Be didelių užuolankų ir įžangų pristatau vieną iš labiausiai besireiškiančių jaunųjų (tačiau gerokai pažengusių) elektroninės muzikos kūrėjų Lietuvoje. Kas nepažįsta FewNolder – būtų pats laikas paspausti dešinę. Sausio gale “Planet Mu” leiblas išleidžia pirmą jo vinilinę plokštelę. Manote tai pakankamai svarus argumentas su juo pakalbėti? Palieku tai spręsti jums.
Nuo tavo pirmų kūrinių Ore Grotuve praėjo beveik 2 metai. Kokius įvykius išskirtum savo toje “beveik 2 metų” karjeroje?
Visada patys svarbiausi įvykiai yra pirmas ir paskutinis. Pati pradžia – kai pirmą kartą turėjau pasirodyti “gyvai”. Ir taip gavosi, jog grojau tame pačiame renginyje su Paul Kalkbrenner, kuris atspindėjo man tuo metu, kaip suvokiau šokių muziką. Buvo pakankamai ypatinga pradžia, nes įtakojo mano sampratą, kas yra šokama muzika. Kadangi aš pats nelabai skirstau muziką į stilius. Manau tai ir būtų svarbiausias mano pradžioje.
O tame tarpe?
Tame tarpe reikia išskirti žmonės, nes jie man yra patys svarbiausi. Žmonės, kuriuos aš sutikau: su savo požiūriais, su savo stiliais, su savo pasiekimais, su savo idėjomis. Bet tai turbūt ir yra pagrindinė mano kūrybos dalis – bendravimas su žmonėmis. Tai, ką aš iš jų gaunu, pasiimu, stengiuosi pajaust kiekvieną žmogų. Ir galbūt ne taip svarbu ką jie daro muzikoje, bet svarbu pats jausmas – kaip ją jaučia.
Ar tau svarbi žmonių kritika?
Šiaip aš tai labai vertinu. Kiekvienas žmogus žino viską, bet jis tuo negaliu patikėti. Bet taip ir būna. Tiesiog reikia, kad išgirstum tai iš šono, nors tu ir pats viską žinai. Kiekvienas žino. Tai ir vadinčiau, kaip mane ta kritika paveikia.
Tą kritiką tu įsisavini ar sugromuliuoji pasiimdamas tik tai, kas tau reikalinga?
Kritiką stengiuosi naudoti labiau techniniuose dalykuose. Galbūt tuose struktūriniuose muzikos koduose, ėjimuose, sprendimuose kaip pateikti. Vis dėlto yra kažkokie šablonai, kad ir kaip aš jų nemėgčiau. Ypatingai šokių muzikoje. Gabalo struktūra, paties “šou” idėja, dar kažkas. Kad būtų kažkoks “užkėlimas”. Bet pačioje kūryboje šiaip kritikos nepriimu. Kadangi tai yra mano asmeninis jausmas ir tai būtų per daug subjektyvu kažkam lįsti į tai.
Būna dvejopi kritikai: klausytojai ir žiniasklaida. Kieno nuomonę labiau vertini?
Man svarbiau tie, kurie jaučia tai, ką aš darau. Bet pati žiniasklaida, visos informacinės priemones yra tolygu tam. Gal netgi daugiau, kadangi jei nori judėti į priekį, ta informacija būtina. Galbūt ji nepasakys tiksliai, kas tavo muzikoje blogai ir kas gerai, bet tai sudomins dar vieną žmogų, kuris nuspręs išgirsti tai. Tai bet kokiu atveju teigiama savybė. Jei žiūrint į perspektyvą – šis dalykas mane velka labiausiai.
Kas pasikeitė per tuos “beveik 2 metus” tavo gyvenime ir kūryboje?
Svarbiausias dalykas yra būtent tai, kad “persiverčiau” ant šokamos muzikos. Tai yra daugiau, į ką aš koncentruojuosi.
Kas lėmė tokį tavo “persikvalifikavimą”? Rinkos poreikis?:)
Man patinka reivas. Man visada patikdavo siautėti. Bet tai labiau emocinis siautėjimas viduje. O kalbant praktiškai – pasiūlymas pasirodyti gyvai man buvo dar vienas iššūkis. Tiesiog man viską reikėjo pakeisti į šokamą variantą. Aš pagalvojau, kaip galėčiau pateikti save šokių salėje. Aš pabandžiau ir “išsirutuliojau” per tuos du metus. Tai labai svarbus dalykas mano viduje. Kai išmėginau savo galimybes šokių aikštelėje, jau dabar žinau, kur aš eisiu tolyn. Nes reikia padaryti labai daug.
Ką tu vadini reivu? Kaip tu suvoki jį?
Sau. Kai man viduje yra gerai.
Tai, kiekvieną kartą, kai tu atsibundi ryte, vasarą, paukšteliai čiulba už lango – tu tai vadini reivu?:)
Man reivas – ta pati sąvoka, kuri susijusi su muzikiniais vakarėliais. Bet labiausiai man patinka pavadinimas. Nes jis nubraukia visus stilius. Gal netiksliai pasakysiu, bet jei aš sakau reivas, tai gali būti bet kokia muzika. Tačiau turi būti daug draivo energijoje. Kažkokia emocinė bomba, kuri išsilieja per tuos vakarėlius, naktinėjimus. Juo labiau, kai pats gali dalyvauti tame dalyke. Tai yra būtent dėl ko sakau, kad reivas yra “sau”.
