Lietuviško pankroko istorija su itališku prieskoniu (I dalis)

Lietuvoje gyvenantis italas Francesco di Marco pradėjo rinkti medžiagą apie lietuviškąją punk rock ir new wave sceną. Ji bus publikuota italų fanzine ArtuindenfAir. Straipsnyje pateikiame paties Francesco pasisakymą apie šio darbo idėją ir pirmuosius jo vaisius – interviu su mūsų scenos atstovais Dovydu Bluvšteinu ir Domininku Kunčinu. Pirmojoje pokalbio dalyje – apie punk judėjimo Lietuvoje ištakas, pankų santykius su politikais ir pirmuosius LT fanzinus.

Mažai redaguotos Francesco di Marco mintys apie projektą

„Viskas prasidėjo todėl, kad nors jau keletą metų gyvenu Lietuvoje, buvau „scenos“ narys savo gimtinje (esu kilęs iš Palermo, Sicilijoje) ir dar iki šiol ten turiu daug kontaktų. Šitame web-zine (www.artuindenfair.com) mes rašome ką nors įdomaus apie DIY – savo nuomones, patirtis. Aš pasirinkau kalbėti apie lietuvišką punk rock, todėl kad apie Rytų Europos alternatyvią muzikinę sceną visada buvo/yra labai mažai informacijos ir net biškį „mitologijos“: įsivaizduok, kad ’80 metais Italioje buvo tokia labai populari grupe CCCP-Fedeli alla Linea (tarti itališkai: „ci-ci-ci-pi“), kuri grodavo punk-new wave su beat-box. Tai aišku buvo concept band, bet faktas, kad daug žmonių įsivaizdavo, kad taip galėtų atrodyti/skambėti alternative rock Rytų Europoje už Sovietinio bloko…

Šiaip pankrokas, panašiai kaip ir hiphopas, yra toks žanras, kuris visame pasaulyje derinasi prie vietinės pop-kultūros formos (pvz. Pietų Amerikoje, Japonijoje ir net Malaizijoje…), nors gimsta iš estetinės imitacijos. Šitas argumentas taip pat pritraukė nemažai mano tautiečių dėmesio.

Mano straipsniai taip pat buvo publikuojami labai skaitomame bloge www.tonyface.blogspot.com. Jo „redaktorius“ yra būgnininkas-žurnalistas-rašytojas Tony Face, vienas is prime-movers Italioje. Kadangi jis rašo labai gražią knygą apie ’80’s Italijoje, man kilo mintis: „kodėl nerašyti ko nors tokio apie Lietuvos ’80s?..“

Štai ir pradėjau rinkti medžiagą. Pasirinkau interviu formatą, nes jis yra greitas ir dinamiškas…tarp kitko as taip pat turejau savo ‘zine ’80metais pabeigoje ir labai norejau gauti toks rezultatas, kad atroditu kaip senu laiku ‘zine “scene report” (apzvalga). Pažįstu Dovydą Bluvšteiną nuo tada, kai buvau direktorius vienoje Vilniaus Senamiesčio kavinėje, ir žinau, kad jis turi daug ką papasakoti kaip senos kartos atstovas. O Domas Kunčinas žino daugiau apie dabartinę sceną, maždaug ’90-’00 metus. Manau, kad projekto rezultatas jau matosi, bent mano galvoje…“

Interviu su D. Kunčinu ir D. Bluvšteinu

Prieš pradedant skaityti – trumpa informacija apie pašnekovus:

Dovydas Bluvšteinas yra muzikos renginių organizatorius ir muzikos įrašų leidėjas, radijo ir televizijos laidų bei straipsnių apie muziką autorius, knygų „Džiazo istorija“ bei „Meno aritmetika“ bendraautoris, Vilniaus kolegijos Menų fakulteto lektorius.

Domininkas Kunčinas – renginių organizatorius ir žurnalistas, buvęs grupių WC News ir dr.Green vokalistas, vienas festivalio „Darom“ ir „Green“ klubo organizatorių, fanzino „Decibelai Offensive“ bendraautorius ir leidėjas, radijo laidos „Pliurpalų pliūpsnis“ vedėjas.

Kada ir kaip pirmą kartą išgirdot apie punk?

Dovydas Bluvšteinas (D.B.) Kaip nebūtų keista – iš mamos. Ji parodė man žinutę viename iš lenkiškų žurnalų, kuriuos tais laikais skaitydavo. Tai turėjo būti 1976-ųjų pabaigoje arba pačioje 1977-ųjų pradžioje, nes puikiai atsimenu, kad mokykloje, kurią baigiau 1977 vasarą, keisdavausi su bendramoksliais pankroko plokštelėmis. Punk plokštelių mieste buvo nedaug, didžioji dalis melomanų vis dar svaigo nuo art ir hard roko.

