Pažinčiai su Simonu Gutautu vargu ar praverstų išsamus žvilgsnis į jo curriculum vitae. Geriausia įžvalga į autoriaus asmenybę, matyt, prieinama jo kasdienio gyvenimo kontekste. Nusiimkite analitinius akinius, ir, štai, jums, Simonas Gutautas, sėdįs ant dviračio su savo šeimyna ir fotoaparatu parankėje.
Simono Gutauto darbai, iki šiol prieinami jo aplinkos žmonėms ir internetinių galerijų rykliams, jam pačiam netikėtu būdu jau pasiekė ir plačiąją visuomenę. Fotografijų paroda „Tai, kas mane padarė žmogumi“ – unikali, ryžtinga, ir paties autoriaus žodžiais – rizikinga – žmonos Solveigos dovana, ir ne tik Simonui. Fotografijos, Sausio-Vasario mėnesiais eksponuotos Vilniaus UNESCO būstinės galerijoje, dvelkia romantiška kasdienybe ir nuoširdumu, kaip ir jų autorius.
Kaip apibrėžtumėt fotografiją?
Kadangi nemoku piešti, ar kažkaip kitaip kurti, tai man fotografija toks saviraiškos būdas. Fotografuoju ne vien mėgindamas kažką sukurti. Manau, ji man labiau kaip bendravimas. Fotografija man kaip pažinimo įrankis. Esu tarsi kasdienybės pažinimo turistas .
Bet, kartu, ir susipažinimo įrankis?
Taip dažnai ir būna.
Fotografuojat slapta ar su savos režisūros elementais?
Nemėgstu fotografuoti žmonių, kai jie to nenori. Tiesiog prieš fotografuodamas parodai, kad turi fotoaparatą. Fotografuojant slapčia, jaučiuosi, truputį apvogęs žmogų. Buvo daug tokių patyrimų Kalvarijų turguj. Gaunasi, kad ir žmogų įžeidi ir pačiam nesmagu. Stengiuosi parodyt, kad fotografuoju.
Bent parodoje eksponuotuose darbuose daugiau matyti Lietuvos vaizdai, viena jų net pavadinta Vasario 16-osios garbei – „Virtuvė vasario 16-tos ryte“. Tad, jei grįžtant prie nepriklausomybės atgavimo dienos virtuvės – ką jums reiškia būti lietuviu?
Visada į šventes einu ir vaikus vedu, galima būtų sakyt, kad esu patriotas. Gyvendamas valstybėj tu įsipareigoji gerbti jos kultūrą ir teisę, kokia ji ten bebūtų Mūsų Lietuvoj.
O kas, mes lietuviai, per žmonės esame?
Lietuviai yra ganėtinai uždari. Tas jaučiasi ir fotografuojant. Pavyzdžiui kitose šalyse – pasirodai su fotoaparatu, ir neturi bijoti, kad iš jų befotografuodamas kažką „pavogsi“. Lietuviai žymiai uždaresni, daug vargo, kančių matę – dėl to nepasitikintys.
Lietuva kaip mama – kokia ji?
Vėlgi, yra dvi Lietuvos. Ir yra ta, kuri valdžia, apie ją aš nešnekėsiu. O jei apie žmonių Lietuvą – gaila , bet ji menkinama pačių žmonių. Kažkas taip išmokė lietuvius ją menkinti. Dėl to dažnai įtariu miesto kultūrą, kurioje dominuoja individualizmas. Pati lietuvių kultūra yra kaimiškos prigimties ir daugelis miestiečių bando tai paneigti. Bandydami išsiskirti iš susvetimėjusius minios, dažnai slepiam savo prigimtį, kuri iš tiesų mus vienija. Man nėra gėda būti lietuviu.
Labai linksma istorija, kaip jūsų žmona Solveiga jums nežinant parodą surengė. Taip gaunasi, kad viskas apie ją buvo siurprizas, ir kokios nuotraukos bus parinktos ir visa kita. Jei pats būtumėt daręs, ar panašią koncepciją būtumėt parinkęs?
Aš galbūt būčiau viską sugadinęs. Būdamas prisirišęs prie savo darbų, kiekvieną matai kitaip: matai klaidas kurias esi padaręs, jauti jausmus, išgyveni emocijas susijusias su viena ar kita nuotrauka, gal dėl to nesinori jų publikuot. Parodoj eksponuota tai, kas žmonai labiausiai įstrigo. Darbus atrinko ir menotyrininkė, ji visą tą dalyką sustygavo, kad gerai atrodytų.
