Suprantu, kol kas moterų atlikėjų nėra tiek daug, kad kiekvieno žanro renginiui galima būtų sudaryti 50/50 lineup‘ą, tačiau nuolatinis ir nuoseklus lygybės siekis renginių programose turi tapti absoliučia norma.
Esi ketvirtos kartos vilnietė. Gimtadienio proga mylimam miestui šiemet padovanojai kūrinį „Vilnija Vilnia“. Kurios Vilniaus vietos tau „skamba“ geriausiai, kur geriausiai jautiesi?
Senamiestis ir aplink. Dievinu tai, jog gyvenant jo širdyje per vos kelias minutes gali pasiekti mišką, upę. Mėgstu vaikščioti siauromis ir romantiškomis gatvelėmis, žavėtis senamiesčio architektūra. Vietomis jis pilnas gyvybės, o vietomis – be galo ramus. Jame yra viskas, ko reikia mano tiek intravertiškai, tiek ekstravertiškai pusei.
Miglumos pasaulis daugiau fikcinis nei realus. Jis prasideda ir baigiasi vaizduotėje. O tęsiant kalbą apie Vilnių, manau, jo esenciją sudaro mane supantys žmonės. Draugai, koncertai, parodos, renginiai, naktinis gyvenimas ir panašiai.
Spalio pradžioje kartu su iraniete Nour Kara Tulūzos miesto teatre pristatėte „Women Metronum Academy“ rezidencijoje Prancūzijoje bendrai sukurtą performansą. Anksčiau esi minėjusi, jog tau labai daug reiškia grįžtamasis ryšys ir „energetiniai mainai“. Kokie įspūdžiai po susitikimo su prancūzų publika?
Kol kas man atrodo, jog publika visur reaguoja daugiau mažiau panašiai – žmonės filmuoja, šoka, mėgaujasi, o po koncerto nebijo prieiti ir pasakyti gražių žodžių, pagirti pasirodymą, muziką ar balsą. Darau išvadą, jog muzika yra universali kalba, visiškai nesvarbu, ar dainuočiau lietuvių, ar anglų kalba – klausytojai jaučia emociją, žodžiai jiems antraeiliai.
Minėtoje rezidencijoje kūrėte kartu su Nour Kara. Kaip sekėsi atrasti muzikinę kalbą su menininke, užaugusia visiškai kitame kultūriniame lauke? Kur radote bendrų taškų tarp jos „mokslo“ ir „persiškos poezijos“ ir tavo „chorinės muzikos“ bei „folkloro“?
Išties tai buvo didelis iššūkis. Turėjome sukurti performansą vos per keturias dienas, o viena kitą matėme pirmą kartą. Toks kūrybinio proceso modelis sparčiai augina. Nors esame labai skirtingos, mums pavyko sujungti savo stiprybes į vieną bendrą audinį. Apjungėme intensyvią ir eksperimentinę Nour ritmiką su mano eteriniais balso skambesiais. Rezultatą klausytojai apibūdino kaip „cinematographic and sacred“. Laiko turėjome mažai, tad į kūrybą nėrėme stačia galva. Supratau, jog darbas poroje yra dar didesnis darbas su savimi. Svarbu buvo išlikti lanksčiai ir palikti vietos kompromisams. Taip pat mokiausi įsiklausyti į savo kūną ir gebėti save nuraminti jaučiant įtampą. Mane džiugina tai, kad abi likome patenkintos rezultatu ir ateityje dar tikrai padirbėsime kartu.
O jei galėtum pasirinkti iš savo svajonių, su kokiais kūrėjais norėtum bendradarbiauti, kas tai būtų?
Šis sąrašas nuolat pildomas, bet tai būtų tokie muzikos prodiuseriai kaip: Sega Bodega, Arca, Eartheater, Grimes, Burial, Dj Koze, Andy Stott, Skrillex, FKA Twigs…
Pernai išleistame debiutiniame minialbume „Nebula“ gilinaisi į visatos subtilybes, kvietei apmąstyti jos dėsnius ir kūrėjo bei aplinkos santykį. Kiek žinau, šie kūriniai buvo įrašinėjami Islandijoje jos nuostabių peizažų apsuptyje. Kiek aplinka įtakoja kūrėją? Ar įrašinėjant, tarkim, Amazonijoje, skambesys būtų kitoks?
Aplinka daro tiesioginę įtaką žmogui. Kūrėjas ne išimtis – esu tarsi kempinė, sugerianti garsines aplinkos įtakas. Dėl to dažnai renkuosi būti tyloje. Islandijos gamta įkvėpė didingos, galingos, grėsmingos, bet tuo pačiu tyros ir nostalgiškos energijos. Islandijoje žemė skleidžia įvairius garsus, kai ten gyvenau išsiveržė ugnikalnis, girdėjau kunkuliuojančius geizerius, galingus vėjo gūsius. Islandijoje nėra medžių ošimo, tačiau švokščia vandenyno bangos. Visi šie kraštovaizdžio garsai vienaip ar kitaip nugulė albume „Nebula“. O jei albumą įrašinėčiau Amazonijoje, mane supantis garsovaizdis būtų visai kitoks, veikiausiai, daugiau biologinis nei geologinis.
Savo naujausiame leidinyje „Moth“ EP per garsą ieškai ryšio su lietuvių kultūra ir jos paveldu, bandai suvokti, kas esi ir kodėl esi tokia, kokia esi. Ar pavyko užmegzti minėtą ryšį ir suvokti save?