Mano nusivylimo roku pankas nepagydė – pankai labiau priminė cirką nei muziką, nors tokios grupės kaip The Clash ar The Stranglers iškart patiko. Tuo metu klausiau King Crimson (1973-74 metų sudėties), Franko Zappos, David Bowie, Roxy Music, Lou Reedo, o nuo jų keliems metams visiškai peršokau į džiazą. Pagarba ir susidomėjimas roku grįžo tik kokiais 1982 metais, kai per baisius vargus pavyko užsisakyti ir nusipirkti Joy Division – tada mus pagaliau pasiekė indie rokas.

Dominykas Kunčinas (D.K.) Kai mano brolis parsinešė namo Sex Pistols LP Flogging a Dead Horse, o truputį vėliau – Ramones Halfway to Sanity kasetę. Pries tai jau buvau atkreipęs dėmesį į The Cure ir Joy Division – taigi, iš tikrųjų pradėjau nuo post-punk. Tai įvyko maždaug apie 1990-uosius ir sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu – eidavom budėti prie bokšto su nešiojamu magnetofonu, iš kurio skambėdavo Dead Kennedys, UK Subs, Anti Pasti. Netrukus su draugais įkūrėme ir savo pirmąją grupę WC News, koncertuose susipažinome su kitais Vilniaus bendraminčiais.

Kada prasidėjo punk judėjimas Lietuvoje ? Kas buvo prime movers (grupės, asmenybės ir t.t.)?

D.B. Pirmą kartą išgirdau gyvai atliekamą pankroką greičiausiai 1978-aisiais. Draugavau (ir tebedraugauju) su progresyvaus roko grupės Saulės laikrodis muzikantais ir pas juos repeticijoje išgirdau „No More Heroes“ (The Stranglers daina, – D. R.). Mane tai gerokai nustebino, nes jie buvo art roko grupė, bet „No More Heroes“ berods tapo jų koncertinio repertuaro dalimi.

Pirma tikra ir, ko gero, geriausia lietuviško pankroko grupė buvo WC. Apie 1984 metus ją įkūrė du ryškiausi to meto miesto pankai – Varveklis (balsas) ir Atsuktuvas (gitara ir balsas). Kaip ir priklauso chrestomatinei punk grupei, saldžioji porelė dorai nemokėjo nei grot, nei dainuot, o dažnai ir sunkiai pastovėdavo ant kojų. Per trumpą gyvavimo laiką jie visgi sugebėjo įrašyti 6 dainas ir sugrojo keliasdešimt koncertų. Netrukus Varveklis susiorientavo kad toks beveik profesionalus darbas jam trukdo gerti. Atsuktuvas perėmė iš WC vėliavą su nauja grupe Už Tėvynę!, kuri labiau panašėjo į jo solinį projektą.

Tuo pat metu ar kiek vėliau VU medicinos fakultete atsirado ir pirma Lietuvos post-punk / new-wave grupė Sa-Sa. Naudodami po kažkokio koncerto paliktą ant Profsąjungos rūmų scenos aparatūrą jie ten pat per vieną vakarą įrašė kultinį albumą Paskutinės dainos ir išsiskirstė, o ekscentriškas grupės vadas ir ideologas Nerijus tapo daktaru.

Devinto dešimtmečio pabaigoje – dešimto pradžioje Vilniuje atsirado neblogos grupės Erkė maiše ir Dustas – nuodai, o Kaune – 33% kiaulių pakeliui į Vatikaną su charizmatišku Vaidu Iškrypėliu priešakyje.

D.K. Tai yra amžinas ginčas, siekiantis froidinio tipo diskusijas „kieno pimpalas ilgesnis“. Mano nuomone, punk yra gaivališkas ir neapibrėžiamas reiškinys ar gyvenimo būdas, todėl turėtų būti neįmanoma pasakyti, kas bus pirmas, kas kiečiausiais ir panašiai.

Kadangi LT punk ištakose nedalyvavau, tai galiu pasakoti tik nuo jau minėtų ’90-ųjų. Tuo metu Vilniaus rajone Antakalnyje susiformavo tam tikra bendruomenė, kuri rinkdavosi keleto grupių repeticijų studijoje. Ten grojo grupės Erkė Maiše, SKAT ir kitos. Taip pat garsėjo ir „miegamųjų rajonų„“ ghetto defenders Turboreanimacija, Pilk, Marihuana, SC, Invazija, WC News. Tų grupių nariai dažniausiai ir buvo ryškiausios judėjimo asmenybės, išreiškiančios pagrindines idėjas.

