Praėjusių metų pabaigoje nedidelėje renginių erdvėje “Draugų vardai” savo kūrybą gyvai pristatė elektroninės muzikos prodiuseris Undveld. 24 going ir 152 interested virtualybėje. Spėju, realybėje vieno ryškiausių Lietuvos ambient muzikos kūrėjų pasirodymą stebėjo koks pusšimtis žmonių. Žinoma, Arnas Brazaitis yra turėjęs ir geresnių pasirodymų Lietuvoje kalbant apie publikos kiekį, tačiau turime eilinį kartą pripažinti, jog pernelyg dažnai nevertiname to, ką turime šalia. Sakysi, kam reikia, tas žino, bet Undveld tikrai vertas daugiau tų, kam reikia. Priminkite, kas laimėjo M.A.M.A. 2024 metų elektroninę muziką?
Pernai Undveld ne tik išleido gerai įvertintus įrašus “Hollowed” ir “Lost Futures”, tačiau ir tapo vienu nedaugelio lietuvių, pasirodžiusių “Skanu Mežs” festivalyje Rygoje. Prieš festivalį jo hedlaineriai, elektroninės muzikos žymūnai Autechre pakvietė Undveld apšildyti savo solo pasirodymo Stokholme. Žodis ten apsilankiusiam Justautui (skaityk jo blogą ir žinosi, kas svarbaus vyksta eletroninės muzikos scenoje): “Į sceną užlipus Undveldui, 800 žmonių turgus nutilo sulig pirmais sintezatoriaus gausmais. Svarstėm, kaip bus sureguliuotas garsas, ar nebus jo per mažai, bet galėjai girdėti viską gerai. Arnas pasiruošė išskirtinai ambientinę gyvą programą be beato, ir ji puikiai derėjo su minimalistiniu jo prašymu mėlynos spalvos apšvietimui. Galbūt ne veltui per tą valandą jo kuriamoje istorijoje girdėjau nemažai aliuzijų į vandenį, vėją ir speigą, kurie kartu apsijungė į šiltą apvalkalą. Garsovaizdžiai kartais keitės kardinaliai, jeigu vienu metu vaikščiojai ant trūkčiojancio ledo, už penkių minučių jau kilai į cepelininio dangaus debesų pagalves, bet Undveldas išspaudė tiek dinamikos, kiek galėjo leisti minimalus set-upas ir ambientinis naratyvas (nors kitame scenarijuje ritmingumas/beatas būtų parodęs platesnį jo potencialą). Į setą jis įtraukė jau išleistos kūrybos, spontaniškų įterpinių ir negirdėtų aranžuočių. Man patiko, kad aplinkui žmonės įdėmiai klausėsi ir solidūs plojimai pabaigoje viską įprasmino.”
Daug informacijos apie Undveld internete rasti nepavyko ir, galimai, tai yra pirmasis viešas pokalbis su Arnu. Kurti muziką jis pradėjo prieš keliolika metų, bet geriau vėliau negu niekada, ar ne? Kaip sakė, tas pats Justautas: “Undveld toliau štampuoja muziką, kuri nusipelno daugiau dėmesio – tiek dėl gylio garso eksperimentuose, tiek dėl kokybiško introspekcijos/išnešimo į išorę balanso.”
Pernai buvai pakviestas pasirodyti žinomame nuotykingos muzikos festivalyje „Skanu Mežs“ Rygoje. Daug metų lankausi šiame renginyje ir jo programoje LT nebuvau matęs nė prie vieno atlikėjo. Ar nustebino šis kvietimas? Ką tau reiškia atsidurti vienoje gretoje su Autechre, Fred Frith, Armand Hammer ir kitais žinomais vardais?
Kvietimas sugroti gyvą pasirodymą šiame festivalyje buvo išties netikėtas. Festivalio sąstatas paliko įspūdį. Jame buvo nemažai žinomų vardų, su kuriais dalintis scena man yra didžiulis asmeninis pasiekimas. Tai tuo pačiu yra ir pripažinimas, kad mano kūryba yra vertinama, bei savotiškas 10-ies kūrybos metų įprasminimas. Taip pat, jei ne pasirodymas “Skanu Mežs”, turbūt nebūtų susiklosčiusios aplinkybės užmegzti ryšius ir būti pakviestam apšildyti Autechre Stokholme. Buvo didžiulė garbė susipažinti su šiuo duetu ir išgirsti gražių žodžių apie savo kūrybą.
Nors jau keliolika metų kuri muziką ir esi išleidęs daugybę įvairiausių įrašų, Lietuvoje tavęs, galima sakyti, nėra. Nustebau, „Ore“ paieškoje radęs vos 3 su Undveld susijusias žymas… Tuo tarpu tavo įrašus leidžia įvairūs užsienio leiblai ir ten esi geriau žinomas nei čia. Kodėl pasirinkai „ten būti čia“ būvį ir savotišką anonimiškumą?
