Jau keliolika metų dauguma, plačiąja prasme, indie muzikos grupių, turuojančių po Lietuvą, į savo maršrutus įtraukia “Feniksą” Alytuje. Be didžiųjų miestų, tai bene vienintelė aktyviai ir reguliariai veikianti alternatyvinės kultūros vieta Lietuvoje. Kaip sakė “Fenixo” įkūrėjai, Oganes Arakėlian ir Rūta Kavaliauskaitė-Arakėlian, jie visada labiau norėjo koncertų erdvės su baru nei baro su nedidele patalpa koncertams. Realijos vertė turėti barą, kuris galėtų išlaikyti koncertus. Deja, net ir tai nepadėjo išgyvengti – metų pradžioje Oganes ir Rūta paskelbė, kad “Fenė” užsidaro rugpjūčio 9-ąją ir šis sezonas yra paskutinis. Pasak jų, “Dzūkų pankai” nebankrutuoja, o, siekdami augti toliau ir nematydami galimybės stiebtis čia, privalo nerti į platesnius vandenis.
“Šiame mieste, su jo gyventojų ir “viršininkų” požiūriu mums sunkiai gaunasi. Vergo sindromas per giliai įsišaknijęs galvose, kuo naudojasi gebantys manipuliuoti naujųjų laikų vergvaldžiai bei populistai.” – priduria Oganes.
Liūdna matyti kaip daugelį metų regionuose nyksta ir gęsta įvairios alternatyvios kultūros iniciatyvos. Apie tai kalba po Lietuvos kultūrkes važinėjantys įvairių projektų atstovai. Už ES lėšas perkama profesionali garso ir šviesos aparatūra, tačiau ji dulka net neišpakuota, nes niekas nemoka ja naudotis. Projekto “Garso architektūra” dalyviai prisimena, kaip vieno kultūros centrų direktorės pavaduotoja, paklausta, ar ateina jaunimas, atsakė: “Tik rugsėjo 1-ąją, aukščiausios kategorijos centrui nepridera įsileisti abejotino jaunimo”. Būtent tą “abejotiną” Alytaus jaunimą ir priglaudžia “Fenė”. Tuo tarpu Alytaus kultūros oficiozai: kultūros centras, miesto teatras ir Jaunimo centras kartą per mėnesį rengia šokius paaugliams “Dance’avonė”, taip formaliai spręsdami jaunimo užimtumo ir socializavimosi stygių. Prie pulto juose “darbuojasi” abejotinos reputacijos DJ Borkin…
Vis dėlto Oganes ir Rūta Alytaus nepalieka: “Svajojame apie sąmoningumo ir judesio studiją “Žinyčia”, kuriai prieš 5 metus nupirkome nuostabų 130 metų skaičiuojantį pastatą Merkinės gatvėje, o kur dar prieš 7 metus nupirkta erdvė Žaliojoje gatvėje. Toliau sėdėdami čia jiems pinigų neprikrapštysime arba teks laukti dar 15 metų, o mes ne amžini ir tiek laiko svajonėms neturime. O dar, netrukus paleisime “SUBKULTURA.LT” puslapį, kuriame sudėsime visų 15 metų turimas nuotraukas bei suteiksime galimybę patiems įkelti prisiminimus, kad liktų bent šioks toks pėdsakas. Per įvairias platformas paleisime narystę ir, suaukojus 120 eurų, suteiksime sertifikatus su Subkultūros “plytos” numeriu. Mums reikia narių, aktyvios bendruomenės, kuriai mūsų reikia nuolat, o ne vienkartinių pliūpsnių.”
Palydėk savo mėgiamą atlikėją į Alytų, kol ten dar veikia “Fenė”, o mes tuo tarpu sėdame pakalbėti su Oganesu.
Visų pirma, Oganes Arakėlian skamba labai ne dzūkiškai. Kas, kaip ir kodėl?
