Pradžia. Atbėgu vėluodama dvidešimt minučių, o prie „Musės” – įprastas prieškoncertinis vaizdas: jaunučiai pankai, dar netingintys statytis skiauterių, baiginėja savo bambalius, vyresni jau geria tauriuosius, o labiausiai patyrę hardkoristai kaip visada stovi šešėly ir atrodo viskam abejingi. Grupės kuičiasi savo autobusiukuose. Grupių draugės gražinasi ir savo outfitu stengiasi išlaužti seksualią anarchiją. Visi kažko laukia.
Nusprendžiau daugiau neramstyt sienų ir eit į vidų, o ten jau, pasirodo, groja vilniečiai SIN.TEC.SISTEM (urban metal). Susikūrę tik prieš du metus, jie jau spėjo įrašyti keletą dainų, kurių, beje, galima paklausyt jų MySpace, ir planuoja išleisti albumą, o dabar intensyviai koncertuoja. Grupė atrodė maždaug taip: gitaristai Ilija ir Aidas iš abiejų scenos kraštų headbangino, sukurdami šiokią tokią simetriją, bet ne visišką, nes vienas grojo basas. Būgnininkas Jonas varė kaip reikalas ir buvo panašus į prakaituotą indų dievą, vieną iš tų, kur turi milijoną rankų. Vokalistas Tioma darkėsi ir rėkė ir paskui išgėrė arbatos iš dailaus balto puodelio, kartu su arbatinuku padėto ant kolonėlės. Sprendžiant iš energijos, kurią atidavė, SIN.TEC.SISTEM turėjo rimtai užvest publiką, bet hardkoro vakarėlio svečiai stovėjo pusmėnuliu aplink sceną ir nieko nedarė, lyg ir suteikdami hipotetinę progą kažkam pogintis, tačiau galvą kratė tik mažiukas blondinas vaikas ir dar šiek tiek jo mama. SIN.TEC.SISTEM nusipelnė daugiau palaikymo ir dėl to aš vokalistui Tiomai nusišypsojau, bet jis atgal – ne, gal dėl to, kad čia hardkoras.
Grįžus po pertraukėlės publika buvo ir energingesnė, ir linksmesnė, ir agresyvesnė. Sceną paėmė estai NMR NMR , grojantys hardcore/punk/thrash su, kaip jie patys teigia, „pozityvia žinute”. Grupę šiais metais Lietuvos publika jau galėjo matyt liepą vykusiam Zoo festivalyje Alytuj. NMR pradėjus aš net išsižiojau, nes tokio wildchild kaip jų blondinė vokalistė nemačiau jau seniai. Neįtikėtina, kaip tokia smulki mergaitė gali taip rėkti ir daužytis. Pagal jos elgesį scenoj atrodė, kad puikiai galėtų panaudoti prie kelnių prisegtą kastetą ir pagal paskirtį. Vokalistės kicks ir flips ore, matyt, nunešė ne vieną mane, bet ir kitus – prasidėjo šokiai! Taikūs žiūrovai, santūriai trepsintys koja ar linksintys galvą greit buvo išdaužyti, o jų gėrimai be ceremonijų išlaistyti. Gitaristai įsimaišė į keturių žmonių moshpitą ir pagaliau, pagaliau prasidėjo tikras tūsas ir emocijos ir iš grupės, ir iš publikos pusės.
Visą šitą vakarėlį vainikavo berlyniečiai MAKE IT COUNT! MAKE IT COUNT!, atliekantys punk/hardcore ir šių metų pradžioj jau spėję išleist albumą „Leeway”. Pankrokeriai jauni ir ne tokie jauni šokinėjo, daužėsi vienas į kitą arba bent jau siūbavo salės gale, vokalistas šaukė ne tik į mikrofoną, bet ir žmonėms į veidus, grupė šmirinėjo tarp visų, o mosheriai šokinėjo ant laidų. Iš kažkur parsirado nematytų veidų, tai arba jau pradėjo įleidinėt nemokamai, arba jaunuoliai, sėdinėję kiemelyje, pagaliau pabaigė savo alų. Gale visi pasiuto ir pavarė improvizuotą komandinį irklavimą ant grindų, o kiti sugebėjo pašokinėt netgi ir ant sienų.
Deja, vakarėlis baigėsi greitai ir netikėtai ir visi dar linksmi, kurie pasiremdami į sienas, kurie į šaligatvį, šurmuliuodami išėjo daryti afterparčio į šiltą trečiadienio naktį.
Komentarai