Vasario 20, 21 ir 22 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatre bus rodomas naujausias Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Quanta“, kuriuo LNDT pradėjo savo 85-ąjį sezoną. Šio spektaklio scenografas – prancūzas Fabienas Lédé, kurio kūrybinėje biografijoje tai jau ketvirtas susitikimas su Vilniaus publika: kartu su Twarkowskiu jis sukūrė spektaklius „Respublika“ ir „Lokis“ (beje, šio spektaklio paskutiniai rodymai numatyti vasario 7 ir 8 dienomis), o su režisieriumi Grzegorzu Jarzyna – spektaklį „Soliaris 4“ (už scenografiją šiam spektakliui Lédé pelnė Auksinį scenos kryžių). Teatrologė Daiva Šabasevičienė ir Fabienas Lédé kalbasi apie scenografijos vietą šiuolaikiniame teatre bei spektaklio „Quanta“ kūrimo aplinkybes ir iššūkius.
Jūsų scenografija yra tarsi spektaklis spektaklyje. Iki šiol šioje scenoje nebuvo scenovaizdžio, kuris apimtų ir šviesos kinematiką. Spektaklyje „Quanta“ vaizdo ir šviesos sąsaja tokia stipri, kad kai kuriose scenose apšvietimas tiesiog veikia kaip kinetinis menas. Į sceną integravote tam tikrus numanomus šviesos šaltinius, kurie reikiamu momentu sukūrė scenovaizdžio ažūrą. Kaip pats jautėtės ir apie ką galvojote kurdamas šį scenovaizdį?
Spektakliui „Quanta“ kūriau scenografiją, kurioje šviesa yra tarsi personažas. Norėjau, kad apšvietimas keistų kiekvienos scenos emocijas, pasitelkdamas šešėlius ir ryškumą, padėdamas aktoriams perteikti istoriją. Tai leido sujungti scenografiją, vaidybą ir apšvietimą, kad būtų galima patirti visa apimantį įspūdį. Apskritai norėjau, kad žiūrovai ryšį su istorija visų pirma pajustų per šviesą.
Įdomu ir tai, kad jūsų scenografija visada atpažįstama, tačiau kaskart randate būdų, kaip sudominti žiūrovus, kaip nustebinti režisierių. Kaip apskritai suprantate scenografo misiją kuriant vieną ar kitą spektaklį?
Kaip scenografas padedu atgaivinti spektaklio istoriją ir emocijas. Siekiu sukurti unikalius sprendimus, kurie atitiktų režisieriaus viziją ir keltų nuostabą žiūrovams. Mėgstu derinti atpažįstamas idėjas su naujomis ir glaudžiai bendradarbiauju su režisieriumi, kad viskas derėtų. Mano tikslas – sukurti gyvą erdvę, kuri kviestų žmones analizuoti spektaklį ir kiekvieną jų paverstų ypatingu.
Pastaruoju metu visus spektaklius kuriate kartu su režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu. Kaip vyksta šis bendradarbiavimas? Kaip papildote vienas kitą?
Dirbti su Łukaszu – puiku. Suprantame vienas kito kūrybos stilių, o tai padeda mūsų bendradarbiavimui. Kalbamės apie kiekvieno spektaklio temas ir tai, ką norime juo pasakyti, derindami jo režisūrinę viziją su mano scenografija. Skatiname vienas kitą ieškoti naujų idėjų, todėl galutinis rezultatas tampa dar įtaigesnis.
Spektaklio „Quanta“ kūrybinio proceso metu visa aplinka buvo panardinta į kvantinės fizikos tyrinėjimus. Ko pasisėmėte iš šio be galo įdomaus mokslo?
Kvantinės fizikos tyrinėjimas projektavimo proceso metu buvo įdomus. Sužinojau, kad ji susirungia su mūsų tikrovės supratimu, išryškina neapibrėžtumą ir skirtingų dalykų sąsajas, o tai susiję ir su scenografija. Scenovaizdis gali būti matomas įvairiai, priklausomai nuo apšvietimo ir atlikėjų sąveikos. Tad kvantinė fizika taip pat parodo, kaip visos spektaklio dalys veikia kartu. Apskritai ši patirtis paskatino mane imtis ieškoti sudėtingų sprendimų, kurie padėtų sceninio pasakojimo suvokimui.
Jums reikėjo sukurti konkrečią aplinką veiksmui, susijusiam su dalykais, kurie yra už žinojimo ribų. Kas Jus įkvėpė?
