Pamenu vieną iš nedaugelio atvejų, kai teko trenktis iš pajūrio į Vilnių vien dėl savo muzikinių įsitikinimų ir įgeidžių. Pirmą kartą tai buvo UNDERWORLD koncertas (?). Antrasis kartas pranoko pirmąjį – ir tai buvo nerealus noras sužinoti kaip skamba gyvai Jon Kennedy spardomi būgnai.
Kad ir kaip norėjau pasiklausyti Nauji Lektuvai bei M.I.R. Project pasirodymų, turiu pripažinti, jog Vilnius man per didelis, kad sugebėčiau tiksliai apskaičiuoti atstumus bei išvengti visų draugų su kuriais reikia pakelti vieną kitą šio bei to. Beveik keista, jog čia jų daugiau sutinku, nei savo gimtajame krašte.
Prie įėjimo ir vėl teko trumpam užstrigti. Nieko nekaltinsiu, bet vos neapsiverkiau, kai bestovint ant laiptų iš salės pasileido vieno iš mėgstamiausio gabalo “You, You & You” fragmentai. Klupdamas užlėkiau į pilną salę ir naglai prasibroviau pro minią, kad galų gale išvysčiau dėl ko teko trenktis pusę dienos į kitą Lietuvos galą.
Mano maloniam nustebimui ant scenos nedrąsiai lingavo būrelis tipiškų britų: trumputė simpatiška vokalistė (Maighread Neligan), ištįsęs bosistas (Canola Tenderfoot), susitraukęs didžėjus (Sir Beans) ir į būgnus įsispyręs pats Mr. Jon Kennedy!
Šioje vietoje privalau vėl kiek atsitraukti ir paprašyti mesti į mane akmenį, jei su garsu buvo viskas OK. Paprastai prie pat scenos turėtum markstytis nuo didelio garso, tačiau čia pats pagrindas – būgnai – kažkur pasiklydo. O ir didelė viso kito garsinio turinio tikriausiai atiteko daržinės tipo didžiulei salei. O gal aš tiesiog apkurtau?
Bet kokiu atveju, jei kas paklaustų su kuo man asocijuojasi Mondayjazz, net nemirktelėjęs atsakyčiau jog su pačiu Jon Kennedy bei (lyg ir komoje jau keletą metų esančio) Grand Central leiblo muzikine politika. Viskas apie geras vibracijas (good vibrations :), džiazo ir dubby-hip-trippy-hop breaks sintezę bei gyvenimą savaitgaliams. Arba kitaip tariant apie “visą savaitę dirbi, o savaitgalį geri”.
Būtent tokia publika šturmavo ir “Tamstos” klubą. Paprasta, dirbanti bei šimtus kartų matyta. Nors pasitaikė ir tų, visą-dieną-sėdėjau-prie-teliko-tai-blia-dabar-irgi-sėdžiu-todėl-blia-pasitrauk-nes-nematau. Kaip mano geras draugas sako: “P!$@U ir skambinau”.
Apie patį koncertą nėra ką daug pasakoti. Nieko čia naujo neišvartysi. Nors kartais man ir vėl pasireikšdavo noras apsišlapinti. Paprastų ir talentingų žmonių dar paprastesnė muzika, atverianti širdis ir gerų emocijų čakras bei verčianti nejučia išsišiepti nuo penktadienio iki pirmadienio.
Galimybė išvysti gyvai savo ausinuko turinį yra grynai magiškas pojūtis. Maighread Neligan puikiai atliko iki tol girdėtus tik vyriškai įdainuotus kūrinius. Jos paprastas, ramus, melancholiškas ir kiek folklorinį dainavimą primenantis balsas puikiai tiko prie slow tempo breaksų. Pridėkite gyvą bosinę gitarą, scratchus bei nepakartojamą Jon Kennedy būgnijimą ir gausite geriausią scrambled jazz porciją!
Jei neturėčiau gėdos, paprašyčiau Jono Kennedy bent kas antro sekmadienio rytais pagroti gyvai mano miegamajame. Manau, nieko geriau nėra, kaip tik atsibusti su tokiais garsais iš po audringų savaitgalio naktų.
Išklausiau visų kūrinių nuoširdžiai ir sąžiningai. Už tai atmušiau rankas bisui ir buvau apdovanotas pakartotinu “You, You & You” kūriniu, po kurio nusprendžiau vesti vokalistę. Bet tik tam, kad kiekvieno sekmadienio ryte ji man užgiedotų begrojant Jon Kennedy ir jo bendrams:)
Nuoširdus ačiū 2Fresh ir Mondayjazz brigadai. Nice one!
Komentarai