Jei ši diskoteka būtų vykusi kokiais 2002-2004 metais, ji drąsiai galėtų pretenduoti į metų vakarėlio vardą. Dabar …pats supranti. Ir vis dėlto, Timo Maasas savo vardą į šokių muzikos istoriją jau įrašė. Taigi, thrillseeker, heartbreaker, shapeshifter, secret keeper! Arba tiesiog – Timo Maas.
Timo, esi labai produktyvus prodiuseris. Kur semiesi įkvėpimo?
Na, daugiausia iš to, ką matau aplinkui. Kelionės, žmonės, kuriuos sutinku jų metu. Ką jau bekalbėti apie visas tas pašėlusias naktis…
Ar didžėjaus gyvenimas vis dar toks pats audringas, kaip mes įsivaizduojame?
Viskas priklauso nuo asmenybės. Gali pjauti nesustodamas arba pirmenybę teikti darbui. Bet rokenrolas…Na, jo čia tikrai nemažai. Iš kitos pusės, daug kas priklauso nuo tavo lygio ir supratingumo. Sutikdamas žmones, kuriuos pažįsti pakankamai senai, gali rasti tūkstančius priežasčių pašvęsti su jais. Aš, pavyzdžiui, dabar gyvenu daug ramiau nei prieš dvejus ar trejus metus.
Perėjai per daugybę įvairių muzikinių stilių. Ar gali paaiškinti, kada vienas muzikinis stilius vis dar yra ant bangos, o kada jis tampa mados auka?
Iš esmės, viską galima laikyti vienadieniu dalyku, nes mūsų kultūroje mados keičiasi pakankamai greitai. Turi visada ieškoti naujo skambesio. Įrašų verslas…Daugeliu aspektu, tai yra šūdas, bet negali neįvertinti to, ką iš jo gauni. Nebijau pasakyti, kad pats kartais balansuoju ant komercijos ribos. Bet aš nenoriu eiti kartu su trendais, aš noriu juos kurti.
Ką manau apie naująją muzikos kūrėjų kartą, kurie turi geresnes technines galimybes, nei, pavyzdžiui, savo laiku tu?
Tai puiku! Iš tiesų, technologiniai sprendimai suteikia daug daugiau galimybių. Ar nemanau, kad sumažėja emocinė reikšmė? Ne, tiesiog yra įvarių aplinkybių. Negali kaltinti dėl to technikos – svarbu ne kuo darai, o kaip. Kartais turėdamas pačius naujausius agregatus gali pagimdyti vidutinybę, kuri neprilygs kūrybai, atėjusiai iš rūsio.
Teko girdėti, kad žaviesi Martinu Butrichu. Ji galima laikyti vienu tų naujos kartos biču?
Martinas yra genijus. Jis jaučia muziką. Jis įtakoja šokių muziką, ir daro tai kokybiškai. Fenomenalu. Yra tūkstančiai, bandančių besilygiuoti į tokius kaip Martinas, bet jiems trūksta talento.
Dirbai su tokiais atlikėjais kaip DEPECHE MODE ar MOLOKO. Pasakyk, ar šokių muzikos atstovams būti šalia tokio lygio vardų – tai vis dar įvertinimas ar jau galimybė?
Trinti ribas, ir brėžti naujas yra nuostabu. Taip gali įvertinti, kiek pats gali eiti, būdamas kitos kultūros atstovu.
Negaliu pamiršti To get down FIFA kompiuteriniame žaidime…
(juokiasi) Taip, tai vienas įdomesnių mano karjeros pasiekimų. Bet šiaip, nesu didelis futbolo gerbėjas.
O kaip reikalai einas tavo fermoje?
O, puikiai. Mes vis statome ir statome, plečiamės ir plečiamės. Mane gali laikyti naujos kartos ūkininku, nes aš puikiai pailsiu dirbdamas žemės ūkio darbus. Tarsi gyvenčiau du gyvenimus – vienas čia, kitas fermoje.
Tai tavo pirmas kartas Lietuvoje. Ką apskritai manai apie Rytų Europos sceną?
Čia gavau labai daug puikios patirties. Vakarėliai šalyse, kuriose anksčiau niekada nesilankiau, mane žavi, nes jie paprasčiausiai audringesni. Vienas geriausių mano gigų buvo Bulgarijoje. Tas vakarėlis puikiai iliustruoja Rytų Europos privalumus.- visų pirma, šviežumą. Tarkim, UK scena tapo labai nuobodi ir dėl to, pavyzdžiui, nyksta visi tie superklubai ir atsiranda naujos vietos, darbo imasi nauji promouteriai. Ratas sukasi.
O kaip Berlynas?
Iš tiesų, nemažai elektroninės muzikos veikėjų persikrausto gyventi į Berlyną. Mano nuomone, to jau per daug. Sureikšminti vieną ar kitą miestą nėra gerai. Tarkim, Kiolne susispietusi visa Kompakt chebra, kuri man skamba daug mieliau, nei tai, kas ateina iš Berlyno. Man atrodo, kad jis kiek pervertinamas, nes ten nėra jokio pastovumo, visos mados keičiasi per greitai. Kartu nyksta tas vokiškas skambesys.
Kokie reiveriams bus 2008-ieji? Tendencijos, tavo asmeninės pastabos?
Tikiuosi dar vienerių nuostabių metų. Nesvarbu, ar ant bangos užšoktų housas ar techno. Vistiek visa tai laikina. Galbūt išsiverš nauji lyderiai, padovanosiantys daug muzikinio gėrio. Iš kitos pusės, galbūt diskžokėjų-superžvaigždžių laikais baigėsi kartu su mano karta? Žinai, Myspace ir t.t….
Paskutinis klausimas. Jei galėtum į negyvenamą salą pasiimti vos vieną įrašą, kas tai būtų?
ROY AYERS – Everybody loves the sunshine. Ar galėtų būti geriau?
Komentarai