Sukurti aplinką, atspindinčią nežinomybę, buvo sunki užduotis. Įkvėpimo ieškojau gamtoje ir abstrakčiose idėjose. Begalybės sąvoka darė įtaką mano scenovaizdžio projektui, todėl naudojau organines formas. Taip pat pasitelkiau šviesos ir šešėlio kontrastą, kad parodyčiau įtampą tarp to, ką suprantame, ir to, ko nesuprantame. Mano tikslas buvo sukurti erdvę, kuri skatintų žiūrovus mąstyti ir įsitraukti į spektaklį.
Spektaklyje nagrinėjama riba tarp genialumo ir beprotybės. Kiek Jums svarbi ši tema?
Ši tema man labai įdomi. Ji parodo žmogaus patirties sudėtingumą ir ploną ribą, skiriančią kūrybiškumą ir chaosą. Genialumas gali nulemti izoliaciją, bet gali skatinti ir kilti į kovą. Norėjau sukurti aplinką, kuri atspindėtų šią įtampą, kad ir žiūrovai susimąstytų apie savo pačių požiūrį į genialumą ir beprotybę.
Mokslo galia yra dviprasmiška, mokslas gali ir kurti, ir griauti. Iš kokios perspektyvos žvelgėte į šiuos pjesės klausimus?
Nagrinėdamas mokslą kaip kūrybos ir griovimo jėgą, siekiau parodyti jo dvilypę prigimtį. Mokslas gali pakeisti mūsų supratimą, bet kartu kelia ir etinių iššūkių. Suprojektavau erdvę, kurioje atsispindi ir atradimų grožis, ir rizika, greta tamsesnių elementų naudodamas modernias formas ir dinamišką apšvietimą.
Ar kurdamas scenovaizdį rėmėtės konkrečiais pastatais, pavyzdžiui, Šveicarijos ar Austrijos viešbučiais, ar viską kūrėte iš savo vaizduotės?
Įkvėpimo sėmiausi iš Šveicarijos viešbučių, tačiau didžiąją dalį scenovaizdžio kūriau savo vaizduotėje. Norėjau sukurti erdvę, kuri atspindėtų spektaklio temas, o ne kopijuoti konkretų pastatą. Žvelgiau į šių viešbučių žavesį ir funkcionalumą, naudojau švarias linijas ir art deco bei monumentalių elementų derinį. Mano tikslas buvo sukurti aplinką, kuri perteiktų istoriją. Scenovaizdyje reali architektūra derinama su abstrakčiomis idėjomis, todėl tai unikali erdvė.
Kuo jums svarbus režisierius Łukaszas Twarkowskis?
Łukaszas man yra brangus draugas ir bendradarbis. Jo vizijos daro įtaką mano scenografijai, mes puikiai bendradarbiaujame. Jis skatina mane ieškoti naujų idėjų ir padeda mums abiem pasiekti novatoriškų rezultatų. Jo supratimas apie spektaklio naratyvą sujungia vizualinius elementus su emocine spektaklio šerdimi.
Kokiam teatrui teikiate pirmenybę? Ar apskritai randate laiko žiūrėti teatro spektaklius?
Randu šiek tiek laiko – nors nedažnai. Man patinka įvairus teatras. Mane ypač traukia eksperimentiniai ir įtraukiantys spektakliai. Man patinka, kai spektakliai laužo ribas ir kviečia žiūrovus įsitraukti. Tokio tipo teatre nagrinėjamos sudėtingos temos ir kuriami stiprūs emociniai ryšiai.
Kuo Jums svarbus Lietuvos nacionalinis dramos teatras, kuriame jau sukūrėte keturis spektaklius – „Lokis“, „Respublika“, „Soliaris 4“ ir „Quanta“?
Lietuvos nacionalinis dramos teatras man svarbus ir asmeniškai, ir profesine prasme. Dalyvavimas kuriant keturis spektaklius padėjo man atskleisti menines vizijas. Šis teatras skatina bendradarbiavimą su talentingais menininkais ir remia ambicingus sumanymus, o tai padeda man tobulėti kaip scenografui. Laikas, praleistas šiame teatre, mane pakeitė, todėl labai vertinu čia užsimezgusią draugystę ir ryšius.
Kadangi su Twarkowskiu esate bendradarbiavęs ir kituose teatruose, kuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro gamybos skyrius skiriasi nuo kitų jums pažįstamų teatrų? Kuo skiriasi Jūsų bare – įgyvendinant scenografijos idėjas – dirbantys žmonės?