Nors ir skamba egzotiškai, bet tik tiek to įdomumo ir yra. Esu tipinis SSRS gyventojų maišymo pavyzdys. Kiauliaganių nuo Miroslavo, ožkaganių iš Kalnų Karabacho bei keleto patelių iš Ukrainos glūdumos palikuonis. Tėvai susipažino Ukrainoje, Charkove. Nuotraukose, kuriose tėvai susiriša santuokos saitais, mama jau su pilvu. Tai suteikia pagrindo manyti, kad esu dar vienas tikėjimo į šviesų rytojų proletariato sektos netyčiukas. Kaip ir priklauso patriarchato santvarkoje, pavadino senelio vardu. Matyt, nebuvo blogas žmogus. Tačiau, viskas, ką apie jį žinau – dirbo elektriku ir aš esu vyšnaitė ant jo mirimo metinių torto.
Kiek žinau, anksčiau neturėjai nieko bendro su „banglais“ ir kūrei verslą Vilniuje. Kaip ir kodėl susidomėjai subkultūromis ir atsidūrei Alytuje?
Baigę mokslus, tėvai ieškojo lengvesnio, patogesnio gyvenimo. Iš Charkovo movė į Arezbaidžaną, bet ten, kaip įprasta, marčios ir anytos santykiai nesusiklostė, todėl mane, trijų metukų amžiaus, atvežė į Alytų, kur rezidavo mamos tėvai bei seneliai. Visai šalia pramonės rajono dygo mikrorajonas gamyklų darbuotojams, kur tėvas kaip jaunas specialistas, šaldytuvų gamyklos „Snaigė“ šaltkalvis įrankininkas, gavo du kambarius pagerinto tipo bendrabutyje. Ten ir užaugau.
Kai buvome 10-tokai klasiokas supažindino su centriniame parke, šalia amatų bei dailės mokyklų, besiburiuojančiu meniokų ir skirtingų subkultūrų atstovų būreliu. Tėvas boksininkas mane išauklėjo tipiniu jėgos kulto atstovu, gebančiu savo „tiesas“ įrodinėti kumščiais. Tai buvo ne mano pasirinkimas, todėl vos sutikęs „banglus“, pankus, metalistus, reiverius, susižavėjęs jų prasmingų žodžių bei nestandartinių garsų kupina muzika, pakerėtas trykštančia nepažabota laisve bei maištingomis mintimis, tėvo nelaimei, prilipau prie jų kaip šūdas prie bato. Pradėjau pats maištauti: užsiauginau plaukus, vos ne vos turguje susiradau man tinkančius aptemptus moteriškus džinsus, apsiaviau „inkariukus“ ir išmaldavau tėvų vietoj puchavyko Gariūnuose nupirkti metalovą kožą. Man blekeriai atrodė kiečiausiai, nors, dėl tuo metu dar neaiškių man priežasčių, geriausiai sutariau su pankais.
Baigęs mokyklą išvažiavau į Vilnių, žadėdamas į šitą dievų pamirštą miestą niekuomet nebegrįžti. Mokiausi neblogai, todėl planavau studijuoti istoriją ar filosofiją ir net buvo momentas, kai prisisotinęs romantizmo bei altruizmo nuotaikų, ruošiau dokumentus kunigų seminarijai. Taip jau gavosi, kad kortos kiek kitaip susidėliojo ir siekiant pabėgti iš Alytaus teko griebtis šiaudo bei stoti į tuo metu tik besiformuojančią Vilniaus kolegiją, kompiuterių programavimo specialybę. Ir čia sekėsi gan neblogai, bet supratęs, kad valandų valandas sėdėti ir žiūrėti į monitorių – ne mano pašaukimas, vos išsilaikęs antrą sesiją, parašiau prašymą išbraukti iš studentų sąrašų ir susiradau darbą leidykloje.
Laikraštyje „Lietuvos rytas“ perskaičiau straipsnį apie tuo metu vienintelę A. Gustaičio aviacijos institute bei Generolo J. Žemaitaičio karo akademijoje besimokančią būsimą lakūnę. Susižavėjau… Susitikę supratome, kad kartu galime kalnus nuversti. Žodis po žodžio ir po trečio pasimatymo pasipiršau, per ketvirtą susiradome butą, o per penktą kartu apsigyvenome.