Buvo gimtadienis, žmona norėjo padovanoti parodą. Kad ir pavadinimas – „Tai, kas mane padarė žmogumi”. Kažkada žmonai buvau užsiminęs, kad vaikai, žmona, dviratis ir fotoaparatas mane padarė žmogum, o toje parodoje ji ir pabandė tuos visus keturis kampus perteikt. Aš būčiau gal kitaip daręs, gal iš viso nedaręs. Čia buvo bandyta tuos keturis kampus atvaizduot, ar pavyko – nežinau, reiktų žiūrovų klaust.
Dominavo šeima…
Kas turi du mažamečius vaikus, tai turi suvokti, kad tai labai daug priežiūros reikalaujantis dalykas. Dėl to, toli nuo savo vaikų nepabėgsi, gal dėl to fotografijų geresnių daugiau su vaikais. Jei išeini kažkur – vaikai nuolat šalia, fotografuoji, o jie vis pasimaišo kadre ( juokiasi ). Bet, vėl, aš neakcentuoju asmeninių šeimos ryšių. Žmona yra priekaištavus, kad fotografuodamas savo vaikus nenufotografuoju jų kaip mūsų vaikų. Fotografijose jie patampa kaip dalyviai kažkokio veiksmo. Labai neindividualizuoju jų .
Siurprizas ar ne, bet paroda, kaip suprantu, patiko. Ar rengtumėt kitą?
Nežinau, tam reikia darbų… Nelabai mėgstu publikuotis, dėl to reiktų labai gerai apgalvot tokį veiksmą. Gerai, kad šita paroda savitoje galerijoj buvo, mažytėj, gana jaukioj. Ateina tas, kas žino, kas tikrai domisi. Norėčiau, jei daryčiau kitą parodą, kad būtų panašiai. Kad tas, kas tikrai nori, galėtų ateit, pamatyti. Nesinori daryti kažko visiems suprantamo ir stengtis, kad visi pamatytų. Nenoriu per daug eit į liaudį, visiems aiškintis ar mėgint kažką parodyt/įrodyt.
Menas turi turėt savo ribas, jei jį galima taip įvardyti, viską matau kažkokiam kontekste. Nesinori jo išgrynint, pakabint ant baltų sienų. Man patinka, toks eksponavimo būdas, kai darbai „eksponuojami“ bendraujant.
Interviu lrt.lt išaukštinot meną kasdieniame gyvenime. Kada jis atsirado jūsiškiame? Sukūrus šeimą ar anksčiau?
Mano tėvas žemaitis. Kilęs iš šiaurės Žemaitijos, kur daug labai akmenų. Ten toks užmirštas Lietuvos kampelis – Skuodas, netoli Orvydų sodybos. Tame krašte gyvenantys žmonės iš tų akmenų vis kažką statė. Figūras krovė. Labai įdomu pasižiūrėt. Bobutės savo aplinką tvarkė, darželius. Toks tai savotiškas menas gaunas – po žemės darbų paimt ir pasiknaisiot. Tas menas nėra profesionalus, bet man toks ir patinka, kada tu darai ne dėl meno, o jauti kad turi kažką daryti. Tokia meno užuomazga vaikystėje buvo. Tėvas kažkiek tapydavo, būdamas istoriku (juokiasi). O paskui, antras etapas – žmona. Ji baigusi Dailės Akademiją, keramikos specialybę. Sukasi aplink – savitai interpretuodama pasaulį. Ir va, trečias etapas, galutinai įtraukęs meno liūnan, kai vaikai gimė. Su jais bežaidžiant daug minčių kyla. Vaikai iš tikrųjų yra gėris (juokiasi), nes per juos vėl surandi žaismą, smalsumą.
O kas puošia jūsų namus, buitį?
Reiktų pamatyt. Nusipirkom dabar tokį butą, dvariuko pusrūsį. Puošia? Atradom gal dvidešimt dažų sluoksnių, tai tas ir puošia. Namuose dabar toks chaosas. Dar tvarkomės. Nusivalėm balkius. Balkiai įdomus, masyvūs – tai ant jų viską sukišam kas tik įmanoma, nuo džiovintų žolių iki pakabinamų lentynų. Paveikslų namie daug nėra, gal pora. Taip kad sienų daug ir nepuošiam. Vaikai papaišę sienas, pasireiškę (juokiasi). Menkniekiai visokie… Išgerti mėgstančio kaimyno – kaukės. Kaimynas ateina ir parduoda kaukę už 3 litus. Jas pakabinam, taip ir suskaičiuojam, kiek kartų buvo.
