Girdėjau, kad Tomas Waits apie šią grupę yra pasakęs, kad po jų koncerto galįs ramiai mirt, nes yra, kas jį pakeis. Gana smagi situacija – pirmadienio vakaras, 19 valanda, beveik Waitsas su alko-jazz grupe BILLY‘S BAND „New York“ klube Vilniuje. Sudomino, laukiau ir nukeliavau.
Vos tik patekęs į „New York“ klubą, supranti, kad Vilniuje žmonių mažoka, tačiau ne tiek, kad koncerto salė būtų pustuštė. Net pirmadienį. Čia publika panaši į Vilniaus Jazz 2007 auditoriją, tik šiek tiek daugiau rusakalbių žmonių, mat BILLY‘S BAND – iš Sankt Peterburgo.
Įėjom į tamsią, kažkuo tą vakarą mistišką, klubo salę. Žvilgsnis į sceną – ten gulėjo ir tylėjo kontrabosas, saksofonas, būgnelis bongas, elektrinė gitara bei dvi lėkštės. Po kiek laiko pasirodė pati grupė – keturi vyrai su sudraskytais chalatais ir neaiškiomis šukuosenomis. Billis su dailia skrybėlaite atsistojo pačiame centre, prie kontraboso, kiti grupės nariai primenantys kačių gaudytojus – atokiau.
Šiek tiek palikime koncertą ir pažvelkime į grupės istoriją. BILLY‘S BAND (anksčiau – BILLY DILLY‘S BAND, nieko bendro su ančiukais) įkūrėjas Billis Novikas prieš suburdamas šį kolektyvą grojo kitose grupėse – REANIMATSYA (Reanimacija) ir OSKOLKI (Šukės). Po kurio laiko grupės iširo, o pats Billis pradėjo studijuoti pediatriją bei dirbti vaikų gydytoju. Tačiau gyvenimas gana vingiuotas dalykas, Billis atrado Tomą Waits ir pradėjo groti jo dainas. Ir ne tik – per grupės pasirodymus buvo galima išgirsti net kūrinių iš Q.Tarantino filmų. Šiuo metu per pasirodymus BILLY‘S BAND groja daugiausiai savos kūrybos rusiškas dainas, kurių stilius, kaip jie vadina, yra Funeral Dixieland with An Infinite Happy End.
Kaip ši grupė skinasi kelią į plačiąją auditoriją? Kaip jie patys sako: kelias į sėkmę – visuomet būti žingsniu priekyje, arba “No dog pisses on a car driving at full speed”.
Tačiau grįžkime į „New York“. Vokalistas Billis Novik jau prie kontraboso skaldo rusiškus bajeriukus, paprastai, nuoširdžiai, lyg kokiam pažįstamų vakarėlyje. Jam iš kairės – įspūdingų plaukų savininkas Andrejus Ryzhik – kartais virkdęs savo gitarą, kartais pasiimdavęs dvi lėkštes, kurias daužydavo viena į kitą. Akordionistas Antonas Matezius ir saksofonistas Mikhailas Zhydkikh visą koncertą slankiojo po sceną, apsikabinę instrumentus, lyg ir natūraliai, lyg ir šiek tiek perdėtai, atsidavę savo muzikai.
Tamsios dainos, eksperimentai – beveik visi prisiminimai iš koncerto išties teigiami. Nesinori burbėti, kad jie per daug panašūs į Waitsą. Visgi, man į galvą lindo prieš maždaug metus toje pačioje scenoje stovėję AUKTYON (grupė taip pat iš Piterio, grojanti eksperimentinį džiazą, avangardą, punką). Šįkart viskas buvo kitaip – švelniau, nevertė klykti ir šokinėti, tik ramiai stovėti ir gėrėtis Billy balsu, džeržgiančiu lyg smėlis, grupės paprastumu ar, galų gale, šypsotis klausant koverio! (tai buvo, atspėjot, Waitso kūrinys Clap Hands). Džiazas vertėsi per čiastuškas, lyg pragertas balsas kovojo su saksofonu ir visi grupės nariai scenoje sukūrė mini spektaklį.
Nerestoraninis, originalus džiazas paliko Vilnių su savo pirmadieniu bei noru grįžus namo paklausyti Rain Dogs.
Komentarai