Gavome iš tėvų truputį pinigų mašinai, bet supratę, kad neturėsime už ką jos išlaikyti, nusipirkome kompiuterį bei printerį. Krapštėmės, zujom, kol užkūrėme gan nemažą vertėjų ratą turintį, dideles apimtis darbų galintį įveikti ir pakankamai gerai žinomą vertėjų biurą „Ex libris“.
Nors verslas sekėsi, bet buvo ne tai, kas teiktų džiaugsmą. 2008-taisiais paėmėme 150 000 litų paskolą namo statyboms ir visą ją kartu su santaupomis sukišome į naktinio klubo „Ekstazė“ įrengimą. Vos po pusmečio prasidėjo krizė, kadangi neturėjome nei patirties pramogų srityje, nei gilesnės vizijos, nei aiškaus koncepto, teko užsidaryti.
Frazė „Šitas miestas išsišokėlių nemėgsta“ gana taikliai apibūdina Alytų. Kaip kilo idėja mieste, kur alternatyvi kultūra visada sunkiai skynėsi kelią, atidaryti „kreivą“ barą ir organizuoti koncertus?
Miestas išsišokėlių tikrai nemėgsta, bet kas jo klausia?
Sudeginus visas santaupas, paskolų pinigus, ir uždarius klubą Jakšto gatvėje, kokią savaitę paklykiau į pagalvę ir vėl grįžau prie vertėjų biuro veiklos. Po pusmečio teko pavaduoti filialo Alytuje administratorę.
Pamačiau centre išnuomojamą piceriją „Palermas“. Veiklos aukso amžiuje, vengdamas gauti į skudurus, ją dideliu ratu apeidavo visas alternatyvesnis jaunimas. Kilo mintis šiek tiek pamaištauti ir iš buvusio budulyno padaryti banglyną. Po nesėkmės Vilniuje jau ir patirties šiokios tokios atsirado, ir šiek tiek garso įrangos buvo likę. Nusprendėme kažką padaryti tiesiog norėdami turėti smagaus laiko bei patirčių. Licencijos alkoholiui negavome, todėl galvojome, kad Dzūkijoje tikrai ilgai neužsibūsime, bet klydome. Net be alkoholio į renginius susirinkdavo iki 500 jaunų žmonių. Patys sau renginius organizavo, patys sau grojo, patys sau šoko, o mes iš jų mokėmės džiaugtis ir toliau savo gyvenimus vertėme pramoga. Tuomet ir suvokėme, kad šiame mieste esame labiau reikalingi nei nuolat gyvoje sostinėje.
Kartu su žmona ir bendradarbe, minėta lakūne, Rūta buvote „Alytus 2022“ kultūros ambasadoriai. Tiesą sakant, (sub)kultūros ambasadoriais buvote visus tuos keliolika metų nuo pat „Fenės“ įkūrimo. Turbūt gerai žinote, koks miesto valdžios požiūris į kultūrą?
Dar po septynių metų kas savaitinio važinėjimo iš Vilniaus į Alytų ir atgal, supratome, kad plėšomės ir perniek taškome brangų savo gyvenimo laiką. Nusprendę, kad nebenorime būti verslininkais, atsisakėme vienintelio stabilaus pajamų šaltinio – vertėjų biuro, iki minimumo susimažinome asmeninius poreikius ir apsigyvenome provincijoje virš nuolat dūzgiančio baro.
Štai tuomet, siekdami gauti finansavimą renginiams iš savivaldybės, pradėjome pažindintis ir aiškintis, kas gi čia centro kiečiausi? Vis dažniau pradėjome suktis tarp viecinio „elito“. Kaip suprantu, mes jiems pasirodėme jauni, kvaili bei dėl savo atvirumo, infantilumo bei naivumo kiek egzotiški, todėl kaip kokius pajacus kvietė visur, kur tik įmanoma. Viskas ėjosi kaip iš pypkės, priėjome „prie lovio“, keletą metų gaudavome vis didėjanti finansavimą renginiams. Už projektinius bei iš alkoholio prekybos surinktus pinigus nemokamus koncertus organizavome ne vien bare, bet ir miesto viešosiose ervėse, mokyklose.
