Gintas K (Gintas Kraptavičius) – vienas žinomiausių Lietuvos elektroninių garsų kūrėjų. Muzikine veikla šis garso menininkas užsiima jau nuo 90-ųjų: pradžioje buvo industrialas ir grupė Modus, po to sekė iki šiol besitęsianti solo karjera.
Šiais metais pasirodė jau dešimtasis Ginto K albumas pavadinimu Lovely Banalities. Šį kartą, kaip beveik visuomet, Ginto albumas nebuvo išleistas Lietuvos leidybinėje kompanijoje, bet portugalų Crónica. Vietiniai lietuvių garso menininkai kuria įdomius kūrinius, tačiau išleisti praktiškai nėra kam. Galbūt tai ir jokia problema, mat interneto pasaulyje geografinė padėtis vis rečiau ką nors lemia, svarbiausia – rezultatas. Albumas įpakuotas minimaliai išdailintame kartono dėkle, kuris, deja, atlaiko neilgai. Bet apie rezultatą čia noriu parašyti…
14 kūrinių albumas – ramių, kompiuteriu sukurtų ar tiesiog lauke geros kokybės aparatūra įrašytų virpesių, kartais nustebinančių ar erzinančių triukšmų prisodrintas darbas. Kaip albumą pristatančiame tekste rašoma: „tai darbas, talpinantis 14 individualių momentų, kurie parengti pašalinio klausytojo apsilankymui; kūrinys, savo forma ir struktūra lyg ir paprastas, tačiau tas paprastumas – kaip ir gyvenimo kasdienybė – yra iliuzija“.
Dažnai klausydama elektroninių garsų, ar elektronikos sumišusios su fieldrecordings negalvoju apie idėjinę darbo pusę, man svarbu, kaip sugebės ir ar sugebės kūrinys/albumas „užkabinti“, sudominti. Visgi garso menas kartais būna tikrai nepakenčiamas, ir be poros išklausymų (kurie nutinka dėl bendro išsilavinimo ar tiesiog noro paklausyti) albumą metu į šalį.
Neretai muzikoje ieškau kažko patrauklaus, įdomaus, kažkokių aiškesnių struktūrų, arba tiesiog įdomių, o gal ir gąsdinančių, bet traukiančių garsų ar panašiai. Jei taip nenutinka, kad ir kaip tai būtų modernu, nauja ar „ant bangos“, savęs neprievartauju.
Tačiau su Ginto K elektronikos žaidimų ir lauko garsų įrašų Lovely Banalities taip neatsitiko, albumas tiesiog įtraukė. Po kiekvieno albumo išklausymo norėjosi jį vėl dėti į grotuvą. Lovely Banalities – nebanali, jauki muzika bei šilti garsai iš aplinkos: žmonių balsai, vandens čiurlenimas (nors ir dažnas motyvas fieldrecordings elementų turinčioje muzikoje), sukuria gero ir stipraus albumo įspūdį. Autorius sugeba atskirus garsus sujungti į originalią visumą, į struktūrą, po kurios jaučiamas garsų ir melodijų vientisumas; muzika paveikia tave. Pateikiamo nei per vieną, nei per penkis kartus įsisąmoninti nepavyksta. Tačiau ir po daugelio klausymų išlieka noras įsigilinti į albumą. Sakyčiau, įdomu ir vertinga.
ORE vertina 9/10
Komentarai