Kartą susitikus Henrį Činaskį turbūt iškart jį galima įtraukti į matomiausių žmonių šimtuką. Jis čia, jis ten, jis visur. Ir jį atrasti galima ne tik nenumaldomai keliaujantį C. Bukowski romanuose. Turbūt su nepaprastu lengvumu slysdamas iš vieno darbo į kitą, nuo vieno moters prie kitos šis personažas, herojus iš visų didžiųjų raidžių (ypač F…), taip pat lengvai nužengia į bet kokio miesto pasaulyje gatves, išnyra bet kokio žmogaus šešėlyje. Kritikai davatkiškai darniu choru skanduoja tą patį per tą patį apie poną Henrį, „C. Bukowski alte-ego, C. Bukowski alte-ego“. Kas per nesąmonės! Henris – mano alte-ego, tavo alte-ego, kiekvieno to, kuris sukandęs dantis perka-parduoda-perka-parduoda alte-ego.
O visa, ką galima pasakyti apie C. Bukowski stilių jau buvo pasakyta. Su kiekviena nauja lietuviškai verčiama jo knyga, iš naujo papūgiškai nekartosi, koks autorius skandalingas, kokia tiršta, gyva, unikali jo kalba. Viskas tikrai pasakyta, o tiems, kuriems „Faktotumas“ – C. Bukowski „pirmas kartas“ – gėda, gėda… Bet geriau vėliau nei niekada.
O „Faktotumas“ – dar viena Henrio Činaskio epopėjos dalis. Skirtingai nei „Moteryse“ čia mažesnė dulkinimosi įvairovė, ir skirtingai nei „Pašte“ – didesnė darbų įvairovė. Nuolat pagiringas Henris keliauja iš vienos skylės, prisigrūdusios beviltiškų žmogystų, į kitą. Kai kur išbūdamas tik dieną, pusdienį, kitur išsilaikydamas ilgiau. Darbo paieškos ir nuolatinis to darbo praganymas – jo kasdienybė. Bet tų darbo vietų milijonas, juk visada kam nors reikės šikinykų valytojo arba batų pakuotojo. Svarbu gauti čekį iš praėjusio darbo, nusipirkti viskio ar „pigvynio“ bei rasti šiltą moterį.
Mąstau sakyti ar nesakyti, kad skaitytojui, kuris savo dienas leidžia plastikiniame kabinete turėtų patikti nepaprastas atsainumas su kuriuo Henris plaukia tuo darbų srautu, ciniškas požiūris į viską, ką žmogus turi daryti, kad gautų kelis grašius, reikalingus palaikyti pagrindinėms kūniškoms funkcijoms. Ir gal visai ne dėl to, kad Henrio tauri širdis bet ką paaukotų dėl rašymo (žinoma jis rašytojas). Tiesiog Henris unikalus tuo, jog nuoširdžiai nemoka priklausyti sistemai. Įtariu, kad jo sąmonė regi visas kapitalistines pinkles, kuriose paprasti mirtingieji prisismaugia iki pamėlynavimo. Štai vieną dieną jis gana arogantiškai priiminės į darbą valkatas viešbutyje, o kitą visai be jokios širdperšos įsimaišys į jų gretas. Jis nepaisys jokių taisyklių, kurias diktuoja viršininkas, jei norės miegoti, ramiai sau nulūš, jei pamatys, kad gali kokiu nors būdu sukčiauti ar išsmukti į žirgų lenktynes, barą – tą ir darys… Juk tiesiog akivaizdu, kad žmogus gimsta ne darbui. Ir galima tik savęs klausti, kaip taip nutiko, kad kažkas mūsų pasaulyje ėmė tikėti, jog ofisas yra antrieji namai, o pinigų kalimas bosui – viena iš tobuliausių asmeninės satisfakcijos formų…
Taip, taip, net toks laisvūnas kaip Henris, žvelgdamas į savimi patenkintus tipažus, pamąstys, kad galėtų būti to cirko dalimi. Galų gale jis taip pat nori būti laimingas, pavalgęs ir turėti šiltą kampą.
„Ir aš taip darysiu! Taupysiu savo grašius. Išgimdysiu kokią idėją, gausiu paskolą ir prasimušiu. Samdysiu ir atleidinėsiu iš darbo. Rašomojo stalo stalčiuje laikysiu butelį viskio. Turėsiu žmoną su 40 dydžio papais ir tokia subine, kurią pamatęs į kelnes leis kiekvienas laikraščius pakampėse pardavinėjantis berniūkštis. Būsiu jai neištikimas ir ji tai žinos, bet nė žodžiu apie tai neužsimins vien tam, kad galėtų gyvent mano namuose ir leist mano babkes. Praspirsiu iš darbo krūvas žmonių vien tam, kad pasigėrėčiau išgąsčiu jų fizionomijose. Atleidinėsiu moteris, kurios to visiškai nenusipelnė.
Viltis – tai viskas, ko žmogui reikia.“ (55 psl)
Užversdama paskutinį puslapį su palengvėjimu atsidūstu. Gal kas liūdnai konstatuos, kad Činaskis ir toliau degraduoja, ir kad tai tikrai prie gero neprives. Na, kaip pažiūrėsi, man atrodo priešingai – jis dar nepralaimėjo.
Komentarai