Kaip turėtų atrodyti ateities muzika, kai visi stiliai, kaip seni ventiliatoriai, maišo tą patį orą vis iš naujo ir kuo toliau, tuo mažiau gaivaus vėjo į pasaulį patenka, kai priešdelį post tuoj reikės pradėti vartoti dukart, o diskžokėjas galės rinktis iš penkių hito koverių? Animal Collective sugrįžta po 1.5 metų su darbu Merriweather Post Pavilion ir pateikia puikų atsakymą. Dinamiška.
Iš tiesų toks jausmas, jog tiesiog gerai įsižiūrėjus į albumo viršelį galima sužinoti daugiau apie šį darbą, negu visi parašyti sakiniai ar pastraipos. Bet koks bandymas sutelkti dėmesį į vieną tašką virsta visiška nesėkme, vizualiai sujudėjus visiems kitiems ir taip tiesiog neįmanoma viso paveikslo vienu metu perkelti kur nors giliau į protą. Pavyksta tik plaukioti paviršiuje.
Viename amžinatilsį Kurto Vonneguto kūrinyje, buvo tokie ateiviai tralfamadorai, kurie vienu metu matydavo daugybę laiko momentų ir iš to dėliodavo gyvenimą. Panašiai ir su visu albumu. Jei kas nors pamėgintų išskirti kokį singlą ir paversti jį hitu, patirtu didelę nesekmę. Bet konceptualiai jis nuostabus.
Prasidėjus „In The Flowers“ atrodo, jog jei kadaise Spiritualized nunešė tiesiai į kosmosą su „Ladies And Gentelmens We Are Floating In Space“, o Animal Collective papasakojo visus nuotykius pakeliui. Panašios shoegaze stilistikos tikrai nemažai. Toliau „My Girls“: atsiranda keletas ritmų, dėl kurių galima Merriweather… vadinti šokių muzika. Dar toliau užmetami „subraižyto kompakto“ muzikos efektai; „Summertime Clothes“ – vienas puikiausių šios grupės kūrinių, girdėtų apskritai.
Tekstai niekada nebuvo stipriausia Baltimoriečių kūrybos pusė, tačiau tikrai nepasiekia kokių nors The Kooks lygio ir netrukdo tęsti kelionės toliau su house pianino skambėsiu „Daily Routine“ ir psychodelic-folk „Bluish“.
Iš tiesų, genialu kaip grupė sugeba groti psichodeliką, bet išlikti nerūpestingais ir linksmais. Pavyzdžiui praeitų metų tokios pakraipos perliukas – Portishead sugrįžimas buvo kupinas isteriško dramatizmo ir košmariškos nuotaikos, o Animal Collective tiesiog plaukioja kažkur virš vaivorykštės. Visai kaip Sydas Barrettas kadaise.
Į pabaigą grupės eksperimentai nueina toliausiai – „Lion in Coma“ bando suderinti viduramžiškus garsus ir tipiškus šiek tiek virš žemės pakilusius ritmus ir skamba pritrenkiančiai, o „Brother Sport“ sujaukia bet kokius likusius shoegaze palaimos likučius ir pabaigia taip, kad netyčia su kuo nors nesumaišytum šio albumo autorių. „Atidaryk savo gerklę, leisk jiems eiti“ ragina broliui Panda (kiekvienas iš grupės narių turi savo pseudonimus); kuomet rimtas yra trankiai smagus, jis siunčia šeimos žinute visiems – atsipalaiduoti.
Maišydami viską, ką randa po ranką ir vistiek nepasiduodami visiškam chaosui, geriau nei bet kada ankščiau, suderinę abu vokalus, nepasidavę lengvai pagundai tvirtai apsiginkluoti gitaromis (vargšai Primal Scream..), sugebantys paversti melodiją ir vokalą visiškai nesusijusiais, bet niekaip vienas be kito neapsieinančiais dalyviais ir išlikę absoliučiai sveikai trenktais Animal Collective, į pasaulį paleido ir naujus metus pradėjo dovanėle, verta šio vardo po visų šventiškų privalomų atributų. Ir atrodo visai jokio sunkmečio.
Ore vertina 8 iš 10.
Komentarai