Būdamas reive – kaip dalyvis/ atlikėjas ir kaip “reiveris” – tu jautiesi skirtingai?
Šiaip tie dalykai skiriasi. Sieja tik tai, jog kai dalyvauji ir kai nedalyvauji, esi stebėtojas. Skiriasi tuo, jog kai tu nedalyvauji – esi tingus stebėtojas. Gali stebėti ir savo išvadas padaryti kitą rytą. O kai tu esi kitų barikadų pusėje – turi stebėti ir daryti išvadas kiekvieną sekundę, nes jei to nedarysi, gali būti, kad žmonės tiesiog nusisuks. O jei nenusisuks, tada tos išvados, kurias jie padarys iš ryto bus nelabai geros.
Grįžtant prie to fakto, jog “persikvalifikavai” į šokių aikštelės purtytoją – ar galiu pavadinti tavo ankstyvąją kūrybą sofos muzika?
Jei mano ankstyvąją kūrybą galima pavadinti šokių muzika, tai ji labiau šokių muzika lovoje. Nesupraskite klaidingai.
Iš tiesų, ankščiau galvodavau, jog apgauti šokėją (nustebinti netikėtais perėjimais – aut. pastaba) yra gera idėja. Bet susitaikius su visuomene, supranti, kad jie turi kažką pažinti tavo muzikoje, kad galėtų ją nuspėti. Negali apgaudinėti žmonių taip tiesiai į akis. Tai ryšys tarp to, ką aš dabar darau ir tarp to, kas buvo. Bet pastovus ritmas man visada buvo svarbus. Tą ir toje ankstyvojoje kūryboje galima atrasti. Ritmika ir pulsavimas man asocijuojasi su gyvybe.
Ar pačioje pradžioje, pradėjęs kurti muziką, tu bent slapčia vyleisi, jog kažkada grosi labiau šokių aikštelėse, nei CD formatu kieno nors mašinoje ar svetainėje?
Aš niekada nei svajojau, nei vyliausi, nors tai daryti yra natūralu. Tačiau aš žinojau. Galbūt taip sakyti yra naivu, tačiau pas mane taip būna. Tiesiog žinau kai kuriuos dalykus ir per mano trumpą gyvenimą ta nuojauta manęs niekada neapgavo. Išskyrus vieną kartą.
O šiaip –niekada to nebijojau. Juolab niekada neiškėliau muzikos į pirmą vietą. Pirmiausia – žmonės. Nes jie kuria muziką. Ir tu neturi gyventi dėl muzikos. Turi gyventi su muzika. Tada tavo siekiai tą muziką patys natūraliai akumuliuoja. Svajonė – ne esmė. Svarbu – neabejoti.
O mąstant plačiau – ko tikėjaisi iš savo ateities? Pasikeisti? Ar ką nors pakeisti?
Per tą dviejų metų laikotarpį galbūt ne daug ką pakeičiau viduje, tačiau išsiaiškinau apibrėžimus svarbiems dalykams. Dėl ko niekada nejaučiau jokios svajonės – aš tiesiog “tai” dariau. Dabar “tai” aiškinu kaip kompoziciją, o aš – kompozitorius. Tiesiog muzika yra visiškai iš kitos srities. Yra prodiuseriai, yra kūrėjai – tie, kurie neparduoda muzikos ir tie, kurie daro tai už pinigus. Aš neieškau priežasties tam daryti. Ir aš neieškau žmonėse priežasties, dėl ko manęs turi klausyti. Viskas yra paslėpta pačioje energijoje. Tiek mano paties, tiek to kūrinio. Kadangi aš kūryboje įdedu savęs, man atrodo – tai yra pagrindinis dalykas. Tiesiog anksčiau to nesuprasdavau.
Tai dabar, kai tavo apibrėžimų paieškos baigėsi, kas tave skatina labiausiai kurti?
Taip pat kaip ir visada – kasdienybė. Aš visada bėgdavau nuo tos rutinos, tačiau net tada, kai jai priklausydavau – nelabai jos jaučiau. Bent jau kol kas nesijaučiu, kad mano gyvenimas būtų monotoniškas. Čia yra priežastis to, jog jei tik pasitaiko galimybė – aš ją stengiuosi išnaudoti. Ir po to netgi atsiranda parkė, nes galbūt nespėji arba pradedi savęs prieš tai neįvertinęs. Bet vien tokia eiga daro kiekvieną gyvenimą netikėtą. Netikėta nesėkmė arba pasiekimas. Tai daro kiekvieną dieną kitokią. Aš niekada nejaučiau rutinos…
Radai amžinai besisukantį gyvenimo variklį?
Pas save viduje? Taip, kol aš žinau, jog turiu energijos, tol turiu ją išnaudoti.
