Kai dabartiniai vartotojiškumo principai nebeleidžia net nusišikti nepasigedus oro gaiviklio, o reti Lietuvos festivaliai pučia burbulus, kurių po to patys neapžioja, „Sūpynės“ įrodė, jog nereikia maišo pjarų ir cirko atrakcijų, kad sukurti tinkamą atmosferą.
Elektroninės muzikos gerbėjų sąskrydžiai gamtos apsuptyje Lietuvoje nebe naujiena. Jų paskirtis vieniems aiški, kitiems dar tik atrandama, tačiau neverta abejoti, jog visus vienija tas pats potraukis atitinkamoms garsinėms struktūroms bei jų sąlyčio su gamta metu gimstantis vaibas.
Būtent dėl savo orientacinio muzikos taško gludinimo galiu pagirti festivalio “Sūpynės” organizatorius. Nekomercinis ir natūralus požiūris į propaguojamos kultūros subtilumus manyje ir,tikiuosi, čia laiką leidusiuose lankytojuose, iššaukė senai bepatirtą pasitenkinimą praleistu laiku bei civilizacijos sutirpimą mažiausiai 2 paroms.
Girti organizatorius būtų galima nesustojant, tačiau apsiribosiu dar keliais ekstazės fontanais apie malonius veidus prie posto, dalinamus šiukšlių maišus, tvarkingą garsą bei, be jokios abejonės, vietos pasirinkimą.
Dėl pastarojo veiksnio festivalis įgavo dvigubą prasmę iš vienos pusės trypčiojant į taktą įkvėpti hipnotizuojančių Siesarčio ežero panoramų, o iš kitos – tiesiog paklaidžioti po tankų mišką.
Minimalus komfortas apsiribojo vos keletu barų, kiaurą parą plušančiais ir duoną riebalusoe kepančiais kiniečiais bei Samsono alumi(!).
Muzikinis „Sūpynių“ aspektas blaškė į visus šonus: čia buvo ganėtinai platus didžėjų ir beveik arba visiškai gyvų pasirodymų asortimentas. Tačiau svarbiausiu faktu galima laikyti tai, jog didžiąją dalį line-up užpildė lietuvių vardai, kas parodo, jog vietinė rinka šiuo atveju tikrai gausi.
Ant pačio Siesarčio ežero kranto įsikūrusi „Mažiau“ scena nuteikė netikėtai ir ramiai: atsukta į žemą papėdę, kurią nuo nedidelės šokių aikštelės skyrė dirbtinis tvenkinukas, ji leido tikėtis tik lydymosi. Tačiau per abi dienas čia teko išgirsti daug visko, dėl ko asmeniškai man čia pasirodė įdomiausiai.
Savo rūgščių mašinų geismą „Mažiau“ scenoje paleido Lietuvon su neregėta jėga grįžęs IJO, retkarčiais vos besuvaldantis savo muzikinį maksimalizmą. Labai tiko čia penktadienio vakarą iš Sraunaus ir šeštadienį ryte iš Girių Dvasių kompiuterių varvėjusios dub interpretacijos bei Elektrodo minimal dubstep setas. Įvairove pasišvaistė ir Nauji Lėktuvai su savo “socialpolitiniais” tekstukais bei ironiškomis aranžuotėmis, po kurių atvažiavo policija ir liepė užraukti reikalus. Nieko nepadarysi. Įdomiai paryčiais skambėjo ir AVaspo – nors pas spėjau tik ant paskutinio kūrinio. O vienas įdomiausių atradimų – tai per 10 kW garso sistemą itin produktyviai bei švariai nuskambėjęs panevėžietis S13, kuris tvokstelėjo skardiniu drum’n’dub’n’step. Ar Panevėžyje kokių aukštapročių inkubatorių atidarė?
Scenoje „Daugiau“ neabejotina bomba buvo Gaiseris, kuris pasidabinęs puošnia šukuosena vyniojo idealų, matematiškai apskaičiuotą, bet nelabai improvizuotą vokišką techno. Viskas buvo tiesiog per daug gerai, kad bambėti, tad beliko tik kelti rankas ir klauptis, ir vėl stotis, ir šluotis visu kūnu ant ištryptos žolės. Nepakartojama.
Šios scenos privalumas, beje, buvo tai, jog čia visada galėdavai šokti. Nesvarbu, jog daugiausia pro kolonėles vyniojo lėtesnis ar greitesnis techno, tačiau įvairovės užteko net keliems prisikėlimams.
Antros festivalio nakties malonumai pradėjo griūti nepasiekus apogėjaus, nes aplinkiniai kaimynai užpyko ir organizatoriai improvizuodami vieną sceną perkėlė į netolimais esančią futbolo aikštelę, kur garso liko tik tiek, kiek galima išgauti per nedideles koncertines monitorių kolonėles. Tačiau teisingą vaibą pagavusiems šokėjams to užteko ir Golden Parazyth ir Few Nolder pasirodymai bei Anders Ilars acid techno DJ setas – nors ir be vidurius vartančių žemų – susilaukė lipančių ant stalo gerbėjų bei gausių ovacijų.
Beje, įdomu ar šiuo atveju organizatoriai atkreipė dėmesį į tai, koks efektas pasireiškia, kai atlikėjas stovi tokiame pačiame aukštyje su reiveriais, o ne užkeltas ant vamzdinio pjedestalo?
Čia tenka stabtelėti ir pagrūmoti pirštu, nes informacinė sistema force majeure atveju nebuvo apgalvota ir festivalio lankytojams teliko tik spėlioti kas kur darosi. Kaip ir man. Tik prispirtas gamtinių reikalų netyčia užklydau atgal prie didžiosios scenos, kur visai įdomiai tarp visų galingųjų bpm aidų ant scenos raitėsi Migloko su savo bendrais. Hipiška šansonų ir gitaros invazija čia taip puikiai pataikė, jog pasijutau kaip Alisa stebuklų šalyje, kur tereikia eiti, klaidžioti bei ieškoti, o radus – paprasčiausiai mėgautis.
Rytai arba tiksliau priešpiečiai, o gal netgi pietūs ištraukus ausų kamščius tvoskė ne ką menkesne magija. Vietoje to, kad besirąžant klausytis miško paukščių giesmių, virš palapinių sklandė atmosferiniai ir ambiento kupini elektronikos garsai, kurie bundančias mintis tarsi kvietė į rytines pamaldas. Neįtikėtinas jausmas, kurio tikrai neteko niekada patirti.
Keturios valandos kelionės atgal atrodė rimtai, todėl sekmadienį teko operatyviai krautis mantą ir judėti į betono džiungles. Tad ausis masinančius Genio dub košės aidus teko palikti užnugaryje ir vėl nerti į plentą.
Bet ei! Nors jau praėjo keturios dienos nuo tada, aš iki šiol sentimentaliai uostau savo džemperyje laužo dūmus ir vis dar jaučiu tuos pozityvaus šoko spazmus! Big ups!
Komentarai