Skandalinga, legendomis apipinta, atvirai pornografiška, drąsi ir laisvamaniška – tokį įspūdi susidarai apie knygą, perskaitęs jos išleidimo istoriją, kurios pakanka, kad pradėtum tikėtis kažko itin neįprasto ir genialaus. Deja, truputį paskaičius romaną rožiniu viršeliu daugelis skaitytojų turbūt nusivils – kas čia jau tokio skandalingo?
Kas galėjo sužavėti leidėjus knygutėje, kurioje veikia į viso pasaulio televizijos ekranus, reklaminius skydus ir net sapnus įlindusi ir juose jaukiai įsitaisiusi žavi ilgakojė blondinė? Ką naujo galima sužinoti apie šį tipažą iš knygos, kuri buvo dviejų niekam Lietuvoje nežinomų autorių parašyta tais laikais, kai Lietuvoje iš amerikiečių autorių populiariausias ir labiausiai gerbiamas buvo Ernestas Hemingwayus?
Šį kartą viskas ne taip jau paprasta, mat istorinis kontekstas sudaro pusę romano svorio ir reikšmės pasaulinei literatūrai. Pradėti turbūt reikia nuo to, kad tuometinėje Amerikoje tik įsibėgėjo vadinamų bitnikų judėjimas, ryškiausiai pasireiškęs literatūroje ir kine ir prasiskynęs kelią hipiams – apie juos, skirtingai nuo pradininkų, žinome žymiai daugiau. Tik įsivaizduokite tylius, tvarkingus, vienodais baltais nameliais užstatytus Amerikos didmiesčių priemiesčius ir jų padorius, griežtas moralės normas išpažįstančius ir uoliai visuomeninių normų paisančius gyventojus. Kostiumuotus, glotniai susišukavusius, malonius ir mandagius, pavyzdingai lankančius bažnyčią, siekiančius neatsilikti nuo kaimynų, patikti viršininkui, prisitaikyti prie bet kokių visuomenės reikalavimų, kad ramiai užsidirbtų kuo daugiau pinigų ir už juos prisipirktų kiek įmanoma daugiau technikos naujovių. Tokios visuomenės idealas – iki kaulų smegenų išsičiustijęs, solidus, šiek tiek pasipūtęs, bet be galo savimi pasitikintis vidutinio amžiaus vyras, kuris, tobulai išmokęs savo vaidmenį šeimoje ir pasaulyje ir jį atkakliai diegia kitiems, dirba visuomenės labui ir amerikietiškai svajonei ir niekada nemaištauja prieš visuomeninę santvarką.
Tokia buvo JAV priemiesčių realybė iki pasirodant bitnikams – tai kartai, kuri nusprendė, kad sotus ir visko aptekęs tėvelių gyvenimas ne tik nepakeliamai nuobodus, bet ir stipriai dvelkia paprasčiausiu prisitaikėliškumu, vadinasi, nėra viduje laisvas. Bitnikai turbūt buvo pirma karta, kuri taip drastiškai nusprendė nebesiekti tėvelių ir mamyčių skiepijamų konformizmo idealus ir vietoje jų pasirinko proto ir veiksmų laisvę. Jie niekino prisitaikėlius, siekiančius visiems patikti, neišsiskirti iš minios, žengti koją kojon su kaimynais. Jie nekentė tvarkingai išlygintų kelnių ir briliantinu sulygintų šukuosenų, padlaižiaujančių šypsenėlių, apsimestinio mandagumo ir davatkiškumo. Dar labiau jie nekentė tarnystės pinigams, didelėms mašinoms, brangiems namų apyvokos daiktams, materialinei gerovei, kuriai vergavo jų seneliai ir tėvai.
Jie nusprendė išbandyti visa tai, ko niekas nebuvo bandęs iki tol. Keliauti autostopu su vos keliais doleriais kišenėje. Pažindintis su atsitiktiniais pakeleiviais ir miegoti su pirmą kartą sutiktais partneriais. Nesiekti tobulo išsilavinimo, nestoti į jokias partijas ar krikščioniškas jaunimo organizacijas, neskaityti storų dulkėtų knygų apie padorių solidžių dėdžių ir tetų nykų ir garbingą gyvenimą. Džiaugtis savo jaunyste, užuot pašventus ją pinigų kalimui, namų statymui ir naujų šalies piliečių darymui. Pajusti, kad gyveni, visomis kūno ląstelėmis – nevaržomai judėti, šokti, klausytis nepriimtinos juodaodžių muzikos, mylėtis prieš susituokus, vartoti alkoholio tiek, kiek nori, o ne tiek, kiek visuomenėje laikoma „norma“. Ir kurti tokią literatūrą, kurioje nebeliktų vietos pasipūtusiems, uoliai patriarchaliniams idealams tarnaujantiems veikėjams, jų didingiems gyvenimo tikslams ir nuobodiems svarstymams apie pilietinę pareigą.
