Kai Artūro Zuoko laikais Vilnius buvo paskelbtas šių metų Europos kultūros sostine, atsiliepimų būta įvairių, tačiau dauguma jų – pozityvūs. Esą šis titulas padės kukliam postsovietinės valstybės miestui tapti vienu iš globalios sistemos žaidėjų, pritrauks ne tik skeptiškus užsienio investuotojus, bet ir žymius žymius menininkus. Bet…
Žvelgiant į įpusėjusius kultūros sostinės renginius, atrodo, kad gražios viltys ir šviesūs planai liko tik popieriuje. Realybė kur kas niūresnė. Pradedame dviejų straipsnių ciklą, kuriuose bus mėginama į „Europos kultūros sostinės“ fenomeną pažvelgti pro sociologinę prizmę ir numatyti galimą jo įtaką tolesnei Vilniaus raidai.
Istoriniai “Europos kultūros sostinės” bruožai
Kalbant apie bet kokio fenomeno įtaką miesto kultūrai, labai svarbu bent paviršutiniškai pasigilinti į jo istorinius bruožus bei prielaidas idant būtų lengviau suprasti, kodėl tas fenomenas yra būtent toks, koks yra. Todėl pradžioje – keli sakiniai apie “Europos kultūros sostinės” programos atsiradimo priežastis.
Laikoma, kad pirmoji miesto – kultūros sostinės – idėją 1983-aisiais iškėlė Melina Mercouri, tuometinė Graikijos kultūros ministrė. Jos teigimu, kultūra, priešingai nei ekonomika ar politika, nesulaukia deramo dėmesio. Todėl geriausias būdas pakeisti tokią padėtį – kiekvienais metais rinkti Europos miestą, vieneriems metams tapsiantį kultūros centru. Tiesa, iš pradžių ši iniciatyva vadinosi “European city of culture”, dabartinis pavadinimas “European capital of culture” buvo priimtas tik 1999-aisiais. Pirmąją Europos kultūros sostine tapo Atėnai, 1985-aisiais metais. Kaip rašoma (1), “Vilniaus Europos kultūros sostinės 2009” renginių programos tikslas nėra vien dėmesys kultūrai. Tai ir indėlis į bendros europietiškos tapatybės kūrimą ne tik pačių europiečių, bet ir atvykėlių iš kitų pasaulio dalių akyse.
Kasmet renkama vis kita Europos kultūros sostinė tiksliai atspindi bendrąsias ES vertybes: toleranciją ir tarpkultūrinio dialogo skatinimą. Tai reiškia, kad miestui primetama tam tikra “europietiška” kultūros samprata: pavyzdžiui renginių metu žiūrovai supažindami su kitų Europos valstybių menininkų kūriniais ir pasiekimais tokiu būdu stiprinant kolektyvinės europietiškos tapatybės pajautimą. Parodų metu atskleidžiami lietuvių ir kitų šalių menininkų ryšiai (pavyzdžui dabar Nacionalinėje Galerijoje vykstanti paroda “Spalvų ir garsų dialogai”), skatinamas įvairių Europos šalių menininkų dialogas.
Taigi vienas iš bendriausių “Europos kultūros sostinės” bruožų – tam tikrų europietiškų vertybių populiarinimas.
Bendros europieriškos vertybės veda prie bendros europietiškos tapatybės suradimo ir pajautimo. Klasikinė tapatybės sąvoka buvo siejama su tam tikra aplinka, kuri supo individą, kalba bei kultūriniais simboliais. Dabar bendra tapatybė kuriama ieškant bendro dialogo, mokantis skirtingų kalbų, į savo žemę įsileidžiant “svetimus” ir patiems keliaujant pas kitus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nūdienos Europa turėtų būti košmaras: sumišęs tautų katilas, kuriame kiekvienas kalba savo kalba, turi savo tradicijas ir požiūrį. Tačiau tokie projektai kaip “Europos kultūros sostinė” pratina europiečius prie vis didėjančios tarpusavio integracijos ir naujos tapatybės kūrimo. Kartu – tai ir valstybės, kaip pilnavertės narės, pripažinmas Sąjungos lygmeniu. Atrodo, kad “Europos kultūros sostinės” fenomenas tapo ne tik būdu atkreipti dėmesį į kultūrą, bet ir strateginės politikos priemone siekiant sukurti vieną tapatybę.
Turistų srautų ir elgesio modelių pasikeitimas
Lietuvos respublikos vyriausybė 2008-ųjų vasario 6-ąją patvirtino nacionalinę programą “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”. Nuo šio nutarimo praėjo jau daugiau nei metai ir galima bent apytikriai pasakyti, ar pavyko pasiekti išsikeltus tikslus. Tiesa, prieš tai norėtume trumpai pristatyti Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus, kurie padės atskleisti vilniečių požiūrį.
“Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” (toliau “VEKS”) tinklapyje pateikiama 2007-ųjų gruodžio 14-22 dienomis atlikta reprezentatyvi 1017 vyresnių nei 18 metų Lietuvos gyventojų apklausa. Jos duomenimis, 34 proc. vilniečių Vilniaus tapimą Europos kultūros sostine vertina labai palankiai, o 54 proc. – palankiai (šaltinis).
Būtina pastebėti, kad šie duomenys atspindi ne pačios programos ar jos tikslų vertinimą, tačiau paties fakto, kad Vilnius tapo Europos kultūros sostine, vertinimą. Gali būti, kad Vilniaus miesto gyventojai taip palankiai šį faktą vertino dėl to, kad Vilniaus tapimas kultūros sostine siejamas su pagyvėjusių turizmo sektoriumi ir didesnių kultūrinių renginių kiekiu, kas turėtų sąlygoti didesnės miesto gyventojų pajamas.
Nors šiais metais bankrutavo nacionalinis oro vežėjas, prasidėjo ekonominė krizė ir buvo panaikinta PVM lengvata viešbučiams bei restoranams, Vilniaus turizmo informacijos centro atstovė Paulė Tamuliūnaitė teigia, kad turistų sumažėjimas vos pastebimas: “Lyginant praėjusius metus su šiais (sausio – gegužės mėnesiais) lankytojų skaičius Vilniaus turizmo informacijos centruose išaugo. 2008-aisiais metais sausio – gegužės menesiais apsilankė 15.494 lankytojai, o 2009-aisiais sausio – gegužės mėnesiais 16.461 lankytojas. Nuo šių metų gegužės mėnesio Vilniaus turizmo informacijos centras atidarė informacijos paviljoną Katedros aikštėje. Jei neskaičiuotume mėnesį veikiančio paviljono statistikos, tai turistu skaičiaus sumažėjimas, lyginant su praeitais metais, būtų 284 lankytojais, o tai yra nežymus skaičius. Kol kas bent jau Vilniaus turizmo informacijos centras turistų srauto sumažėjimo nepajuto”, – pasakojo specialistė.
Vertinant Vilniaus turizmo informacijos centro pateikiamus duomenis galvoje reikia turėti kelis dalykus: visų pirma, siaučianti krizė sumažino turistų skaičių apskritai, antra, nebeliko tiesioginių skrydžių iš daugumos Europos miestų į Vilnių. Taigi turistų srauto nesumažėjimas šiuo metu yra neblogai, gal net savotiškas laimėjimas. Vis gi tenka pripažinti, kad ne tokio atsakymo buvo laukiama Vilniui tapus Europos kultūros sostine. Remiantis kitų Europos kultūros sostinių patirtimi, turistų skaičius turėjo ženkliai išaugti.
Remiantis dabar turimais duomenimis, galime tvirtai pasakyti, kad vienas iš numatytų “VEKS” rezultatų – 15% išaugęs turizmas ir paslaugų sektoriaus apyvarta Vilniaus mieste, yra nepasiektas.
Keli autoriai (2) pastebi, kad miesto tapimas Europos kultūros sostine keičia įprastus turistų elgesio modelius, nuo escapism pereinama prie enrichment . Tai reiškia, kad atvykėlių pagrindiniu tikslu tampa ne atitrūkti nuo dulkėtos kasdienybės bet pasisemti naujų įspūdžių. Miesto tapimas kultūros sostine sužadina ne tik vietinių, bet ir užsienio svečių lūkesčius. Jų patenkinimas ir yra pagrindinis “VEKS” tikslas.
“VEKS” programos tikslai ir jų įgyvendinimas
Savo tinklapyje “VEKS” programos autoriai kelia ambicingus uždavinius:
1. Skatinti kultūrinį ir pilietinį gyventojų aktyvumą, kuriant šiuolaikinės: europietiškos visuomenės kultūrą bei sudaryti sąlygas visiems tapti gyvos kultūros programos kūrėjais ir dalyviais, pritraukiant maksimalų kiekį įvairaus amžiaus bei socialinių grupių žmonių iš Lietuvos ir Europos.
2. Didinti kultūrinių iniciatyvų indėlį į Vilniaus ir visos šalies turizmo augimą, investicijų trauką ir ekonomikos plėtrą.
