Labai magėjo po pertraukos įsilieti į Vilniaus šaligatvius. Tuo labiau, kad Vilniuje žadėjo išsilieti meninis vyksmas, pavadinimu Vilnius Europos Kultūros Sostinė, trumpiau – VEKS’as. Nors dar ne 2009-ieji, Vilnius iš anksto pudruojasi ir ruošia pagrindinės kultūros fiestos preparty.
Galbūt dėl gatvių naršymo noro kaltas ir paprasčiausias nostalgijos paauglystei jausmas – juk apspangusiomis nuo besiliejančios per kraštus energijos su klasioke eidavome Pilies gatve ir gaudydavome praeivių žvilgsnius. Kad išvengti Pilies gatvės mažosios architektūros objektų – gatvės muzikantų – kaulijimo, apsimesdavome, kad bučiuojamės. Taip nubaidydavom arba dar labiau prikaustydavome dėmesį. Tada ne miestas, tada mes buvome žvaigždės. Dabar apsikeitėme vaidmenimis.
Miestas per dešimt metų, kai nustojau šlifuoti Pilies gatvę, išsivadavo nuo užknisančių tėvų, sukūrė savo šeimą, galų gale atslinko ir vidutinio amžiaus kirbėjimai. Rodos, viskas gerai, pinigų yra, ramina soti miesto dabartis ir šviesi kaip „bežiniai” namų fasadai ateitis.
Vilnius į Europos žemėlapį jau užsiregistravo – yra pas mus ir britų turistų, ir didžiulių biurų pastatų. Tų stiklinių biurų-laivų kajutėse netgi galima rasti meno. Pavyzdžiui, vienam tokiam stikle yra įkurtas J.Meko vizualiųjų menų centras, kur ką tik Maskvoje baigę režisūrą jaunuoliai rengia avangardinio 3-iojo dešimtmečio prancūzų kino vakarus. Tiesa, J.Meko centre filmų peržiūros salė primena celę bandomiesiems triušiams. Celėje stovi gražūs bet nepatogūs minimalistiniai suolai-pufai, o ant galvos krenta baltos Lego kaladėlės. Susirinkusios jaunos sielos, vidutinis amžius iki 18-25. Jie ramiai ir tvarkingai sutūpę stebi Man Ray ir Marcel Duchampus. Tik ar čia ir yra ta gyvoji kultūra? Ar mėgautis genijų filmų kadrų spinduliais – tai vienintelis malonus ir dėmesio vertas užsiėmimas?
Apie meną 2007-aisiais ir dabar
Atrodo, kad taip. Na, kad ir prieš savaitę nuskambėjęs, ir sparčiai nudardėjęs praeitin „Menas Netikėtose Edvėse”, VEKS 2009 preparty dalis. Prisiminiau 2007-aisiais vykusį MNE ir norėjosi vėl pasilinksminti. Tada, 2007-aisiais šviežia buvo viskas – ir „pirmojo karto” jausmas, ir tai, kad menas vyksta tikrai pašonėje, kažkur netoli Mindaugo „Maximos” ar Pašilaičių mikrorajone.
Miestui saulėtą 2007-ųjų savaitgalį tiko viskas, o ypač – miesto jaunystės atsiminimai kino juostoje, demontruojami Pylimo gatvės troleibusų stotelėje. Tiko ir nykštukas Žemaitės skverelyje, ir audiovizualinė poetika netoli Žalgirio stadiono. Bet tai vyko daugiau nei prieš 365-ias dienas.
O šiemet jau teko spręsti VEKS’o paspęstą rebusą – aplankyti 33 vietas, kur yra padėti kultūros kiaušiniai, ir rasti išsiritusius kultūros viščiukus. Projekto „Menas netikėtose erdvėse” (toliau – MNE) lankstinukas – pakankamai nepatogus dalykas. Gatvių tinklas MNE lankstinuke niekaip neatitiko mano galvoje susidariusios Vilniaus centro erdvių vizijos. Kaltinti galima kretinizmą.
