Jei dar prieš kelis metus nemažai artistų gyveno svajone, kad vieną dieną jie parduos daug kompaktinių diskų, ir bus sotūs, aprūpinti bei galės užsiimti kūryba, tai dabar taip tikrai nėra. Godžiai muzikos industrijai susidūrus su dar godesne interneto karta, niekas nebemoka už muziką (bent jau diskų pavidalu) tiek, kad šių pardavimų užtektų ir atlikėjams…
Jei ne(be)vyksta prekyba kompaktiniais diskais, o prekyba muzikiniais gabaliukais Lietuvoje (dar) neprigijo, dar vienas kelias – išsireikalauti savo dalį iš nemokamai muziką transliuojančių ir reklamą pardavinėjančių. Pavyzdžiui, mes irgi reguliariai mokame tegu ir nedideles sumas už atlikėjų, kurių savo autorinių teisių apsaugą patikėjo agentūroms, kūrybą. O tokios agentūros Lietuvoje yra dvi – dainų autorių (muzikos ir žodžių) teises ginanti LATGA-A (www.latga.lt) ir gretutines arba atlikėjų teises sauganti AGATA (www.agata.lt)
Kaip žinia, autorinės teisės prasidėjo nuo to, kad Europoje dar XVIII – XIX amžiais suvokta, kad autorių veikla yra labai svarbi visuomenės progresui, ir tai visuomenei derėtų visokeriopai palaikyti tuos autorius. Vėliau autorių ir gretutinių teisių vystymasis sekė su techniniu progresu, ir didžiausias lūžis įvyko, maždaug prieš šimtą metų įsitvirtinus gramofono plokštelei, o paskui juos – ir Jungtinės Karalystės bei Jungtinių valstijų įstatymams, kurie siekė, kad fonogramų gamintojai skirtų dalį lėšų ir autoriams – kūrėjams to, kas įrašoma tose fonogramose. Tuo pat metu iškilo ir atlikėjų apsaugos klausimas.
1933 metais Strezo mieste Pasaulinė gramofonų pramonės federacija nutarė saugoti fonogramas nuo nelegalaus kopijavimo bei fonogramų gamintojų teisę į atlygį už jų fonogramų transliavimą kino teatruose ar radijo bangomis. Tuo tarpu atlikėjas liko kaip ir tarpininkas tarp kūrinių autorių ir fonogramų gamintojų (ir tuo pačiu dažnai autorių teisių savininku). Krentant įplaukoms už „gyvus“ koncertus (pavyzdžiui, atsiradus televizijai), susidomėta ir jo dalimi už kūrinių atlikimą. Galų gale 1960 metais buvo priimta taip vadinama „Romos“ konvencija, sauganti bei derinanti artistų – atlikėjų, fonogramų gamintojų bei transliuotojų teises. Šalia anglų teise apibrėžto „Copyright“, buvo įtvirtinta „kontinentinė“ mišrių ir autorių teisių sistema, priimta daugelio Europos šalių.
Autorių ir gretutinės teisės, kaip teigiama, atspindi moralinę dainų kūrėjų ir atlikėjų teisę spręsti, kas ir kaip gali naudoti jų kūrinius ir net iš jų atlikimo pragyventi. Europos Komisija pastaruoju metu stengiasi pratęsti tokių teisių galiojimą net iki 95 metų, kad autoriai (kurie paprastai pradeda savo karjerą apie 20 metų) ir atlikėjai (vidutinis jų starto amžius – 17 metų) iki pat senatvės galėtų pragyventi iš to, kad jų sukurti garsai (arba fonogramos) transliuojami įvairiausiomis išrastomis ir dar neišrastomis formomis. Aišku, tam jie turi užregistruoti save ir savo kūrybą autorių ir (ar) gretutinių teisių gynimo agentūrose, kurios juos atstovaus „susigrąžinant įdirbį“ !
Kitaip koks gudrus dėdė gali paimti ir naudoti tavo sukurtą muziką, ir visus pinigus žertis sau į kišenę!
Komentarai