3. Sudaryti administracines sąlygas Programos įgyvendinimo priemonių 1.1. ir 1.2. punktų įgyvendinimui. Paprasčiau tariant – organizuoti įvairius renginius: konferencijas, skirtas kultūriniam identitetui, iškilmingus programos pradžios ir pabaigos renginius bei kitus įvykius.
4. Skatinti kultūros infrastruktūros objektų plėtrą, juos renovuojant, pritaikant neįgaliųjų poreikiams, įgyvendinant naują statybą, plečiant ir rekonstruojant Vilniaus miesto susisiekimo bei informacijos infrastruktūrą.
Reikia pastebėti, kad ne visi išsikelti uždaviniai yra lengvai išmatuojami. Pavyzdžiui didesnį vilniečių kultūrinį ir pilietinį aktyvumą ar maksimalų Lietuvos gyventojų bei europiečių patraukimą objektyviai įvertinti yra labai sunku. Tad pasibaigus programoje numatytiems renginiams bus sunku objektyviai įvertinti, ar tikslai iš tiesų buvo pasiekti, jeigu nepasiekti, tai kokios priežastys sutrukdė tą padaryti.
Tačiau grįžkime prie sociologijos. Ketvirtasis programos uždavinys kalba apie kultūrinių miesto erdvių plėtrą, renovaciją bei pritaikymą įvairių socialinių sluoksinių atstovams. Čia tiktų paminėti mokslininko Mark Gottdiener idėjas. Jos padės aiškiau suvokti galimą tolimesnį tokių erdvių poveikį Vilniaus kultūriniam gyvenimui. Kaip teigia sociologas (4), vienas ryškiausių šiuolaikinių miestų požymių yra tematizuotos erdvės. Tai reiškia, kad įprastos erdvės keičia išvaizdą, o juose esantys žmonės vartoja ne tik kultūrinius (ar kitokius) juose vykstančius renginius, bet ir patį buvimą tose erdvėse. Programa “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” kaip tik ir skirta tokiam erdvių tematizavimo proceso pagreitinimui. Tikimasi, kad sutvarkytos ir įženklintos (į’brandintos) erdvės patrauks daugiau turistų bei sukurs palankesnį šalies įvaizdį. Tiesa, pats Mark Gottdiener pastebi (4), kad erdvės gali sukelti tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas ar net gi pyktį. Tokios nepavykusios tematizuotos erdvės pavyzdžiu galėtų būti vamzdžio instaliacija Neries krantinėje ties “Žaliuoju” tiltu. Vilniečiai piktinasi, esą iš po žemių styrantys vamzdžiai nėra menas, o skulptūra jau spėjo tapti neefektyviai panaudojamų lėšų simboliu.
Remianti iškeltais tikslais galima teigti, jog įgyvendinant “VEKS” programą, erdvės buvo tematizuojamos vadovaujantis bendrosiomis Europos Sąjungos vertybėmis. Būtent dėl to, kai kurios jų gali sukelti neigiamas emocijas vilniečiams. Šioje vietoje galima paminėti, kad įgyvendinant “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” programą vilniečiams yra primetamas ES požiūris į kultūrą.
Toks vienašališkas požiūrio primetimas gali sulaukti ir negatyvių vertinimų. Kaip pastebi sociologė Sharon Zukin (5), kitas neigiamas erdvių tematizavimo poveikio aspektas yra tas, kad erdvės mieste dažnai tematizuojamos ne pagal vietos gyventojų, o pagal investuotojų pageidavimus. Jeigu anksčiau fizinė miestų struktūra ir kultūrinės erdvės atspindėdavo bendruomenei būdingas vertybes, simboliai tose erdvėse būdavo ne kuriami, o “atsirasdavo ” kaip bendruomenei aktualių įvykių įprasminimas.
Tai rašydami galvoje turime perėjimą nuo Gemeinschaft prie Gesselschaft bendruomenės tipų, o kartu ir tai, kad Vilnius tapęs Europos kultūros sostine galutinai nukirto saitus su kaimu ir tapo pilnateisiu Gesselschaft visuomenės miestu.
Nūdienos kaimuose vis dar galima rasti erdvių, kurios būtų tematizuotos pagal to kaimo bendruomenės gyvenimo ritmą, o miestuose erdvės tematizuojamos arba pagal privačių investuotojų norus, arba pagal miesto valdžios užmojus, nebūtinai sutampančius su gyventojų lūkesčiais.