Kitas lankstinuko trūkumas – jame nepasiūlytą „dienos” maršrutų. Juk kas iš to, kad esu netoli 32-ojo punkto „Vieta, kurios nėra” – juk šokio spektaklis būna tik 20-tą rugsėjo ir tik 16-ą ir 18-ą valandomis. O dabar 17 valanda, todėl man reikia eiti toliau, ir todėl nebespėju sugrįžti ir pamatyti spektaklio.
Aišku, gal ir kvaila siūlyti žmonėms kultūrinio renginio maršrutus, atseit, sugromuliuokime jiems dar ir dienos praleidimo planą. Juk ir reklaminės „Menas netikėtose erdvėse” kampanijos herojus detektyvas Rapolas plakatuose ragina aktyviai ieškoti meno.
Turinys ir programa
Leidinius ir komunikaciją palieku nuošaly. Svarbiau, iš ko sriuba išvirta: turinys ir programa. Programa vėl įtraukia vieną iš žymiausių, bent jau pačių „Sirenų” lūpomis kalbant, programos spektaklį „Bandymai skristi”. Keista, tačiau pats spektaklis, nors ir vyksta neįprastoje erdvėje (Umiastovskių rūmuose Trakų g.) talpina tik 20 žiūrovų. Taigi, tris spektaklius turėjo garbę išvysti tik 60 žmonių. Daugų daugiausiai – 120. Čia turbūt pasireiškė „Sirenų” organizatorių mankšta, vienus metus jie rengia masinį spektaklį Vilniaus Sporto Rūmuose, kitais metais uždaro kelis laiminguosius į mažą narvelį.
Programos numeris 2 – galerija „Kairė – Dešinė” ant sienos prikabino senų bet smagių drabužių, paliko galingą apšvietimo lempą. Tamsoje savitarnos fotosesijos dalyvių šešėliai atrodė įspūdingiau negu toje pačioje erdvėje rodomas Dzigos Vertovo filmas „Žmogus su kino kamera”. Po filmų ant šildomų maišų mūsų, kaip detektyvų galios nusilpo ir programėlė kažkodėl nepasufleravo nueiti į projektą numeris 9, „Kvėpuojanti muzika”, vykusį Geležinkelio stotyje.
Galerijos „Tulips & Roses” pasiūlymas numeris 4 pasinerti į piešimo festivalį skambėjo įstabiai ir elitiškai, tačiau tylioje koplytėlėje prie Vingio parko kabėjo vaikiški piešinukai. Gal Osle ir Niujorke vyksta tas pats ir tuo pat metu, bet buvo taip nyku, kad laimingieji, mačiusieji piešinius, net nesulaukė žadėtų indie muzikos koncertų.
Vėl besisukiojant prie galerijos „Kairė-Dešinė” Latako gatvės lyrika su Latako gatvėse gyvenančių moterų portretais užkabino tuos, kurie sekė Rapolo pėdomis. Kiti, matyt dar progresyvesni nei aš kultūristai, abejingai praėjo fotografijas ir nė milisekundei akimis neužkliudė apipaišytų moterų nuotraukų.
Numeris 14 „Meno apropriacijų stalas” lygiai 18 valandą karštligiškai dėliojo štampus atgal į savo dėžutes (mat projektas turi baigtis laiku, kaip numatyta), kol paskutiniai dalyviai stengėsi skubėjo kuo tankiau suantspauduoti savo baltus švarius lapus. Štampai štampais, matyt ir projekto autoriai suštampuoti biurokratijos.
Sopranų teleserialas nuskambėjo ne tik sekmadienį lydinčiuose Vilniečių butuose. Numeris 24 pristatė trijų metrų aukščio skulptūrą serialo herojui Toniui Sopranui atminti. Galingas ir pas psichoterapeutę besilankantis gangsteris per ilgus serialo mėnesius tapo daugeliui artimesnis nei šalia gyvenantis kaimynas – ir net lyjant lietui Tonio skulptūra džiaugėsi lankytojais.
Kažinkelintame MNE numeryje ŠMC direktorius Kuizinas stengėsi išspausti ašarą, bet jam tai ir nepavyko. Žiūrovai, turėkite kantrybės ir be reikalo nevirkdykite p.Kuizino statulos – nebukinkite jo jautrios sielos savigailos prašymais. O ir kam ta ašara reikalinga, jeigu ŠMC nemato meno turinio trūkumo Lietuvoje.