Vienas pagrindinių to meto renginių buvo kelis kartus per metus vykstantys festivaliai „Durnių laivas“, taip pat įrašų kompanijos „Zona“ organizuojami „Pačių blogiausių grupių festivaliai“. Koncertų būdavo ne daug – 1-2 per mėnesį, todėl tai tapdavo tam tikromis bendruomenės sueigomis, kur būdavo visko nuo „depresyvių vakarų prie butelio“ iki pankiškos meilės istorijų. Kartais tai baigdavosi muštynėmis su „urlaganais“, dažniausiai rusakalbiais boneheads.

Kokiose vietose susitikdavo jūsų alternative jaunimas?

D.B. Iki kokių 1976-ųjų metų pagrindinė „tūso“ vieta buvo Akmenys – akmeninė tvorelė šalia Katedros. Vėliau ją kažkaip užtvėrė, bet ir hipiška mada sėdėt kiauras dienas ir plepėt su draugeliais kažkaip praėjo. Pankų susitikimo vieta buvo kavinė „Vaiva“ tuometinėj Gorkio, dabar Pilies gatvėj ir tarpuvartės prie jos. Jau daug metų ten veikia picerija. Besisklaidantys, besistumdantys ir garsiai keiksnojantys pankai ir jiems prijaučiantys kartais vos ne užtverdavo gatvę, todėl praeiviai stengdavosi kuo greičiau pranert pro tą pavojingą vietą. Nors realiai konfliktai vykdavo nebent tarp pačių pankų dėl „sušaudytų“ kapeikų ar nepalikto gurkšnio „rašalo“.

Tiesa, vienais metais pankai surengė „kryžiaus žygį“ prieš tradiciškai į Kaziuko mugę suvažiavusius hipius iš visos sovietų sąjungos. Kaziukas būdavo pirmu po žiemos hipnios „seišinu“. Taip vadindavosi ne tik koncertai, bet ir tiesiog suvažiavimai į vieną vietą. Vilnius sovietinių hipių buvo ypač mėgiamas dėl ramios mentūros ir svetingų merginų, pas kurias galima buvo apsistoti. Jį net vadino „gorod nevest“ (nuotakų miestas) ir neretai peoples čia ilgokai užsibūdavo, kartais net iki antro „seišino“ – gegužės pradžios Taline ir šiltesnio tranzavimo sezono pradžios.

D.K. Kaip minėjau prieš tai – dažniausiai ir masiškiausiai tai vykdavo koncertuose ir festivaliuose, kurie prasidėdavo nuo ryto ir baigdavosi tik po kelių dienų – kai niekas nebeturėdavo pinigų alkoholiui.

Dažnai vietiniai entuziastai festivalius organizuodavo Lietuvos provincijos miesteliuose – tuomet ten suvažiuodavo chebra iš visos Lietuvos ir užgriūdavo vietinius – kartais tai baigdavosi susibroliavimu, kartais muštynėmis.

Be koncertų, Vilniuje punk orientacijos individai rinkdavosi „Šunparkyje“, kur dabar yra reprezentacinis Prezidentūros parkas, taip pat – kituose Vilniaus parkuose, Katedros aikštėje „prie varpinės“ arba „prie akmens“. Beveik visada keletą jų galėdavai sutikti „Piliovkėje“ – dabartinėje pagrindinėje Vilniaus turistų gatvėje. Buvo keletas barų ir kavinių, kurios toleruodavo pankelius. Dažnai dėl lėšų trūkumo, gerdavome savo atsineštą alkoholį „iš po stalo“, o bare pirkdavome tik sultis.

Ką galite pasakyti apie lietuviškuosius fanzines?

D.B. Kiek žinau, Atsuktuvas (Nerijus Pečiūra) buvo Lietuvos pank fanzinų pradininkas. Už Tėvynę! laikais jis leido pagrinde pačios grupės reikalus atspindintį „Mūsų ašigalyje“. Kiek vėliau atsirado solidus ir visapusiškas „KNK“ („Koks nors kelias“).

D. K. Apie 1990-2000 metus, LT fanzinų scena buvo labai stipri ir įdomi. Beveik kiekviename miestelyje buvo aktyvistų, kopijavusių savo leidinius ir to meto Lietuvos paštas persiuntė nemažai įvairios undergroundinės literatūros ir mailarto pavyzdžių.

