Tęsiame Dovydo Bluvšteino ir Domininko Kunčino interviu apie Lietuvos punk rock scenos istoriją, kuris jau yra publikuotas italų fanzine ArtuindenfAir. Pirmoji straipsnio dalis – čia.
Papasakokit apie pagrindinius scenos renginius (koncertai, festivaliai…). Gal prisimenate kokį nors juokingą arba liūdną epizodą?
Dovydas Bluvšteinas: Iki nepriklausomybės paskelbimo įvyko vienintelis, užtat labai efektingas, pankroko festivalis Alumnato kieme. Pankai lipo į kiemą stogais ir pakeliui nusiaubė neužrakintas (gal blogai užrakintas?) ten buvusių biurų patalpas. Ore sklandė ir visą kiemą nusiejo kažkokie dokumentai ir už tai „Jaunimo muzikos klubui“, kuris organizavo tą festivalį, gerokai kliuvo. Kitais metais „JMK“ ar jau atsiradęs vietoj jo „LOS Centras“ nebepanoro rizikuoti, o patys pankai pratęsimo nebepadarė.
Sa-Sa iš idėjinių sumetimų grodavo vien sovietiniais instrumentais, bet ir kitų grupių technika buvo ne ką geresnė. „Roko maršo“ metu Atsuktuvas jungdavo ir derindavosi vos ne ilgiau, nei grodavo. Mane taip sužavėjo pirmos lietuviškos pankroko grupės WC atsiradimas, kad net jų neklausęs (jie neturėjo jokių įrašų ir ko gero net viešai nebuvo pasirodę) surengiau jiems kartu su dar keliomis grupėmis mažą koncertą. Jis vyko po muzikos vakaro priedanga Fizikos instituto Radiologinės laboratorijos salytėje gal 1985/86 metų žiemą. Beje, kaip bebūtų keista, to koncerto garso įrašas yra išlikęs. Grojant headlineriams WC vienas jaunasis pirotechnikas padarė fejerverką, bet šiek tiek neapskaičiavo sprogmenų, taigi žiūrovai kelioms sekundėms pasijuto kaip priešakinėj fronto linijoj. Vienai merginai nedidelė skeveldra įsmigo į kažkurią minkštą kūno dalį, todėl ji buvo evakuota į ligoninę, o atsigavę nuo šoko žiūrovai baigė klausyti WC pasirodymo per vienintelę išlikusią kolonėlę.
Domininkas Kunčinas: Apie pagrindinius renginius jau pasakojau anksčiau. Man asmeniškai didžiausią įtaką padarė festivaliai „Durnių laivas“, kaip puikus „pasidaryk pats“ principu suorganizuotas renginys. Jo iniciatoriai – pagrindinio LT underground kultūros portalo www.hardcore.lt meistrai, taip pat įvairių grupių nariai, zinų leidėjai – skamba kaip visas būrys žmonių, nors jų iš tikrųjų buvo tik 2-3. Man, paaugliui iš Vilniaus pakraščio, tai buvo pirma galimybė susipažinti su pankroko judėjimu. Viskas vykdavo Vilniaus tiksliųjų mokslų licėjaus aktų salėje, kartais pro langus šviesdavo pavasario saulė, kartais reikėdavo gintis nuo vietinių rajono gaujų. Mokslo įstaiga būdavo pilna maištaujančio jaunimo.
Taip pat labai įstrigo festivalis „Kiaulių miestas“, kuris vyko nedideliame miestelyje Varėnoje. Ten suvažiavo keli šimtai pankų iš visos Lietuvos, kurie pradėjo siaubti vietines parduotuves ir pastatus. Vietinė policija iškvietė pastiprinimą ir tik sukarintos policijos būrys sugebėjo nutraukti festivalį bei susodinti visus į traukinį. Ėjome pagrindine miestelio gatve, o iš šonų mus lydėjo ginkluoti policininkai. Buvau toks girtas, kad pogo sukūryje sukruvintu veidu užmigau traukinyje ant bagažo lentynos.