Viena mūsų aistrų nuo paauglystės yra teatras. Atsikraustę pradėjome lankytis Alytaus teatre. Tuo metu jame jaunų žmonių rinkdavosi nedaug, todėl, siekdamas teatru sudominti naktinius sugėrovus, snukiaknygėje pradėjau dalintis savo nelabai kompetetinga nuomone bei spektakliuose patirtais įspūdžiais. Mus keletą metų kvietė į teatro festivalio “COM●MEDIA” komisiją atstovauti publikos balsą. Tuomet pakvietė būti Alytus Lietuvos kultūros sostinės 2022 ambasadoriais. Būtent tais metais dar kartą įsitikinome, kad sakydami „kultūra“ su miesto vadžia bei pripažintos kultūros atstovais kalbame visiškai apie skirtingus dalykus.
Jie skatina populiariąją, proletariatui suprantamą ir nevarginančią kultūrą. Mes, savo ruožtu, visuomet siekėme, kad tai, kuo dalinamės, nebūtų vien pramoga, bet šokiruotų, keltų klausimus, tuo lavindami savo pačių, žiūrovų bei klausytojų protus bei pasaulėžiūrą.
Viskas būtų kaip buvę. Nesunku ir toliau juokdariais apsimetinėti. Mums nereikia pagarbos iš per galvas lipančių dviveidžių subinlaižių bei finansiškai prakutusių dvasios ubagų, bet niekuomet neleisime įžeidinėti miesto svečių, kuriuos pakvietėme ir kuriuos gerbiame. Prasidėjo maištas laive, todėl tęstinių projektų nebelaimime ir savivaldybės finansavimai bet kokiems mūsų renginiams baigėsi. Dėl to nesigailime – sąžinės reikalai jokiais pinigais neišmatuojami.
Suprantama, alternatyvi kultūra – didesnių miestų atributas. Vis dėlto, kodėl toks didelis atotrūkis tarp I ir II Lietuvos, nors šiandien internete visi informaciją gauname tuo pačiu metu? Kodėl žmonėms regionuose nesinori realybės, kurios nerodo televizorius?
Esu be taip garbinamo aukštojo išsilavinimo, todėl į tokį pakankamai išmanų klausimą pabandysiu atsakyti paprastai, kaip suvokiu pats.
Vartotojiškoje aplinkoje individas yra tik resursas, todėl ir jo pasaulėžiūra, savęs suvokimas, teisingumo principai formuojami taip, kad būtų naudingi vyraujančiai ekonominei socialinei sistemai. Visuomenė skatinama siekti primestų pasiekimų kiekybės, o ne sąmoningų, į gyvenimo kokybę orientuotų sprendimų.
Esame apakinti bei suluošinti socialinės aplinkos, reklamų, televizijos, kino industrijos ir šioje kreivų veidrodžių karalystėje paprastumas tampa ne vertybe, o silpnybe, todėl retas savo noru trokšta tapatintis su iš standarto rėmų ištrūkusiais apdriskusiais išsišokėliais. Pvz., daugelio galvose žodžiai bomžas ar anarchistas, net nesiejami su laisve, jie kelia mintis apie pasišlykštėjimą keliančią degradaciją bei destrukciją. Taip buvo prieš 25 metus, kai paaugliu buvau aš, taip yra ir dabar. Ir jei didmiesčiuose tu dar gali sutikti, pamatyti kitokios pasaulėžiūros Žmonių, tai mažesniuose miesteliuose bei kaimuose, kur dažnas gyvena nuolatinėje konkurencijoje, stygiuje bei nepritekliuje, pagrindiniu siekiu tampa pritapti prie aplinkos ir, gink dieve, netapti prasčiausiu. Todėl, didžioji dauguma džiūgauja matydami labiau už save nusigyvenusius „farų“, „bėdų turgaus“ ar panašių laidų personažus.
