Kai Franz Ferdinand, iššaukiančiai pasivadinę Austrijos princo, kurio nužudymas sukėlė pasaulinį karą ir užbaigė Europos klestėjimą vardu, sužibo 2004-aisias, jie turėjo viską, ko reikia sėkmingai indie grupei – skambėjo energingai, šviežiai, tačiau kartu išsaugojo retro dvasią. Kartu jų sekmė atvėrė kelią tokioms grupėms kaip Bloc Party ar Kaiser Chiefs. Tačiau stiliaus bumas nuslūgo ir kol minėtieji Kaiser Chiefs kasmet kepą vieną po kito per daug į save panašius albumus, škotai nusprendė neskubėti ir reikėjo laukti net keturių metų iki sekančio jų įrašo. Juo labiau, kad prieš tai sekęs “You Could Have It So Much Better”, apart kelių gerų singlų (ypač nuostabiojo „Walk Away“) tikrai nebuvo itin geras darbas. O grįžo glazgiečiai ženkliai atsinaujinę.
Atrodo supratę, kad vokalisto Alexo Kapranos balsas pasmerktas skambėti visada vienodai Franz Ferdinand nusprendė atsinaujinti muzikaliai ir pasinėrė į disco ritmus. Ir vis mažiau girdėti gitarų, vis daugiau monotoniškų būgnų. Idėja atrodo pakankamai įdomi. Štai pavyzdžiui „Can’t Stop Feeling“ rimtas absoliučiai neatpažįstamas, kažkoks new-wave ir The Strokes mišinys, tačiau tikrai unikalus. Sakyti, jog viskas vėl kartojasi tikrai negalima, o būtent kartojimasis tampa didžiausia visos indie scenos problema. Tačiau, iš kitos pusės hitų čia taip pat sunku rasti. Albumą pristatantis singlas „Ulysses“ pakankamai gerai apibūdina naująją grupės kryptį, tačiau skamba vidutiniškai ir kažkuo išskirtiniu sužavėti negali. Kažin ar James Joyce romano herojumi pavadintas kūrinys labai sužavėtų autorių, kuris taip didžiavosi savimi į pasaulį paleidęs tiek paslapčių, kad dar daug mokslininkų kartų galės jas narplioti. Tuo tarpu šūksniai „Let’s get high!“ ar „Last night was wild!“, kuriem vertimų kažin ar reikia, nei kiek tų paslapčių neprimena.
Ankstesnieji grupės albumai atrodė labiau Greatest hits rinkinukai, nei išbaigti darbai ir nors šiek tiek šio požymio išliko, Tonight yra bene pirmas nors kiek konseptualesnis škotų įrašas. Lengviau ir trankiau skambančias dainas sumetę į pradžią („Turn It On“ ir „No You Girls“ kabina savo priimtinoms ir subalansuotomis melodijomis), toliau viskas klostosi įvairiau, atrodo visai tokia pat seka, kaip klostosi ir bet kuris savaitgalio vakaras. „Bite Hard“ ir „Live Alone“ pasižymi jau labiau komplikuotais tekstais ir abejonėmis, tiesa viskas išlieka subtiliai lengva, kaip viskas, ką daro Franz Ferdinand.
Bosas-bytas-bosas-bytas palaima baigėsi su „Lucid Dreams“, be abejonės pačia eksperimentine variacija grupės kūryboje. Prasidedanti tik truputi pikčiau nei kitos, vėliau ji perauga į aštuonių minučių acid-house epinę klajonę su pakilimais ir nuopoliais pakeliui, visai pamažu užkariaujanti šokių aikštele ne šokėjų naudai, o į pabaiga pavirstanti subraižyta plokštele ir baisiausia dj nesėkme jo karjeroje. Sunku pasakyti, kaip tai atrodytų, tarkim škotams grojant ją gyvai, tačiau albumui tikrai pridedama daug. Kūrinį seka lengva baladė „Dream Again“, skirta tam keistam jausmui „visai prieš aušrą“, kuriam visą knygą kadaise dedikavo V.Mykolaitis – Putinas. „Aš gyvenu, kad sapnuočiau vėl“ teigia Alex Kapranos, o muziką perraugą į visišką radioheadišką minimalizmą.
Viską užbaigia tyli akustinė baladė „Katherine Kiss Me“, skambanti pakankamai neblogai, tačiau aš pats asmeniškai niekada nesupratau, kodėl visoms indie grupėms ir visiems jų albumams būtinai pabaigoje reikia užmesti akustine baladę. Ne išimtis ir šįkart. Tačiau pamiršus šią mažą detalę, galima teigti, jog amžinatilsį Austrijos princo pasekėjai į pasaulį paleido brandžiausią ir labiausiai išbaigtą savo albumą. Ir kuomet nutyla paskutiniai akordai, neapleidžia mintis, jog visai puiku bus įsijungti šį albumą ir kitą kartą. Ir kitas kartas prasidės užrašu: „Šį vakarą: Franz Ferdinand“.
Ore vertina 8 iš 10
Komentarai