Tai kol bus kasdienybė, tol tu kursi? Nemanai, kad kada nors tai pasibaigs pvz. vaikais ir pan?
Geras pastebėjimas. Aš labai džiaugiuosi, jog tai iki šiol dar nesibaigė. O jei kada taip ir atsitiktų – reiškia tada vaikai būtų mano kasdienybė. Su kitokiomis spalvomis. Aš net neįsivaizduoju kaip tai įtakotų mano kūrybą. Kokie energijos pliūpsniai būtų…
Kad ir kaip keisis tavo kasdienybė – tu vistiek kursi. Ir niekas tavęs nesustabdys?
Niekas nieko neturi stabdyti. Tai tikriausiai ir yra didžiausia bėda, jog žmonės galvoja, kad kažką reikia stabdyti. Bet aš negaliu kalbėti, kas bus rytoj.
Iš tiesų galbūt taip ir būtų. Bet aš galvoju, kad tai, kas buvo padaryta, išgyventa ir visą savo gyvenimą išlaikė mano ryžtą yra muzika. Ir galvoju, blemba, kad ir kas bebūtų rytoj – tai, ką tu darei sakykim 15 metų, išbraukti iš savo gyvenimo nebūtų taip jau paprasta. Reikėtų labai geros rutinos, kad ji užmuštų viską. Taip, kaip yra žmoniška patekti į rutina, tai taip pat yra žmoniška nepamiršti dalykų, su kuriais gyvenai tiek laiko. Man atrodo viskas bus gerai.
Bet kasdienybė – tai labai ribojantis ir abstraktus žodis… Žmonės būna labai smalsūs ir smulkmeniški. Patenkink jų norus.
Gerai. Galbūt tai – patyrimai ir išgyvenimai? Tik reikia suvokti vieną dalyką, jog į kūryba nepainioju jokių gabalų “kažkam”, nes tai jau savaime yra apsiribojimas.
Manęs nauja informacija neįtakoja. Nesistengiu dalyvauti kitų atlikėjų pasirodymuose. Tai manęs tiesiog neveikia. Svarbiausia yra tai, kaip aš pats perimu viską iš tos pilkos kasdienybės.
Man svarbu jausmas. Bet kokio laikmečio ar stiliaus kūrinyje. Jei jį pajutau – viskas tvarkoje. O muzikos, kurios nejaučiu – niekaip neįtikinsi, kad ji yra gera. Reikia būti atviram. Yra kažkiek muzikos apie kurią nuomonę pakeičiau. Bet tai yra dar viena iš mano problemų – jei mano nuotaika neatitinka, nėra objektyvi, galiu visiškai gerą gabalą numesti į šoną. Tačiau vadovaujuosi daugiau mažiau savo nuojauta, o ne naujomis tendencijomis ar rekomendacijomis.
Mane labai įtakoja aušra, rūkas, dūmo materija, akimirkos naivumas, naktis, žemas moters balsas…
Grįžtant prie žemiškų dalykų. Iki šiol pamenu tavo citatą Ore Grotuve, kur kalbama apie žmogaus norą būti išskirtiniu…
Jei atvirai – kai aš tą dalyką rašiau, tiesiog norėjau šauti, nes nežinojau, kas bus iš to. Ta prasme, kas bus su ta oficialiąja mano kryptimi. Aš žinojau, jog kursiu muziką. Bet tiesiog tuo metu buvau tokioje kryžkelėje ir galvojau kur eiti. Ar į tą pusę, jog žmonės galvoja, kad darau kažką įdomaus ir išskirtinio ar būti kaip tik tokiu niekuo neišsiskiriančiu. Man labai patinka tokios dviprasmybės. Nuo žodžio žaismo iki pačios idėjos. Niekada nemėgdavau įgelti žmonėms, kai jie ką nors daro. Bet kad jie pasuktų smegenis dėl to, jog yra kažkas giliau – visada patikdavo:)
Galbūt tai, jog tu nepasiduodi visoms naujoms tendencijoms ir mados šauksmams ir yra tas išskirtinumas?
Aš galiu sakyti – esu toks, kaip visi. Bet turėčiau omenyje tiktai tai, kad nesu toks kaip dauguma. Esu toks kaip mažuma, bet vienas nebūsiu. Tiesiog esu mažesnės daugumos dalis.
Norėčiau tau užduoti tau tokį vieną šiuo metu socialiai aktualų klausimą. Ar nesieji savo ateities su vakarais?
Visada buvau labai didelis patriotas – juo ir liksiu. Noriu “auginti” Lietuvą. Auginti ne sau, bet pastoviai duoti iš savęs, ką galiu. Vis dėlto čia gimiau.
O kalbant realiai – nesivadovaujant įsitikinimais ar emocijomis, manau, jog tik labai ypatingais atvejais palikčiau gimtinę laikinai. Tik tokiu atveju, jei būtų to mano dalyko – muzikos – judėjimas į priekį. O šiaip niekada nenorėčiau numirti kur kitur – išskyrus Lietuvą. Nes čia yra TOKIŲ žmonių ir jie turi tiek daug.
Komentarai