Lads are back. Prieš tris metus 40 sekundžių savo titulinio singlo padovanoję lietuviškam balsui ir pareklamavę Joana And The Wolf, Leicesterio kompanija grįžta su trečiuoju albumu, pavadintu kažkokios buvusios psichiatrinės ligoninės apylinkėse vardu, kuris tikriausiai yra ne tik gražiai skambantis žodžių kratinys, bet ir primena liūdną Sydo Barretto istoriją, kartu apibūdindamas ir visą albumo įdarą – psichodelikos prisikėlimą.
Šiais laikais, kuomet visu garsu prijunkto fuzo ir alkoholizmo neužtenka minioms šokdinti, rokerių tarpe tapo madinga kviestis repo prodiuserius, kad šie praturtintų jų prigesusius gitarų garsus. Tuo pačiu keliu pasekė ir Kasabian, pasikvietę Dan The Automator, geriausiai žinomą dėl savo darbo su Gorillaz vaisių. Tiesa, taip toli kaip Damonas Albarnas nueita nebuvo, West Ryder… galima rasti beveik visos britų roko muzikos istorijos atgarsių.
Pradedant nuo „Underdog“, kurios intro rifas galėtų įkvėpti Prodigy sukurti dar vieną „Invaders Must Die“ sugrįžimą, viskas įsisuka į piktą XTRMNTR pasaulį su „nušauk greitį, nužudyk šviesą“ nuotaikos tekstais. Nors mūsų dienomis jau nebežydi žemuogių sodai, o ir jūrų vėpliai tikriausiai baigia išnykti, „Where did all the love go?“ toliau klausia vokalistas Johno Lennono dainavimo maniera, taip ir nerasdamas atsakymo į amžiną klausimą.
Dar toliau turim daugiau ar mažiau sėkminga bandymą atkartoti krautrock garsus 2 minučių instrumentinėje „Swarfiga“, kuri tėra įžanga į stipriausią albume, o gal ir visoje karjeroje „Fast Fuse“. Nors išleista vienam EP dar 2007-ais, dabar, įgavus antrą kvėpavimą, ji, pačios grupės žodžiais, skamba kaip Quentino Tarantino filmas 21-ajame amžiuje: su daug piktų galvažudžių, stovinčių priešais, apdainuojant ką jie sako. Sunku su tuo nesutikti – „Rojus gali ateiti, rojus gali šaukti, bet aš ten nebūsiu“ teigia Tomas Meighanas, apsuptas elektro-roko aidų.
Apskritai, gal daugiau nei pusė albumo labai primena soundtracką kam nors, štai „West Ryder Silver Bullet“ su kviestine aktore Rosario Dawson atrodo, kaip bandymas iš Jacko Whito atimti teises į naujausią Jameso Bondo serijos dalį ir nors monotoniška gitara kiek vaiko kinematografišką spindesį, tačiau „She’s/He’s my baby“ dialogas, smuikų fonas duoda viską, ko reikia greičio, aistros, šaudynių ir paslaptingumo aurai sukurti.
Lėtesnėje albumo pusėje galima kiek pasigesti originalumo. Kinksiško La la la-lola stiliaus „Thick As Thieves“ dar visai įsipaišo į kontekstą, tačiau, panašiai kaip kadaise Kula Shaker puikiai praskiedė britpopsą su savo indiška „Govinda“, tačiau karjeros saulėlydyje vedė tokias pat „įtikininamas“ ekskursijas po egzotišką kraštą, kaip koks „Lūšnynų milijonierius“ šiom dienom, čia taip pat turim perdaug ambicingą „Secret Alphabets“ su prislopintu vokalu, mandolinos linksmybėm ir bolivudo styginiais. Pabaigos „Happiness“ taip pat, lyg iš pačio Screamadelica pasiskolintas kūrinėlis su „Come Together“ tipo gossip fonu ir ale Bobby Gillespie vokalu.
Iki šiol sulaukėm ir dviejų singlų: „Vlad The Impaler“ sufleruoja kokia grupė turėtų pasirinkti legendinis Mani, jei vėl netyčia tektų savąją keisti, tačiau konceptualiai singlas neperžengia B-side užpildymo lygio, galbūt pasirinktas vien dėl galimybės priderinti įspūdinga video. Rekomenduoju pamatyti visiems. Kitas, pavadintas „Fire“ puikiai atspindi albumo nuotaiką ir jau patapo neblogu hitu.
Apibendrinant, tai šviežias albumas, praktiškai prilygstantis Kasabian debiutui, skirtas visiems mėgstantiems angliško roko tradiciją pasirodančią ne vien „The Enemy“ girto kabako giesmių veidu, bet ir nesibaidantiems stipresnių potyrių įkvėptos muzikos.
ORE vertina: 8 iš 10
Kasabian – Vlad the Impaler
http://www.youtube.com/watch?v=Wd0Y1Sko7hAKasabian – Fire
Komentarai