Manau, jei nebūtų pavykę, nebūtų ir albumo. Kūryba yra to proceso dalis, pasąmoninių klodų apnuoginimas ir analizė. Įdomu buvo analizuoti savo esatį per muzikinę prizmę. Daug dalykų paaiškėja jau kūrinius parašius – pavyzdžiui, aš randu panašių intervalinių sąskambių savo dainoje „Vilnija Vilnia“ ir kompozitorės Kristinos Vasiliauskaitės kūrinyje „Oi, lekia lekia“, pastarąjį grojau fortepijonu ketvirtoje klasėje. Taip pat supratau, jog mano kūrinys „Sapnas“ gimė įkvėptas Justino Marcinkevičiaus eilių, kurias vaikystėje man deklamuodavo mama. Kiti kūriniai turi daugiau vakarietiškos muzikos įtakų, ypatingai džiazo, kuris tam tikrą mano gyvenimo etapą užėmė didelę dalį. Taip pat dainose galima išgirsti ir populiariosios muzikos motyvų. Ir visgi šis albumas yra tik dalis manęs, aš sparčiai augu, nuolat keičiuosi ir pildau savo sąmonę naujomis įtakomis.
„Moth“ įrašuose buvo naudojamas vienintelis instrumentas – balsas. Kaip kilo mintis taip griežtai apriboti save?
Ribos išlaisvina. Kai turėjau begalinį pasirinkimą jaučiausi labai pasimetusi ir nežinojau, į kurią pusę judėti. Norėjosi išbandyti tiek daug… Apsiribojimas balsu mane išlaisvino iš didelės kūrybinės kančios. Atradau įrankį, kuris man padėjo rasti kryptį. Svarbu ne instrumentų kiekybė, o kaip moki jais naudotis. Tad tyrinėjau balso galimybes, jo sąveikos būdus ir išnaudojau savo trijų oktavų diapazoną. Kūrinį „Vilnija Vilnia“ visų pirma įdainavau balsu, o tik vėliau išrašiau natas, partitūrą chorui. Pamenu, dėstytojai juokavo, kad tai atvirkščias variantas, bet man toks kūrybinis modelis labai pasitarnavo, tai leido man tyrinėti sąskambius naudojantis intuicija. Vieni tai vadintų improvizacija, tačiau man ji glaudžiai susijusi su moteriškumu, o tai dar vienas aspektas, kurį tyrinėjau rašant albumą. Ne viskas tiesiogiai nugula į kūrybą, daug dalykų lieka procese, tačiau atveda iki tam tikro rezultato.
Tavo šokių ritmu alsuojantis singlas „Anthropocene“ susilaukė daugiausia perklausų internete, tačiau „Moth“ to nebėra. Vietoje to atsitraukei į asketišką erdvę, kurioje ritmas nebent menamas. Kodėl nebesinori šokdinti minių klubuose?
Nesinori prisirišti prie vieno žanro ar skambesio. Esu dar labai jauna kūrėja ir žengiu pirmuosius žingsnius muzikinėje scenoje. Daug eksperimentuoju ir atrandu proceso metu. Nepasakyčiau, kad mano pirmasis albumas labai šokdinantis, manau, tobuliausia vieta jo klausyti yra gulint lovoje su ausinėmis. Jaučiu, kad esu pasiruošusi žengti naujus žingsnius ir į kūrinius įkomponuoti daugiau šokių muzikos ritmų.
Netrukus sulauksime naujos mano ir elektroninės muzikos prodiuserės bei kompozitorės Maria Paskevic kolaboracijos, tai kūrinio „Vilnia Vilnia“ rekompozicija, kuri pasiruošusi nunešti trance muzikos fanų širdis. Nufilmavome ir vaizdo klipą, kurį režisavo Elvina Nevardauskaitė. Šiuo metu vyksta montažo darbai, tad nekantrauju pasidalinti naujienomis jau netrukus.
Lapkritį dalyvavai festivalyje „Iceland Airways“. Šiemet pasirodei ir garsiojo festivalio „Primavera Sound“ Barselonoje specialioje parodomojoje programoje, dalyvavai kūrybinėje rezidencijoje Prancūzijoje. Ar taip ir įsivaizdavai Migluma karjerą jos pradžioje?
Man kartais tenka sau įsižnybti ir priminti, kad tai realybė. Viskas išties sparčiai rutuliojasi – vos prieš dvejus metus išleidau pirmąjį singlą, o šiemet pasirodžiau tarptautiniame festivalyje „Primavera Sound“, ką tik grojau Tulūzos bienalėje, laukia koncertas Portugalijoje ir galiausiai, kelionė atgal į Islandiją, kur pasirodysiu festivalyje „Iceland Airwaves“. Labai tikiuosi, kad tarptautiniai koncertai įgaus pagreitį ir galėsiu savo muzika už Lietuvos ribų dalintis vis dažniau. Labai myliu Lietuvą, tačiau mūsų rinka itin maža, o mano muzika yra daugiau eksperimentinė nei populiarioji. Didelis ačiū tokioms organizacijoms kaip Lietuvos muzikos informacijos centras ir Lietuvos muzikos verslo asociacija, jų dėka keletas atlikėjų per metus turi galimybę pasirodyti tarptautiniuose showcase festivaliuose. Tačiau Lietuva tikrai neskiria pakankamai resursų tokioms sritims kaip muzikos eksportas. Man dėl to labai liūdna, nes mes kaip lietuvių kūrėjai turime kuo nustebinti ir pasaulinę publiką.
Internete:
Komentarai