Stipriausias buvo Kaune leidžiamas fanzinas „Koks Nors Kelias“, kurio naujų numerių laukdavo visa scena. Sociologiją studijuojantys vaikinai mokėjo viską pateikti įdomiai ir netikėtai. Kiti įdomūs leidiniai buvo: „Provincija“, „Ar plaunate kojines?“, „Raganos ir alus“, etc.

Aš su kolega iš grupės Marihuana taip apt leidome fanziną „Decibelai Offensive“, kuriame spausdindavome viską, kas mus tuo laiku buvo įdomu. Kartais tai būdavo labai rimta, kartais – visiškos fantazijos apie mūsų išgalvotą pasaulį. Vėliau prisijungiau prie kito fanzino “Kablys”, kilusio iš metalo kultūros, gal todėl tvarkingo dizaino ir pakankamai rimto. Jo redaktorius susidomėjo hardcore muzika bei animal rights idėjomis ir nuslydo nuo metalo į pankroką. Tai buvo leidinys, panašus į Vakaruose leidžiamus pusiau zinus, pusiau oficialius žurnalus. Beveik visi numeriai dėl per didelio noro daryti viską labai kokybiškai nuėjo į minusą, tačiau mums buvo smagu turėti savo leidinį. Su paskutiniais numeriais dalijome nemokamus CD rinkinius. Tiražas svyruodavo apie 300-500 egz. Kadangi rašėme tik lietuviškai – to pakakdavo.

Ar vietiniai pankai buvo susiję su politine veikla, Lietuvos nepriklausomybės judėjimu, „Sąjūdžiu“?

D.B. Lietuvos pankai visada buvo gana apolitiški. Sovietų režimas jų kažkaip nepastebėjo ar pastebėjo, bet neįžiūrėjo grėsmės – tuo metu KGB turėjo rimtesnių rūpesčių su „Sąjūdžiu“ ir masiniu žmonių subruzdimu. Pats „Sąjūdis“ ir iš jo išaugusi naujoji valdžia turėjo žymiai stipresni roko palaikymą. Daugelyje akcijų noriai dalyvavo Antis, sutraukianti tuo metu minias gerbėjų. Už Tėvynę! dalyvavo viename iš „Roko maršų“, bet nemanau, kad Atsuktuvo dainos ženkliai prisidėjo prie „Sąjūdžio“ idėjų populiarinimo.

D.K. Pačioje pradžioje tai buvo labai tampriai susiję ir pankai buvo vieni pirmųjų, pradėjusių nešioti trispalves vėliavas ir kitą istorinę LT simboliką. Dažnai jie pirmi pasakydavo tai, kas dar tik būdavo kitų mintyse. Be to, pankus viliojo laisvės idėja ir neribotos galimybės. Viskas buvo nauja ir įdomu. Tačiau netrukus idilija baigėsi ir vėl prasidėjo niūri realybė. Tai gerai atspindi šios grupės Už Tėvynę eilutės: „Šiandien glasnost, daug kas galima, kalbom į ateitį, širdim – į Staliną“.

Tačiau iš esmės LT pankų požiūrį atspindėjo SKAT dainos žodžiai: „Vagnorius (tuometinis Premjeras) važiuoja gražia mašina, man jos nereikia, aš sėdžiu purve“. Valdžia pankams iš esmės nepatiko, daugelis jų tikėjo anarchijos idėja arba netikėjo niekuo. Praėjo kiek laiko, kol iš destroy ideologijos, pankroko judėjimas po truputį perėjo prie „pasidaryk pats“ supratimo. Vienu metu, politinis aktyvumas buvo sustiprėjęs ir ryškiausiu to akcentu tapo anti NATO demonstracija Vilniuje 2001-aisiais. Buvo apsieita be riaušių, tačiau vėliau tokių didelių akcijų nevyko, tik maži piketai prieš militarizmą arba už gyvūnų teises. Iš esmės pankroko veikėjai pradėjo Critical mass judėjimą – kasmėnesinius dviratininkų pasivažinėjimus po miestą, siekiant atkreipti į save dėmesį.

Antrojoje interviu dalyje kalbama apie LT pankų santykius su narkotikais, barnius su policija, taip pat įsimintiniausius koncertus ir dabarties perspektyvas. Jos publikavimas – kitos savaitės Ore.lt planuose.

Už nuotraukas ore.lt dėkoja Ugniui Gelgaudai, Laurai „Princesei“ ir Eugenijui Barzdžiui.