Tam, kad kiltų noras pažinti kitokią realybę, kurios nerodo televizija, pradžioje reikia su ja susidurti iš arti. Tik radus tinkamą pavyzdį ir gerąją patirtį, galima ištrūkti iš viso šito supančio jovalo. Dažnai girdžiu, kad norint būti išprususiu, būtina skaityti knygas, bet kas iš to skaitymo, jei knyga apie nieką, jei ji nesukelia jokių naujų mąstymą aukštyn kojomis verčiančių minčių? Taip ir internete, yra visko, bet reikia, kad kažkas bent pažinimo pradžioje padėtų atskirti pelus nuo grūdų.
Kokie didžiausi iššūkiai judinant alternatyvią kultūrą tokioje vietoje kaip Alytus?
Didžiausias iššūkis įrodyti, kad miestelis klydo ir, kad visas negatyvas, kuriuo tiek metų buvo farširuojamas, teigiant, kad mes, alternatyvios kultūros skleidėjai, esame nevykėliai, alkoholikai, smurtautojai, narkomanai bei šizofrenikai yra totalus melas ar saviapgaulė. Išaiškinti, kad kultūra, kuria dalinamės, neturi patikti visiems ir visados, kad kažko nesupratus, nereikia skubėti nurašyti, o pabandyti įsigilinti, kodėl yra pateikiama taip, o ne kitaip. Nuo meilės iki neapykantos yra vos vienas žingsnis ir tai ne vien apie žmonių santykius.
Stengiamės nelikti šešėlyje, kelti save bei savo darbus lyg šūdą ant šakių. Kita vertus, kas privers šunį pakelti leteną, jei ne kandanti blusa. Nuolat kovojame, maištaujame ir siekiame netapti patogiais. Pvz., prieš 5 metus, savivaldybės pastate, po posėdžių sale, atsidarėme elektroninės muzikos erdvę pavadinimu Subinė (EMMB SUBinAIR). Niekas nemanė, kad galima reivinti tokioje vietoje, bet štai… nuostabūs ir nepakartojami dalykai vyksta!
Viena pagrindinių regionų kultūros problemų – nuolatinis jaunimo „nutekėjimas“ į didmiesčius? Kiekvieną rudenį ateina nauja pamaina, kuri, vos prakutusi, palieka gimtinę. Kaip 16-metis „Fenė“ jautėsi tokioje nuolatinėje kaitoje, kai vos spėji susipažint, o to naujo draugo jau ir nebėr?
Mes auginame jau 16 kartą. “Fenės” Namuose jaunimas renkasi nuo 16-kos metų. Žaidžia stalo futbolą, socializuojasi, toliau organizuojasi renginius, patys groja, repetuoja ar randa kitokių, sau priimtinų veiklų. Ir taip, vos baigę mokyklą išvažiuoja studijuoti. Tai dar kartą patvirtina mano teiginį, kad tai nėra degradų, alkoholikų, narkomanų ar nevykėlių irštva.
Daugelis jų didmiesčiuose neradę nieko panašaus ir toliau į “Fenę” ar “Subinę” grįždinėja vos ne kiekvieną savaitgalį ar bent jau per didžiąsias šventes. O vasarą, dėl sugrįžtančiųjų gausos, Namuose – nuolatinis savaitgalis. Ir tai mums yra didžiausias įvertinimas. Štai, pagaliau ir miestas nustojo į mus žiūrėti kaip į baubą. Metai iš metų mūsų erdvės pripažįstamos saugiausiomis pasilinksminimo vietomis mieste. Jose gali sugyventi skirtingų kultūrų atstovai, dėl to dažnas jas vadina „šventa žeme“.