Anonimiškumo niekada nesiekiau. Taip gavosi visiškai natūraliai, kadangi tokio stiliaus muzika, kurią aš kuriu ir kuria domiuosi, yra daugiausiai leidžiama užsienyje. Tuo metu pradėjau kolekcionuoti kasetes ir plokšteles ir dauguma leidyklų, aktyviai leidusių fizinius įrašus, buvo būtent užsienyje.
Nors ir sekiau, kas vyksta Lietuvoje, dauguma leidyklų jau nebevykdė veiklos, o kiti atlikėjai leido skaitmeninius leidinius savo “Bandcamp” puslapiuose ar kitose platformose. Todėl paprasčiausiai visą dėmesį sutelkiau į užsienio vandenis, kur mano propaguojami stiliai turi didesnę paklausą. Taip pat įtakos turėjo ir tai, kad atsikrausčius iš mažo miestelio studijuoti į Vilnių, buvo nedrąsu užmegzti ryšį su vietiniais kūrėjais ar leidyklomis. Bendrauti internetu tuo metu atrodė daug paprasčiau ir patogiau.
Neseniai kalbėjomės atlikėju Ežeras ir jis sakė, jog alternatyviosios elektronikos scena yra tuščia: „Taip, šioje erdvėje yra menininkų, tačiau jie dažniausiai lieka savo mažuose ratuose, pasislėpę kuriam nors nišiniame bloge arba po trisdešimt pseudonimų “Mixcloud‘e”.“ Atrodo, kad Ežeras kalba apie tave, ar ne? Kaip tau atrodo ir skamba lietuviškos elektronikos scena?
Lietuvoje turime tikrai nemažai įdomių jaunų ir senbuvių kūrėjų, atliekančių ir kuriančių įvairiausio stiliaus muziką, bet, deja, tik labai mažą saujelę jų galime išgirsti ir pamatyti grojant. Tikriausiai nemažai kuria sau ir nesidalina kūryba viešai, nes daro tai visiškai savo malonumui.
Metams einant matau vis mažiau ir mažiau gyvų pasirodymų. Kalbant būtent apie nišinius stilius, mano nuomone, scenoje turime didžiulę “juodąją skylę”. Atrodo, lyg ir turime visus instrumentus, galimybes ir resursus rengti įvairiapusiškesnius koncertus bei renginius, bet neturime klausytojų ir žmonių, kurie domėtųsi, ypač jaunimo tarpe – vos keli drąsesni ir dėmesio verti koncertai per metus tikrai nėra klestinčios, gyvos ar puoselėjamos scenos požymiai…
Nors klubinė scenos dalis ir klesti, ji yra pakankamai komercializuota. Kiek teko bendrauti su draugais iš užsienio, užsiimančiais renginių organizavimu, situacija prasta ir panaši visur. Nepaisant to, manau, kad tik laiko klausimas, kada sprogs šis burbulas ir vėl išgirsime daugiau įvairiapusiškos muzikos ir gyvų pasirodymų. Kyla klausimas, ką turime padaryti, kad paspartintume šį procesą ir galėtume vėl kas antrą ar trečią savaitgalį mėgautis gera muzika ir pasirodymais? Tikiuosi savo būsimais pasirodymais prie to prisidėti – lavinti klausytoją ir kurti bendruomenę.
Pirmąjį savo minialbumą „The Reach“ įrašinėjai 2016-taisiais. Ar tada ir pradėjai kurti muziką? Kokios buvo tavo pirmosios kūrybos priemonės?
Muzikos kūryba domėtis pradėjau maždaug 2011-ais metais. Per kelerius metus į kūrybinius procesus įnikau vis giliau, eksperimentuodamas su DAW (digital audio workstation, tuo metu tai buvo “Fruity Loops 10”). Nors neturiu muzikinio išsilavinimo ir negroju jokiais konvenciniais instrumentais, buvau vedamas paaugliško smalsumo.
2013-2014-ais išleidau savo pirmąjį dviejų kūrinių EP kitu pseudonimu lietuvio kuruojamoje techno ir house leidykloje Jungtinėje Karalystėje. Gaila, jau nepamenu nei pseudonimo, nei leidyklos pavadinimo. Būtų smalsu dabar paklausyti!
Undveld olandiškai reiškia „nelaukia“. Kodėl pasirinkai tokį slapyvardį?