Atrodo nedaug kas su kaimynais mieste bebendrauja…
Su kaimynais bendraujam. Tas ir patiko labai atsikrausčius į naują vietą – atsikeli ryte, o kaimynas tavo gėlyną laisto. Dar toks diedukas gyvena šalimais, ir ilgai neišdrįso kriaušių paprašyt nuo medžio, kuris neva mūsų žemėje auga. O va pasiprašė kažkada, ir vis atnešdavo už kriaušes kažko kita. Ir malkas žmonės drauge kapoja, kadangi dar daug kur krosnis kūrena. Nesigėdija ir su chalatais vaikščiot. Nes kai buvo prieš tai tekę gyventi Kalvarijų gatvėj, tai nykokas ten vaizdas buvo. Čia visi, kadangi kiemas, pažįsta vienas kitą ir bendrauja.
Esate miesto ritmu gyvenantis žmogus, kuris derina darbą ir šeimą ir turi dar nemažai papildomų užsiėmimų. Kokį receptą pasiūlytumėt, kad žiemą iškęsti?
Galiu pasakyti, kaip aš išgyvenu. Į darbą važiuoju kasdien dviračiu. Kai kurie jau pakraupę truputį žiūri, lauke -20, o aš ant dviračio. Bet iš tikrųjų tai nereikia bijoti tokių dalykų. Reikia judėti – kai judi, esi laisvas. Važiuojant dviračiu gali kur nori sustot, gali kur nori numest tą dviratį, prisikabint ir eit kažką nuveikt. Nesijauti suvaržytas kažkokių autobusų grafikų, važiuoji, judi. …
Išmečiau, va, televizorių. Labai daug laisvo laiko atsirado. Pats prisiverti žmogus, pamatai, kad tada gali labai daug įdomių dalykų susigalvot. Atsiranda laiko ir juostas ryškinti. Daugiau laiko skiri įdomesniems dalykams, kažką kuri.
Man dabar net nekyla tokių minčių. Anksčiau galbūt kildavo, žiemą. O dabar tokių dalykų nebūna. Vis sugalvoji ką veikti, ar su draugais kažkur nuvažiuoti. Kažką vis darai, ir net nereikia eiti ir žiūrėti kokie renginiai vyksta, domėtis. Net neprireikia jų kai esi gamtoje ar kur nors kelyje. Tiesiog reikia neprisirišti prie jokių grafikų, prie mašinos – kur galima sustot, kur negalima (juokiasi). Tiesiog reikia būt laisvam žmogui. Gyvendamas miestietišku ritmu – esi apribotas grafiko, televizijos programos, pastoviai žiūri, kad suspėt, ir paskui iš tos nevilties nieko nebesinori daryt. Nereikia prisirišti prie to.
Paroda atveria labai intymią – šeimos – aplinką. Koks buvo patyrimas siurprizo keliu ja pasidalinti su nepažįstamais žmonėmis?
Pora dienų prieš parodą iš ties keistai jaučiausi, nes nežinojau kokia ta paroda bus. Pasakė dvi dienas prieš atidarant. Ir nerodė darbų, tik dieną prieš davė darbų sąrašiuką ir teko sugalvot pavadinimus. Bet kai nuėjau, nusiraminau. Aišku yra darbų, kuriuos atlikčiau kitaip: vienų nuotraukų eksponavimo laikas per ilgas…., kitos per tamsios. Bet čia techniniai dalykai. Aišku, buvo truputį „strioko“ prieš tai, nes žmona nėra dariusi nuotraukų parodos. Draugas dar vienas pasistengė. Buvo daug žmonių įtraukta. Bet aišku, nedrąsu.
Iš tikrųjų neįtikėtina. Nieko nenutuokėt?
Nutuokt, tai nutuokiau. Šiuolaikinės technologijos truputį išdavė, per Skype porą pokalbių nuotrupų radau. Be to, žmona ne vieną kartą buvo užsiminusi, jog jei aš nedarysiu greitu laiku parodos, tada ji surengs mano darbų parodą. Tai paskui kaip ir pradėjau nutuokti… Rizikinga dovana, nežinai kaip žmogus sureaguos. Bet galbūt nieko visai. (juokiasi)
Simono Gutauto kūryba interneto plotmėse:
ponasniekas.nespalvotas.lt
www.flickr.com/photos/ponasniekas/
Komentarai