“VEKS” ir pinigai
Kita vertus, rašo Sharon Zukin (5), tematizuotos erdvės padeda kurti simbolių ekonomiką. Tokios rūšies ekonomikos atsiradimas rodo kelis dalykus: visų pirma, šalies ekonomika pasiekė lygį, kuomet imama prekiauti ne daiktais, o abstrakčiomis idėjomis. Tai rodo, kad miestas žengė pirmąjį žingsnelį kelyje į tapimą globaliniu miestu. Be to, simbolinės ekonomikos įsigalėjimas kitoms valstybėms parodo, kad tam tikras miestas pasiekė tokį socioekonominio išsivystymo lygį, kuris leidžia lėšas skirti iš pirmo žvilgsnio ne tokiems būtiniems dalykams kaip menas, kultūriniai renginiai ir idėjos.
Vienas iš globalaus miesto požymių yra deindustrializacija. Anksčiau bene pelningiausiu buvęs gamybos sektorius užleidžia vietą finansinėms paslaugoms, reklamai, menui ir kitokiems neapčiuopiamiems dalykams. Žinoma, yra nemažai išimčių, tačiau paprastai labiausiai išsivysčiuosiuose miestuose gamybos sektorius būna mažiau pelningesnis už aukščiau minėtuosius. Taigi “VEKS” programa turėtų prisidėti prie deindustrializacijos paspartėjimo ir Vilniuje.
Monica Sassatelli teigia (3), kad “Europos kultūros sostinės” programa, esanti ES kultūros politikos dalis, padeda šalims integruotis į bendrąją kultūrinę ir politinę Sąjungos erdvę. Todėl valstybėmis grumiasi ne tik dėl teisės kurį nors savo miestą skelbti kultūrine sostine, bet ir pademonstruoti integravimąsi į bendrąją ES erdvę. Tam tikros šalies (ES narės) miesto pripažinimas metų kultūros sostine parodo tos šalies pripažinimą visos Europos mąstu, kas tarnauja kaip motyvas prašant didesnės ES paramos.
Iliustracijoje nr. 1 žemiau matome ES lėšų įsisavinimą kiekvienais metais.
Matoma aiški didėjimo tendencija. 2009-aisias lėšų įsisavinta tiek mažai dėl to, kad čia pateikiami 2008-12-31 duomenys. Žinoma, nepasibaigus šiems metams sunku pasakyti, ar prie didesnio ES lėšų įsisavinimo prisidėjo Vilniaus tapimas Europos kultūros sostine, taip pat reiktų papildomų duomenų, kuriuose ES lėšų įsisavinimas būtų pavaizduotas pagal vietovę. Vis gi ši iliustracija leidžia daryti prielaidą, jog “VEKS” programos atsiradimas galėjo ženkliai prisidėti prie didesnio ES lėšų įsisavinimo.
Žvelgiant į “VEKSO” programą per ekonominę prizmę, verta paminėti, Nobelio premijos laureato Amartya Sen mintis (9). Jis teigė, kad kiekvienos valstybės pareiga yra užtikrinti priemones, kuriomis pasinaudojęs pilietis galėtų kurti save ir savo ateitį. Nėra abejonių, kad šios programos dėka tematizuotos erdvės praplečia Lietuvos valstybės savo piliečiams siūlomų savirealizacijos priemonių sąrašą. Pavyzdžiui “Tebūnie naktis” metu vykę renginiai kvietė žiūrovus tapti kūrėjais. Tad galima pasakyti, kad tokios programos kaip “VEKS” kažkiek prisideda ir prie žmogaus laisvių užtikrinimo.
Literatūros sąrašas
1 – Duomenys iš oficialios “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” svetainės. Prieiga per internetą: www.culturelive.lt, žiūrėta: 2009-05-10
2 – Luis César Herrero, José Ángel Sanz, María Devesa, Ana Bedate and María José del Barrio, 2006; 13; 41 European Urban and Regional Studies, straipsnis: The economic impact of cultural events: A case study of Salamanca 2002, European capital of culture.
3 – Monica Sassatelli, 2002; 5; 435European Journal of Social Theory, straipsnis:
Imagined Europe: The Shaping of a European Cultural Identity Through
4 – Mark Gottdiener, “Looking at themed envinronments”
5 – Sharon Zukin, “Whose culture? Whose city?”
6 – Urban Stud Greg Richards and Julie Wilson, 2004; 41; 1931, straipsnis: The Impact of Cultural Events on City Image: Rotterdam, Cultural Capital of Europe
7 – Robert Heilbroner: „Didieji ekonomistai“, Amžius, 1995, 370 psl.
8 – Teminės Lietuvos statistikos departamentos lentelės, prieiga per internetą: www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2409 Žiūrėta: 2009-05-12.
9 – Amartya Sen: “Development as freedom”, Oxford University Press, 1999, 320 psl.
Iliustracijos autorė © Monika Šlančauskaitė
Komentarai