Darbas su Łukaszu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo ypatingas. Prodiuserinė komanda orientuojasi į naujoves ir stipriai remia kūrybinius projektus. Bendradarbiavimo atmosfera yra unikali, visi labai atsakingai žiūri į darbą, o tai stiprina mūsų kūrybiškumą. Kitų teatrų ištekliai, komandos kitokios, tačiau čia tvyranti atvirumo atmosfera sukuria stiprią bendruomenę.
Kaip manote, ar įmanoma į teatrą perkelti tai, ką nagrinėja mokslas? Teatre visada kalbama apie jausmus, tačiau susidūrus su faktais, su mokslo objektais užduotis tampa neįmanomai sudėtinga.
Manau, kad mokslo idėjas į teatrą galime perkelti, kad sukurtume prasmingas patirtis. Teatras sutelkia dėmesį į emocijas, o mokslas siūlo temas, kurios pagilina mūsų supratimą apie tuos jausmus. Nelengva užduotis – sujungti mokslo sąvokas į emociškai rezonuojančias istorijas. Pavyzdžiui, kvantinės fizikos ar aplinkosaugos temos gali padėti nagrinėti svarbius klausimus. Susiedami mokslą ir teatrą, galime skatinti žmonių kritinį mąstymą ir emocinį įsitraukimą į spektaklius.
Darbo proceso metu atliekama daugybė atradimų, tačiau scenografas turi sukurti eskizus pirmiesiems pristatymams. Kiek šioje srityje jums padeda režisierius?
Łukaszas mane palaiko ir padeda suprasti temas, kurias norime nagrinėti. Jis komentuoja mano idėjas, įsitikina, kad jos atitinka spektaklio nuotaiką. Jo įžvalgos lemia scenografiją. Apskritai mūsų bendras darbas skatina kūrybiškumą ir padeda sukurti stiprų galutinį rezultatą.
Kodėl nekuriate kostiumų? Dažnai scenografai patys kuria kostiumus – dėl spektaklio vientisumo ir stiliaus.
Daugiausia dėmesio skiriu scenografijai, nes jaučiu, kad šioje srityje galiu dirbti geriausiai. Bet nuolat tariamės su kostiumų dailininkais, kad viskas derėtų tarpusavyje. Kalbamės apie tai, kaip derės kostiumai ir scenografija.
Kokie yra LNDT aktoriai? Dabar galite juos palyginti su kitų šalių aktoriais. To klausiu todėl, kad menininkai paprastai į aktorius žiūri šiek tiek kitaip.
Jūsų teatro aktoriai yra aistringi ir įvairiapusiški. Jie įsigilina į medžiagą, dirba kartu, o tai padeda kūrybai. Kai kuriuose teatruose aktoriai daugiausia dėmesio skiria techniniams įgūdžiams, o šiame teatre jie pasižymi giliomis emocijomis, dėl kurių jų vaidmenys atrodo tikri. Labai žaviuosi tuo, ką šio teatro aktoriai sukuria scenoje.
Kas buvo sunkiausia kuriant „Quanta“?
Sunkiausia buvo sudėtingas kvantinės fizikos temas sudėti į jaudinančią istoriją. Mums reikėjo suderinti mokslines idėjas su žmonių išgyvenimais. Taip pat buvo sunku užtikrinti, kad apšvietimas gerai derėtų su scenografija. Turėdami nedaug laiko, turėjome greitai prisitaikyti prie galimybių ir kartu laikytis savo vizijos. Geras komandinis darbas lėmė, kad galutinis pastatymas buvo tikrai paveikus.
Ką naujo patyrėte kurdamas „Quanta“?
Dirbdamas dar daugiau sužinojau apie scenografiją. Taip pat tyrinėjau kvantinės fizikos idėjas, kurios pakeitė mano požiūrį į erdvę. Darbas su aktoriais ir kitais spektaklio kūrėjais buvo labai naudingas, nes pokalbiai su jais padėjo formuoti galutinius scenovaizdžių pavidalus. Apskritai ši patirtis paskatino mane išbandyti naujus dalykus, todėl ir spektaklis tapo įtaigesnis.
Pagal profesiją esate architektas. Kaip matote Vilnių, kai jame gyvenate ir dirbate?
Kaip dailininkas matau Vilnių per jo spalvas ir besikeičiančią šviesą. Senų ir naujų pastatų derinys tikrai įkvepia, o naujų idėjų suteikia gatvėse tvyranti gyva atmosfera.
Komentarai