Romano pavadinimas neatsitiktinai primena garsiąją G.Orwello antiutopiją „1984”. Galima sakyti, kad čia – tokios antiutopijos konspektas, kuriame glaustai ir – iš pirmo žvilgsnio – paviršutiniškai aprašomi įvykiai gali nutikti bet kam, susiruošusiam keliauti po šiuolaikinę Aziją. Tiksliau, po Kinijos Liaudies Respubliką, jau nuo pavadinime minėtų metų garsėjančią kaip atkakli komunizmo šalininkė.
Nors romanas prasideda visiškai niekaip nesusijusiais su komunizmu dalykais: jo veikėjams, dviem jauniems nuobodžiaujantiems estetams, mažiausiai rūpi kažkokios valstybių santvarkos. Ši šaltakraujiškų vokiečių jaunuolių porelė labiausiai trokšta tik vieno – iškristi iš rutinos, patirti kažką naujo, galbūt pagaliau išsiaiškinti santykius ir išsiskirti, nes jau pakankamai vienas kitam įgriso. Netikėta vieno iš jų žūtis priverčia kitą susimąstyti apie egzistencinius klausimus: „Ar mano siela sena? Kur viskas išnyko? Kodėl viskas taip greitai praeina? Kur dingo metai? Kodėl aš, kai aplink visi jauni, jau senas? […] Kas gi tas gyvenimas? Ir kaip jis pagerės? O jei jis pagerės, ar aš tai suprasiu?“
Siekdamas surasti atsakymus į rūpimus klausimus, jis pradeda piligriminę kelionę prie šventojo Kailašo kalno Tibete. O ten jam lemta sutikti tuos, kurie geriausiai žino atsakymus į visus klausimus – Kinijos Liaudies Respublikos pareigūnus, kurie nedelsdami jį įkalina ir nusiunčia į koncentracijos stovyklą. Ten patirtų išgyvenimų klaikumas prilygsta nebent „Dievų miško“ lygio ir stiliaus prozai, nes galiausiai iš buvusio interjerų dizainerio lieka tik klusni, pažeminta, tiek pat, kiek vaikas, sverianti būtybė, naktimis skaitanti pirmininko Mao raštus, kad nebūtų kankinama už liaudžiai nepadarytus nusikaltimus.
Viena vertus, turint tokį siužetą galima buvo sukurpti neblogą nuotykių romaną. Kita vertus, šveicarų prozininkas lieka ištikimas savo pirmojo romano „Fazerland“ pasakojimo stiliui: fiksuojami daugiausiai fiziniai pojūčiai, aplinkos detalės, nesigilinant į jausmus ir nekreipiant daug dėmesio į santykius tarp žmonių. Tiksliau būtų pasakyti – tarp vyrų, nes šiame romane nerasime nė vienos vienintelės moters. Galbūt iš dalies dėl šios priežasties tai daugiau yra ne nuotykių, o idėjų romanas. Idėjų kova vyksta sąmonės ir fiziologinių pojūčių lygmenyje: kas padaro žmogų laimingesnį – ar sotus inksto taukuose gyvenimas, ar paprasčiausias vandens puodelis smėlėtoje stepėje? Ar demokratines vertybes propaguojantys Vakarai, ar totalitariniai Rytai, kuriuose būsi pasiruošęs išduoti visus liberalizmo idealus, kad tau paprasčiausiai neskaudėtų?
Vertinti gyvenimą ir gyvybę autorius-pasakotojas išmoksta tik atsidūręs ekstremaliausiose sąlygose, atsisakęs bet kokio individualumo ir juo labiau asmeninės patirties, praeities, visko, kas jam teikė tiek nerimo. „Buvau geras kalinys. Aš visada stengiausi laikytis taisyklių. Aš pasitaisiau. Aš niekada nevalgiau žmogienos“, ramiai konstatuoja buvęs priekabus estetas romano pabaigoje. Kaip ir „1984” pasakotojas, galiausiai pasidavęs komunistų partijai ir dėl to tapęs tik laimingesnis. K.Krachto romanas, nors ir mažesnės apimties ir neprikimštas politikos, sukrečia ne mažiau, nei Orwello pranašystės. O galbūt yra net artimesnis šiuolaikiniam skaitytojui, jau neblogai pažinusiam liberalios kapitalistinės Europos glėbį.
Kristian Kracht. 1979. Iš vokiečių kalbos vertė Laimonas Kinčius. K.: Kitos knygos, 2008. – 149 p.
Komentarai