Deja, bet siekiantys daugiau nei tik “pasodinti medį, pastyti namą ir užauginti sūnų”, į šį miestą ilgesniam laikui nebesugrįžta. Jie čia neturi erdvės savirealizacijai, o bandantys grįžti ir pasidalinti svetur sukaupta patirtimi, anksčiau ar vėliau supranta, kad naujų vėjų valdžioje niekam nereikia ir jų iniciatyva tik kelia nepatogumus šiltai bei patogiai įsitaisiusiems, todėl taipogi, anksčiau ar vėliau, mauna lauk.
Gal nuskambės ciniškai, bet išmokome nebeprisirišti prie žmonių. Todėl ir atlikėjų veidų ar vardų dažnai neprisimenu. Išmokome su kiekvienu, kuris mums nusišypso, bendrauti taip, tarsi tai būtų primirštas geriausias draugas. Vieni išeina, kiti ateina – visiškai natūralus gyvenimo ciklas.
Koks renginys „Fenixe“ labiausiai įsiminė ir kodėl?
“Fenikse” per metus suorganizuojama apie 50 koncertų ir krūva mažesnių renginukų. Dar tiek pat naktinių dūzgių įvyksta “Subinėje”. Vieni didesni, kiti mažesni, todėl sunku būtų kažkurį vieną išskirti.
Renginys, kurio tikrai niekuomet nepamiršime, vyko Alytus Lietuvos kultūros sostinė 2022 metu. Tais metais gavome finansavimą NET dviems renginiams, kuriuos nutarėme padaryti Žaliojoje gatvėje, toje vietoje, kur ateityje persikels alternatyvios kultūros namai SUBKULTŪRA. Nuostabi vieta miesto centre. Sklypą sveikatingumo take iš abiejų pusių gaubia milžiniški šlaitai, jų dėka net su pačia paprasčiausia barui tinkama garso įranga galima išgauti aiškų ir pakankamai sodrų garsą. Priešais sklypą – Ligoninės gatvės tiltas, kuriuo nuolat zuja automobiliai bei pėstieji. Erdvė yra ant kalniuko, todėl pakraštyje pastačius sceną, renginiu galėtų mėgautis šimtai ar net tūkstančiai žiūrovų.
Pirmieji toje vietoje vasaros pradžioje pasirodė IR VISĄ TAI KAS YRA GRAŽU YRA GRAŽU. Šviesos, garsas, žmonės, viskas tobula. Tikrai nuostabus vakaras gavosi. Po to savo lėšomis dar keletą renginukų užsukome. Kitą, iš dalies finansuojamą, didesnį koncertą nusprendėme organizuoti vasaros pabaigoje. Pripažinti miesto kultūros atstovai, beje, ir skyrę pinigų renginiams, pasiūlė bendradarbiauti su pirmą kartą organizuojama „Žaliąja vakariene“ ir sujungti du renginius į vieną. Skambėjo kaip ir gerai, bendrų renginių, kaip ir blogų patirčių, nebuvo, o dar ir jų balius labdaringas, todėl turėjo surinkti visą miesto grietinėlę: valdžiažmogius, kultūros atstovus, verslo elitą. Net rankomis trynėme, pagaliau ir anie išgirs kažką daugiau… Pasikvietėme grupes SKAPTETAS ir LAPKRIČIO 20-OSIOS ORKESTRAS.
Pirmi nesutarimai įvyko pradėjus derinti koncerto laiką. Pavyko išsiderėti, kad mūsų atlikėjai pradėtų po lazerių šou 21:30, o baigtų 23:30. Tuomet susikirtome dėl soundčeko laikų. Bet neįtarėme, kad kulminacija dar tik laukia. Viso neskoningo, pigaus maskaradinio baliaus ir pop atlikėjų pasirodymo pabaigoje slėnis užpučiamas dūmais, pasileidžia muzikikė, lazeriai skrodžia dangų. Net nepradėjus groti Skaptetui, lyg brisius gavęs komandą „laisvas“, visi kultiūros atstovai, elitaz, valdžiažmogiai stojasi nuo stalų ir mauna lauk. Pagrindinis renginio rėmėjas „Alita“ išsimontuoja savo stendą, darbininkai ardo stalus, prekybininkų vitrinas, o pėsčiųjų taku, kur stovi susirinkę klausytojai, pradeda važiuoti krovininiai automobiliai. Tai buvo pats tikriausias spjūvis į veidus ne tik mums kaip renginio organizatoriams, kultiūros sostinės ambasadoriams, bet ir atlikėjams. Po šio akibrokšto pasižadėjome sau, kad tai pirma ir paskutinė kolaboracija su didžiaisiais kultiūros „broliais“.