Vilniaus metro schemos kūrėjai Kaobanga.lt suėmė save į rankas ir pagaliau tiksliai perkėlė Londono metro schemą į Vilniaus realijas. Schemas išdėliojo JC Decaux valdomuose apvaliuose išorinės reklamos stenduose. Sprendimas tikras, tik ar „southwestern trains” logotipų naudojimas neperžengia MNE nustatytų tingumo ribų?
Vilniaus diena, išdėliojusi Liejyklos gatvėje savo rutininio darbo rezultatus, pavadino juos „Tarp mūsų”. Nežinau, tarp ko ko, bet tarp jūsų aš tikrai nestovėjau. Nuobodesnės fotgrafijos seniai nemačiau.
Žemės meno paroda Dialogas (numeris 29) pakvietė Rapolus į VU botanikos sodą Kairėnuose. Tai vieta, kuri stulbina ten net nesant meno instaliacijų. Kerpių, grybų ir kitų augalų formos suvynioja miestiečius į pikniko ant žolės ilgesį. Knygomis paramstyti medžiai ir Kieslowskio „Raudonos” transformacija į „Mėlyną”. Čia viskas efemeriška ir angliška.
Numeris 15 – favoritas. Projektas pavadinimu „Meno kioskas” geriausiai atitiko „Meno netikėtose erdvėse” komunikaciją. Projektas buvo žadėtas Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžoje, tačiau ten stovėjo tik niūrus kioskas užklijuotomis langinėmis. Pakabintas a4 lapas kvietė meno mylėtojus jau į Antakalnio g. 75-ąjį namą. Meno mylėtojas ir detektyvas Rapolas turbūt trynė rankomis, juokdamasis iš apgavystės. Netoli Antakalnio turgelio „Meno kioskas” stovėjo neužsimaskavęs, jis niekuo nesiskyrė nuo kitų kioskų, gimusių dar 90-taisiais. Kramtomosios gumos,alaus ir cigarečių prekybos taškas – tai savo darbų eksponavimo netikėtumo viršūnė. Miesto skverai ir kiemai, net ir Geležinkelio stotis jau kadaise buvo menų vietomis. O štai kioskas šalikelėj – kažin.
Kasdieninėje rutinoje svarbų prekių tiekimo vaidmenį atliekanti mini parduotuvė būdinga tik post-sovietinės erdvės šalims – Lietuvai, Lenkijai, Latvijai. Kaip kioskininkų prezidentė gynė savo svarbią socialinę misiją – „dabar prekiaujame ne tik alum,bet ir knygom ir daržovėm”, taip ir „Meno kioskas” sukūrė naują pigių prekių būtį per daiktų funkcijos interpretaciją. Menininkė Aurora Reinhard už kiosko stiklo išdėliojo perdirbtus daiktus. Jie buvo tokie paprasti, kad smogė tiesiai į Kalvarijų turgaus mėgėjų paširdžius: plaukų segtukai susisega plastikinėmis iltimis, netikrų kvepalų torsų kolekcija išdidžiai imituoja JP Gaultier tualetinį vandenį. Sintetinės pirštinės kombinuojamos kartu su priklijuojamais nagais. Čia – turbo patiuninimai šiuolaikiniam žmogui. Kaip ir pats „Menas netikėtose erdvėse”: pigu, greita ir su stipria žinute. Ir tikrai jums netikėtoje vietoje.
Ko Rapolai nespėjo pamatyti:
Iliuminatoriai (3)
Instaliacija rožėm klotas kelias (5)
Kalvio pasaka (6)
Keliaujantis bokštas (7)
Kultūrų dialogai: Vilnius-Varšuva (8)
Kvėpuojanti muzika (9)
La vi Bohem (10)
Mano princui (12)
Menas šlovina pramonę (13)
Meno tunelis (16)
Nebūk abejingas (17)
Penkios didelės skulptūros (18)
Poezijos ratai (19)
Puntukas Vilniuje (20)
Ritmai (21)
Schema (22)
Siena (23)
Vietos politika (26)
Žemės galia (28)
100 kiškių mieste (30)
Žiema, žiema, grįžk į kiemą! (31)
Šokio projektas Vieta, kurios nėra (32)
Komentarai