Liūdniau buvo kitame festivalyje provincijoje. Ten festivalis buvo jau pasibaigęs ir dauguma miegojo salėje ant grindų. Atėję kaimiečiai nesutiko jokio pasipriešinimo: surasdavo didžiausią skiauterę, pakeldavo už jos žmogų ir daužydavo jam per snukį, paskui palikdavo gulėti. Atrodė kaip nacių koncentracijos stovykloje. Paryčiui visi sudaužyti važiavome namo.
O liūdniausia patirtis, pakeitusi požiūrį į savo vertybes – mūsų organizuotas festivalis „Darom“, kurį turėjom nutraukti dėl muštynių su vietiniais banditais. Deja, mūsų „voluntario“ sistema nesuveikė ir tai virto Linčo teismu banditams – turėjome saugoti, kad minia jų neužmuštų. Ta naktis buvo viena keisčiausių mano gyvenime. Keli tūkstančiai žmonių liko stovykloje, tačiau muzikos nebuvo, nes aparatūros savininkai išsigando sumaišties ir pabėgo. Pasikvietėme ginkluotų apsauginių būrį, nes tie banditai jau garsėjo keliomis mirtimis, o keli jų sugebėjo pabėgti.
Koks Lietuvos pankų santykis su narkotikais/alkoholiu?
D. B. Sovietiniais laikais Lietuvoje praktiškai nebūdavo žolės – iš Centrinės Azijos respublikų ji pasiekdavo mus per Piterį ar Maskvą, todėl pankams ji beveik neegzistavo. Visi stoiškai gėrė, pastoviai ir po daug. Nuo devinto dešimtmečio pradžios buvo prieinamas namudinis heroinas, bet daugumos pankų jis beveik nepalietė, čia nebuvo Sido Viciouso ar Kurto Cobaino istorijų.
Buvo trumpa, bet stipri tuo metu lengvai prieinamo ketamino epidemija, vėliau – panaši džefo (efedrono) banga. Iki „vakarietiškos“ marihuanos ir cheminių stimuliatorių atsiradimo gatvėse, vienvaldžiu lyderiu tarp narkotikų Lietuvoje visada buvo (ir ko gero liko) alkoholis.
D. K. Alkoholis buvo ir yra neatsiejama lietuviškojo pankroko dalis, netgi tam tikras folkloras. Pirmoje vietoje, žinoma, alus. Taip pat populiarūs buvo vietinės gamybos spirituoti vaisių (obuolių, juodųjų serbentų, aronijų) vynai, neturintys nieko bendro su įprastu vynu. Žinoma, nevengdavom ir stipresnių gėrimų. Daugelis pankroko grupių turėjo dainų apie gėrimą ir dažnai tai būdavo populiariausi jų gabalai – hitai.
Narkotikai nebuvo tokie populiarūs. Vienas kitas patraukdavo žolės, bet labiau „pankiška“ atrodė uostyti klijus arba ryti visokias tabletes. Pasitaikydavo ir heroino. Keli žmonės nuo jo ir užsilenkė. Bet, laimei, su narkotikais eksperimentavo mažuma.
Pankai ir „milicija“
D. B. Kaip jau minėjau, labai didelių problemų ar susirėmimų pankai su milicija (mentūra) neturėjo. Sovietiniais laikais mentai pankus traktuodavo tiesiog kaip veltėdžius ir girtuoklius. Man rodos, hipiam sovietiniai mentai jautė didesnį priešiškumą. Atgimimo metais visi sovietiniai represiniai organai turėjo rimtesnių problemų, o nepriklausomoje Lietuvoje keliasdešimt ar keli šimtai pankų nelabai kam rūpi.