Vasarą numatytas „Fenixo“ uždarymas. Kiek kartų mintyse jau uždarinėjot barą ir kodėl šis tapo paskutiniu?
Anksčiau neteko galvoti apie baro uždarymą. Prieš keletą mėnesių atšventėme 15-os metų jubiliejų ir pirmą kartą, iš šalies, pažvelgėme į tai, ką darome. Nebuvome patenkinti tuo, ką išvydome, todėl nusprendėme pasakyti gana, taip tęstis nebegali.
Maksimaliai užauginome barą ir, turint omenyje, kad sėdime nuomojamose patalpose, neturime galimybių kažką keisti, kur ar kaip plėstis. Mieste, kuriame yra ~50 000 gyventojų, visa alternatyvi kultūra negali būti išlaikoma iš vienos šeimos biudžeto ir vos kelių žmonių pastangų dėka. Renginių kiekybės bei kokybės neturi nulemti parduoti alkoholio kiekiai ar nuolat besikeičiančios ir nevisuomet išprususios valdžios malonė. Siekėme didelės, visoms amžių grupėms tinkančios renginių erdvės, o ne miesto populiariausio, seniausio baro, su maža koncertų salyte, statuso.
Nors visas savo pajamas sukišame atgal į renginius ar kuriamas erdves, į mus vis vien žiūri kaip į verslininkus. Koronaviruso pandemijos metu negalėjome pretenduoti į jokias paramas, todėl norint išlaikyti erdves ir veiklą teko prisiimti paskolų, kurias mokame dar ir šiandien. Trūko pinigų net maistui, teko prašyti bendruomenės pagalbos. Padėjo, už ką esame labai dėkingi.
UAB „Dzūkų pankai“ pasiekė beveik 300 000 eurų apyvartą per metus, sumokame apie 60 000 eurų mokesčių, bet sugedus automobiliui nesukrapštome net kelių tūkstančių. Išlaidos susilygino su pajamomis, norint tęsti veiklą reikia nuolat atnaujinti įrangą, kompensuoti neatsipirkusių renginių kaštus ar susimokėti skolas. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad esame basi didelių pinigų administratoriai. Altruizmas po truputį tapo mazochizmu. Dabar situacija stabili, didelių skolų neturime, todėl pats laikas viską tvarkingai užrišti.
Porą metų brandinai „Subkultūros“ projektą. Papasakok apie jį plačiau.
Ne visai teisingai suformuluotas klausimas. Teisingiau būtų pasakyti „brandinote“. Aš vienas ir likčiau prie suskilusios utopinių idėjų ir ne visai realių planų geldos. Rūta yra racionalus protas, nors ir jausmo jai nestinga. Ji viską tvarkingai sustyguoja ar sutvarko netikėtose, kritinėse situacijose. Aš gi labiau pasikliaunu jausmais, o racionaliai mąstau tik ilgesniame laiko tarpe, kai turiu laiko pagalvoti bei padėlioti, bet, kai staigiai reikia priimti sprendimus, iš manęs jokios naudos.
Jautėme, kad amžinai taip gyventi neišeis, todėl ruošėmės, pirkome sklypus, pastatus bei strategavome jau daugiau nei penkerius metus. Turime nenumaldomą aistrą kelionėms ir kadangi dažniausiai taupiai riedame automobiliu, kuriame ir gyvename, ne visuomet būna saugu. Teko ne kartą susimąstyti, kad tai gali būti paskutinis pasivažinėjimas ir tais atvejais kyla natūralus klausimas, kas nutiks su visu tuo, ką jau sukūrėme?
