Jei kas nors tikėjosi, kad Beck pasiners į gilesnes elektronikos lankas po paskutiniojo „The Information“, panašiai kaip RADIOHEAD „Hail To The Thief“ po didžiosios savo trilogijos, turbūt, teks nusivilti, nes Beck’as pamilo retro.
Tačiau labiau susipažinę su šiuo vienu kūrybingiausių ir įdomiausių 9-to ir besibaigiančio šio dešimtmečio muzikanto kūryba turėtų žinoti, kad tikėtis kažko yra kvaila. O šį kartą Beckas pasikvietė į kompaniją prodiuserį Danger Mouse, kuris taip pat rankas prikišęs prie projektų GORILLAZ, THE GOOD THE BAD AND THE QUEEN, THE RAPTURE ir kt. Gimė iššaukiančiai trumpas (33 minučių) ir retro dvasia spinduliuojantis albumas „Modern Guilt“.
Moderniojo kaltė prasideda dar viena draugija – šįkart tai neblogai žinoma Amerikoje dainininkė ir autorė Cat Power. Sekanti „Gamma Ray“ grąžina atgal į 6-ą dešimtmetį, kažkur netoli THE DOORS koncerto, tačiau kartu susipina ir su šiomis dienomis, kada GNARS BARKLEY karaliauja pasaulyje su „Crazy“. „Chemtrails“ – titulinis singlas albumui pristatyti. Tai kūrinys shoegaze stiliumi, jame jaučiama šiek tiek MY BLOODY VALENTINE įtakos ir šiaip jau labiau būtu tikęs Becko melancholiškajam „Sea Change“ albumui. Dar norisi paminėti THE WHITE STRIPES dvelkiantį „Soul Of The Man“, nors šiuo atveju neaišku kas čia kam darė įtaka .
Įsiklausius į tekstus, susidaro įspūdis, kad beveik keturiasdešimtmečiui Beck rūpi nebe tik muzika. Eilutės apie cheminį ginklą, abejonės Dievo egzistavimu ir paskirtimi, visuomenės susvetimėjimas ir panašūs dalykai ne visada dera prie funky gitarų ir mušamųjų ritmų. Paskutinėje „Volcano“ galima rasti ir pagrindinę albumo mintį: „Nežinau, ką aš padariau, bet man gėda“. Tokia ir ta modernioji kaltė – jautiesi atsakingas už pasaulio ateitį ir žmonių likimą, matai, kad viskas gali greitai žlugti, tačiau neįsivaizduoji, ką gali padaryti. Niekas neįsivaizduoja.
Albumo prodiuseris Danger Mouse išgarsėjo spalvų žaidimais, tiesa, muzikiniais. Sumiksavo THR BEATLES „The White Album“ su Jay-Z „The Black album“, ko pasekoje išėjo „The Grey Album“. Eksperimentų su hip hop ritmais ir retro pop muzika netrūksta ir čia. Kartais tie eksperimentai skamba per daug skubotai, kartais – tikrai puikiai. Pavyzdžiui kūrinyje „Replica“ bandoma suderinti drum&bass ritmą su lėta fortepijono partija. Skamba neišbaigtai. Tuo tarpu kūrinys „Modern Guilt“, kurio pavadinimas sutampa su albumo pavadinimu, galėtų tapti bitninkų kartos himnu, jį galėtų klausyti ir klausyti pertraukose tarp meilės, narkotikų ar Jack Kerouac romano „Kelyje“ skaitymo.
Šis albumas tikrai patiks Beck fanams, tačiau nemanau, kad jų būrys po jo smarkiai padidės. Tačiau ar jam tai kada nors rūpėjo? Faktas tas, kad „Modern Guilt“ yra geriausias ir įdomiausias jo darbas nuo „Sea Change“ laikų. Visa muzika jau sukurta, bet ne visa taip gerai atgaivinta.
Ore vertinima 8 iš 10
Komentarai