Tokie buvo du literatūra besidomintys jaunuoliai, vieną dieną nusprendę įžūliu būdu gauti pinigų už savo rašymą – išspausdinti romaną, gimusį iš susirašinėjimo laiškais. Romaną, kuriame veiktų nebe padorus kostiumuotas visuomenės tarnas, o toks veikėjas, kurį visuomenė visada stengėsi visomis išgalėmis suvaldyti ir pavergti – seksualumu trykštanti jauna mergina. Tais laikais buvo tik pradedama suvokti, kad atvirai demonstruojamas seksualumas yra nepaprastai galinga jėga, pajėgi užvaldyti net padoriausių piliečių protus ir priversti juos išdarinėti neįtikėtinus dalykus. O tai, žiūrint baltų priemiesčių gyventojų akimis, buvo tikras siaubas.
Romanas, žinoma, buvo nedelsiant uždraustas spausdinti ir platinti. Geresnės reklamos jam ir negalėjo būti. Puritonų šalyje skaityti apie jaunos mergaitės spenelius dar ilgus metus buvo laikoma ne tik didžiausia nuodėmė, bet ir nusikaltimas visuomenei. O romane apie pupytę Candy tie speneliai išlenda kone kiekviename puslapyje. Ir smagiausia tai, kad gražuolė visai nesistengia jų rodyti, nes nenutuokia apie tai, kad kažkas varvina dėl jų seiles. O varvina praktiškai visi vyrai, pasitaikantys jos kelyje – pradedant tikru tėveliu ir baigiant paskutiniu valkata, kurį ji dėl savo nepermušamo naivumo laiko didžiausios meilės vertu vaikinu.
Ne veltui panelės vardas Candy Christian – ji tokia saldi, tokia nepakeliamai romantiška ir tyraširdė, kad jos akivaizdoje turbūt pati Marilyn Monroe, žvaliai žygiuojanti ant aukštų kulniukų, surauktų savo žavėtiną kaktą ir susimąstytų, ar tik neatsirado pasaulyje gražesnė už ją. Krikščioniškas Ledinukas net nenutuokia, kokius jausmų uraganus sukelia vyrams, kurių draugijoje visą laiką sukasi – ji tik iš visos širdies trokšta pagelbėti visiems, kas, jos manymu, prašyte prašosi pagalbos. Visiems vargšams ir nuskriaustiems, solidiems ir gerbtiniems, prasčiokams ar universiteto profesoriams – juk moters pareiga yra visiems įtikti ir patikti, visus džiuginti ir lepinti. Dėl savo nepermušamo naivumo ir krikščioniškos užuojautos vargšelė nuolat patenka į viena už kitą absurdiškesnes situacijas, kurios labiausiai primena juodo humoro komediją.
Toje komedijoje vartojamas stačiokiškas amerikietiškas humoras, kuomet kam nors nusilaužius koją šokant per balą pasigirsta nenumaldomas nematomos publikos žvengimas. Gaila, kad romano ekranizacijos visos iki vienos buvo nevykusios, o jei ir būtų pavykusios, jų Lietuvoje neparodytų per televiziją, nes juose būtų per daug erotikos. Ji čia sunkiasi iš kiekvieno puslapio – tokia tipiška, neva visiems vyrams patinkanti, štampuota, rožinė, putli ir saldi, kaip Pamelos Anderson užpakaliukas. Užpakaliukas daugiausiai ir įvelia gražutę Candy į neįtikėtinai kvailus nuotykius.
Tačiau tie nuotykiai tik paviršutiniškai žiūrint atrodo kaip logikos stingantis prastas komiksas. Čia atvirai išjuokiama visa, iš ko padoriems puritonams juoktis buvo draudžiama – universitetinis išsilavinimas, tradicinė medicina, psichoanalizė, žydai, tipiški amerikietiški papročiai plačiai šypsotis kas benutiktų ir siūlyti gėrimus vos įėjus į namus. Ir dar daug kitokių specifiškų amerikietiškų dalykų, kurie erzino bitnikus ir kvietė juos į kovą su nepermušamu miesčioniškumu. Kovą per literatūrą, kuri jau visus užkniso savo aukštais moraliniais idealais, džentelmeniškais kanonais ir kitu snobišku šlamštu.
Tad skaityti „Pupytę Kendi“ pirmiausia reikėtų kaip tam tikrą manifestą, griaunantį amerikiečių literatūros dogmas ir besityčiojantį iš jos idealų. Nors, žinoma, neuždraustas ir nesugadintas neprofesionalo žvilgsnis – pripratęs prie serialo „Vedęs ir turi vaikų“, animacijos apie Tomą ir Džerį ir kitų tipiškų amerikietiškų pop meno produktų. Tas pop-menas čia lenda pro visus plyšius – žinoma, kurie dar neužpildyti žaviosios Candy kūno formomis, erotiškais aikčiojimais ir naiviais spygavimais. Vis dėlto sunku gyventi padorių piliečių pasaulyje, kai iš visos širdies trokšti visiems įtikti ir tuo pat metu atrodai tarsi Lolita. Beje, palyginus su Candy net Lolita atrodo gudresnė.
Terry Southern, Mason Hoffenberg. Pupytė Kendi. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. K.: Kitos knygos, 2009.164p.
Komentarai