Padaryta labai daug, todėl būtų labai gaila, jei viskas subyrėtų kartu su mumis. Esame įsitikinę, kad mes tik trąša ateities kartoms, todėl privalome pasistengti, kad žemė, kurioje įsišaknys bei savo šakas į dangų ties kiti, taptų kuo derlingesnė. Būtent tokių minčių vedami keletą metų “kramtėme” ir Subkultura.lt projektą. Vos viena šeima padarė ir daro daug, bet kiek tuomet galima padaryti, jei bent šiek tiek prisidedančių būtų 100 ar net 1000?
Užgyventų turtų į kapus nenusinešime, todėl būtų tobula, jei pavyktų pažadinti jau šešiolika metų puoselėtą bendruomenę, dar šiek tiek paauginti ir saugiai perleisti visą savo įdirbį į jos rankas. O be to, kartu būtų gerokai greičiau ir paprasčiau įgyvendinti tai, ką pradėjome. Turint nuolat augančią bendruomenę, galima remti kitus miestelio etiško verslo atstovus ar kultūrines įstaigas, galima išpirkti apleistus pastatus, erdves, jas tvarkyti, įveiklinti ir duoti neatlygintinai naudotis miestą garsinantiems menininkams, kultūros atstovams, bendruomenės nariams.
Taip paskatintume namo grįžti bei veikti svetur patirties prikaupusius žmones. Galima neapsiriboti vien Alytumi, o padėti augti kitų miestelių alternatyvios kultūros puoselėtojams ir tuomet lyg virusui pasklisti po visą Lietuvą.
Žmonės sako, kad tai – utopinės mintys, bet kaip ten sakoma, jei vogti, tai milijoną, jei dulkinti, tai… tuo principu mes su Rūta vadovaujamės tiek, kiek esame kartu – visus 23 metus.
Pastaruoju metu kalbate apie barą Vilniuje, tačiau tuo pačiu ir apie veiklas Alytuje: pramogų bei koncertų erdvę Žaliojoje gatvėje, šalia jos – skate parką, sąmoningumo ir judesio studiją „Žinyčia“ Merkinės gatvėje. Atrodo, kalbame apie Alytaus jaunimo užimtumo viziją keliems dešimtmečiams į priekį, o ne dviejų žmonių planus?
Baro nebenorime, jei ką ir kursime Vilniuje, tai barą primenančią socialinę erdvę. Drausti vartoti kitiems neturime jokios teisės, bet prekiauti kvaišalais nebegalime. Po 16-kos metų veiklos supratome, kad mes jai netinkami. Nebeišeina atsiriboti ir nebematyti, kai dėl mūsų gebėjimų sukurti tobulą aplinką, atmosferą, žlunga kitų, kiek silpnesnių metrikuose, gyvenimai.
Sakote: „Jei per beveik 16 metų aplinkui besisukantys draugai bei bendruomenė tik girtas miražas, visuomet spėsime viską palikti ir apsigyventi miške, toli nuo civilizacijos, kur patys juntame harmoniją su visata ir egzistencinė beprasmybė neatrodo tokia baugi.“ Kas įtikina, kad visa tai nėra vien girtas miražas?
Svarbiausia, kad tuo tikime mes ir kol tikėsime, tol mūsų atsikratyti bus sunku. Kas porą dienų prie bendruomenės vienaip ar kitaip prisijungia, kad ir po vieną žmogų. To pilnai užtenka, kad tikėjimo ugnis ir toliau rusentų.
Dažnai gyvendami miške, automobilyje, maitindamiesi tik tuo, ką randame ar pagauname, pagalvojame, kad iki pilnos laimės tik tiek mums ir tereikia, bet tai dažniausiai tik nuovargio paskatinta saviapgaulė. Pailsėję, visuomet grįžtame pas Žmones, ten kur skamba muzika ir mirksi šviesos.
Internete:
Komentarai