Didesnį susirūpinimą valdžiai kelia skinheadai, bet ir tai ne dėl jų propaguojamos ideologijos, o tik todėl, kad tai sukelia negerą rezonansą Vakaruose. Iš esmės skinų idėjos yra priimtinos didžiajai šalies visuomenės daliai. Ir Lietuvos pankų požiūris į skinus gerokai skiriasi nuo vakariečių pankams būdingo nepakantumo.
D. K. Didelių susirėmimų nebuvo, bet pankai pagal defaultą policiją priskiria jei ne prie savo priešų, tai bent jau prie tų tipų, su kuriais geriau reikalų neturėti. Kita vertus, jų neprovokuojant, galima buvo daryti savo darbus. Daugiau nei 5 metus nelegaliai veikėme savo klube, kuriame vykdavo daug įvairių dalykų, tačiau su policija reikalų neturėjome.
Lietuviški „agurkai“, kaip mes juos vadinome, buvo ne tokie grubūs ir agresyvūs kaip sovietiniai milicininkai. Kitas dalykas, jog į policija pateko daug kompleksuotų pastumdėlių, kuriuos mokyklose ar kiemuose bendraamžiai „gaidindavo“, o gavę uniformą ir įgaliojimus, šie „nuskriaustieji“ pradėdavo keršyti. Tokiam nedisciplinuotas ir apsileidęs pankas būdavo puikiausias taikinys.
Kokių užsienio punk grupių klausydavo Lietuvoje?
D. B. Man susidarė įspūdis, kad seniesiems Lietuvos pankams svarbiausia grupė buvo The Exploited. Greičiausiai dr.Green pastangų dėka pas mus nepaprastai populiarus yra ska punk stilius.
D. K. Pradžioje – dėl informacijos trūkumo iš užsienio – be konkurencijos Sex Pistols, truputį vėliau – The Exploited. Iš Rusijos didžioji dauguma mėgo Graždanskaja Oborona, iš Estijos – J.M.K.E, iš Lenkijos – Dezerter. Taip pat daug kas klausė The Stranglers, UK Subs, Dead Kennedys. Vėliau geležinė uždanga sugriuvo ir kiekvienas rado pankroke savo herojus.
Ką manote apie dabartinę sceną?
D. B. Įdėmiai jos neseku, bet susidaro įspūdis, kad mūsų punk/hardcore scena dabar išgyvena nedidelį atoslūgį, kaip, beje, ir visa Lietuvos alternatyvi muzika. Labai skaudus buvo nuostabaus „Green Club“ uždarymas, bet jau sėkmingai veikia, berods, net keli undergroundo klubai ir net vienas, tiesa, kiek platesnės stilistinės orientacijos, legalus klubas „Musė“. Prieš maždaug metus sustabdė veiklą ska-punk lyderiai dr.Green, bet vietoj jų yra būrys jaunų ska-punkerių. Turim kelias brandžias grupes – Toro Bravo (punk), Bora (hardcore), Zimbabwe (riot grrrl) ir gero jaunimo, iš kurio mano favoritai yra Zhiurkes.
D. K. Atrodo, kad šiuo metu yra tam tikras nuopolis, nors ekonominė ir psichologinė krizė – priešingai turėtų būti puikus impulsas dar vienai pankroko bangai. Kita vertus, pats pankrokas tapo toks daugiasluoksnis, kad sunku pasakyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Dažnai sintezatoriais grojantys keistuoliai yra daug ryškesni pankai nei klasikinius 3 akordus brūžinantys „amatininkai“.
Iš kitos pusės, nenoriu būti pagyvenęs vyriškis, sakantis „mūsų laikais buvo geriau“. Pankrokas skamba radijo eteriu – užsuk į www.startfm.lt, yra bent keletas klubų, kuriuose beveik kiekvieną savaitę vyksta pankroko koncertai, yra keletas senų ir dar daugiau naujų grupių, bei jų įrašus leidžiančių leiblų. Užtenka visam tam ir auditorijos.
Komentarai