Tiesa pasakius, nežinojau, kad Undveld turi vertimą olandų ar bet kokia kita kalba. Iš tiesų tai yra tiesiog išgalvotas pavadinimas. Tačiau didelę įtaką jo atsiradimui turėjo video žaidimas, kurį tuo metu labai daug žaidžiau “The Elder Scrolls V: Skyrim”.
Kaip tau šiandien skamba pirmieji tavo kūriniai? Mane šiek tiek stebina, kad jaunas kūrėjas pasirinko tokią ramią kryptį, nesistengė pasislėpti už ritmo kaip daugelis. Kas tave labiausiai įkvėpė kūrybos pradžioje?
Visada pasiklausau savo senos kūrybos, labai smagu ir įdomu įsivertinti save, kiek toli nuėjau kūrybiniu keliu. Žinoma, tie seni kūriniai nebeskamba jau taip gerai ar įdomiai, kaip tą dieną, kai dirbau prie jų. Tačiau man atrodo, kad tai yra savotiška refleksija, kurios dėka galiu suprasti, kur patobulėjau ar ko nebedarau kaip anksčiau.
Kaip ir kiekvienam kūrėjui, įkvėpimas ateina iš išgyvenimų, patirtų emocijų, naujai užmegztų ryšių, kelionių ar netgi kitų kūrėjų muzikos, literatūros, filmų, tapybos ar fotografijos, tiesą sakant tikslingai jo neieškau – leidžiu muzikai materializuotis visiškai natūraliai ir be jokio planavimo.
Pernai debiutavai UK leible „Captured Visions“, kuriame išleidai „Hollowed“ kasetę. Kaip nutinka tokie bendradarbiavimai? Kokius reikalavimus keli kompanijai, leidžiančiai tavo įrašus?
Kai dar tik pradėjau kurti, siųsdavau demo įrašus leidykloms, kuriose atrodė, kad būtų logiška matyti savo muziką, ir laukdavau jų atsakymo arba paprasčiausiai gaudavau laišką iš leidyklos su pasiūlymu išleisti kasetę. Žinoma, turbūt kaip ir kiekvienas kūrėjas, prieš tai pasidomiu leidyklos veikla, tačiau vizualinę dalį ir masteringą visada patikiu leidykloms ir nekeliu jokių reikalavimų. Yra leidinių, kurių viršeliai yra mano darytos nuotraukos – savotiškas mini artefaktas tarp manęs ir leidyklos.
Pažvelgus į tavo biografiją, kurioje yra 6 pilnaverčiai albumai ir virš 20-ties singlų bei EP, turint omeny, kad dar kuri static motion ir Amulet of Tears vardais, atrodo, kad muzika iš tavęs liejasi gana laisvai? Kaip nusprendi, kad vienas ar kitas kūrinys jau baigtas?
Visų pirma, atkreipsiu dėmesį, kad static motion pagrindinis variklis yra mano draugas ir bendražygis rookas. Prie static motion veiklos prisidedu savo kūryba, šiek tiek vizualine dalimi ir padedu kuruoti “Various Artists” albumus. Tuo tarpu Amulet of Tears yra mano kito draugo Andrėjaus Surgutanovo kuruojama leidykla, prie kurios aš prisidedu tik savo muzika ir vienu ar kitu patarimu leidimo procese.
Prie kūrinių stengiuos per ilgai neužsisėdėti, ar, kaip mes Suvalkijoje sakome, “neužsizulinti”. Tai neretai turbūt privestų prie to, kad tas kūrinys dienos šviesos tikriausiai ir neišvystų… Nemėgstu užsisėdėti ties tuo pačiu projektu ir bandau “išspausti” kuo daugiau per trumpą, bet darbingą laiką. Na, o toliau judu prie kito projekto. Kartais pavyksta įrašyti EP ar LP per savaitgalį, o kartais per kelis mėnesius ar netgi metus. Žinoma, kiekybė ne visada yra kokybė, bet muzika yra mano gyvenimo garso takelis, kuris atspindi tam tikrus mano gyvenimo momentus, kuriuos vėliau paklausęs galiu išgyventi iš naujo.
Ką Arnas Brazaitis veikia, kai nėra Undveld? Akivaizdu, kuriant tokią muziką reikia turėti alternatyvių pajamų šaltinių…
Arnas neveikia nieko įspūdingo ar kontraversiško – kaip ir visi turi darbą, po jo mėgsta gaminti maistą, paniurkyti savo du katiniukus, domisi futbolu, žaidžia žaidimus ir klausosi daug įvairios muzikos.
Kada labiausiai jautiesi ore?
Ore labiausiai jaučiuosi, kai sėkmingai sugroju ilgai ruoštą ir puoselėtą programą arba kai išleidžiu dėmesio vertą albumą. Geresnio jausmo už tai nėra.
Internete:
Komentarai