Trečią kartą Latvijoje vykęs didžiausiu Baltijos šalyse save pagrįstai laikantis „Positivus“ festivalis, nesirūpindamas baltarusių demokratija ar taika Gruzijoje, pasiūlė malonų skaičių žvaigždžių, baltišką draugystę, latvišką alų, iki horizonto nubrendamą jūrą ir puikų orą. Šį kartą Brettą Andersoną pakeitė Pete Doherty, Fatboy Slimą – Moby, o puikios atmosferos niekas ir nebandė keisti.
Ilgoji kelionės dalis praėjo ieškant neesamų skirtumų tarp lietuviško ir latviško kraštovaizdžio. Ištrūkus iš Rygos priemiesčių pasidarė aišku, kad virtinė automobilių priekyje, išskyrus keletą Maximos sunkvežimių, važiuoja į tą patį tikslą. Kiek pasivaržius dėl geresnės vietos eilėje, pasirodė mažas žvejų miestelis su akivaizdžiai per dideliu žuvies pirkėjų skaičiumi – Salacgriva. Prasidėjo apie valandą atėmusi eilė i kempingą. Už nugaros stovėjęs furistas niekaip nesuprato, kad visi keliauja į festivalį ir dėl to susidarė kamštis. Tik kartojo rusiškus keiksmus, o ant sunkvežimio numerio buvo parašyta „LT“.
Ilgai neužtrukus apšylant ir susipažįstant su kaimynais, nuskubėjau į aktyviąją zoną, kur, kiek pasivėlinus, pavyko išgirsti antrąją britų Two Doors Cinema Club pasirodymo dalį. Vėliau pajutubinus paaiškėjo, kad pavyko pamatyti žymiausius hitus, bet apskritai didelio įspūdžio nepaliko. Kooksiškos melodijos, paprastas vokalas neatrodė labai originaliai. Latviai irgi abejingai trypčiojo vietoje.
Tada atėjo eilė jau tikrai lauktam pasirodymui – The Tiger Lillies, kurių kadaise nepavyko pamatyti Lietuvoje, sutapus koncertų laikui su R.E.M. „Welcome to the cabaret of circus freaks“, – pasisveikino grupė ir pradėjo kurti savo kraupią neo-cabaret atmosferą. Nors susidarė įspūdis, kad dar būtinai reikės juos pamatyti ne festivalinėje aplinkoje, nuobodžiauti nebuvo laiko, o „Bully Boys“ ir „Banging in the Nails“ tapo vienais iš įsimintiniausių renginio epizodų.
The Tiger Lillies – The Freaks
Pasidžiaugus įspūdingu būgnininko instrumento niokojimu, braunantis pro akivaizdžiai vyriausią auditoriją ir paaukojus bisą, nuskubėjau prie antrosios pagal dydį scenos, kur savo pasirodymą pradėdinėjo Peter Doherty.
Čia jau būriavosi skrybėlaitėmis pasipuošę ištikimiausi gerbėjai, nors žmonių buvo pakankamai nedaug. Scenoje laukė vieniša akustine gitara apsiginklavęs libertinas ir skambėjo „Last of the English Roses“. Nuogąstavimai, kad skambės tik naujojo solo albumo dainos nepasitvirtino. Šiek tiek buvo ir jų, tačiau labiausiai džiugino tiek The Libertines laikų hitai („Up The Bracket, „Music When the Lights Go Out“), tiek su Babyshamblės įrašyti kūriniai („Albion, „Delivery“, „You Talk“). Nešvaistydamas savo trumpo laiko šnekoms, jungdamas viena kūrinį po kito, dažnai net nesugrodamas jų iki galo, Dohertis išpildė lūkesčius išgirsti visos jo karjeros hitus, o su „Fuck Forever“ net įrodė jog įmanoma šokdinti publika vien su akustine gitara. Kita vertus, atrodė, kad visos galimybės grojant vienam nėra išnaudojamos ir kalbos apie The Libertines atsikūrimą greičiau galėtų tapti tiesa. Galbūt britišką roką mėgstantys festivalio organizatoriai dar suteiks galimybę juos čia pamatyti.
http://www.youtube.com/watch?v=2uSAxAM9xoUPeter Doherty – Delivery
Paskutiniai pirmąjį vakarą didžiojoje scenoje buvo latviai Prata Vetra, mūsų šalyje geriau žinomi kaip Brainstorm. Atrodo pavadinimas buvo išverstas neatsitiktinai – visas pasirodymas buvo vien latvių kalba. Pritraukę be konkurencijos didžiausią minią pirmąją dieną, turėję geriausias technines galimybes viso festivalio kontekste jie sukūrė tikrą nacionalinę šventę latviams. Stovint toliau nuo scenos buvo net sunku nuosekliai išgirsti vokalistą – visi aplink žinojo tekstus ir traukė kartu. Tačiau užsieniečius, kurių tarpe buvau ir aš, pasirodymas kiek nuvylė, nes praktiškai buvo skirtas vien tik latviškai auditorijai, o didžiausių hitų išverstos versijos ne visada skambėjo taip pat gerai.
http://www.youtube.com/watch?v=4NcbdMIbLJYPrate Vetra
Antroji diena prasidėjo negailestingai kepinant saulei, todėl vienintelis galimas laiko praleidimo būdas buvo vykimas į pajūrį. Nors paplūdimiai nebuvo patys švariausi, o jūros gylis nesikeitė dešimtis metrų, net nesinorėjo įsivaizduoti kitokio varianto. Tokios oro sąlygos neleido pamatyti vietinių latvių ir estų grupių, grojusių nuo pat ryto. Muzikinė dalis prasidėjo su tautiete Jurga, kuri vienintelė programoje nudžiugino lietuvių kalba, pristatė keletą kūrinių iš ateinančio albumo, kartu nepamiršdama žymiausiųjų. Labiausiai įsiminė „5th Season“ gyva versija.
Po to sekė jau didžiojoje scenoje siautėją Ebony Bones. Kičiniu įvaizdžiu pasipuošusi vokalistė tapo labiausiai besirūpinančia žiūrovų geru laiku atlikėja, nors muzikos kokybės prasme tobulėti dar tikrai yra kur. Tiems, kam trūko festivalyje tūso tai buvo pasirodymas nr.1. Dar toliau turėjome britus The Leisure Society, kurie pretenduoja būti naujaisiais Belle and Sebastian pasekėjais su savo folk-pop melodijomis, tinkančiomis romantinių filmų įgarsinimams. Tačiau grupei grojant ramesnę baladę garsą „permušdavo“ gerokai per arti išdėstytos mažesnės palapinės su įvairių DJ pasirodymais. Tai trukdė ir daugumai kitų grupių pasirodymų. Vienas iš retų organizacijos minusų.
Maloniausiu festivalio atradimu tapo britų The Whip pasirodymas. Maniau tai bus dar viena gitaras brazdinanti indie rokelio grupė su stilingais drabužiais ir The prieš pavadinimą, tačiau pastarieji savo vienintelę gitarą dažnai pakeisdavo antru sintezatoriumi ir paleido kone klubinį playlistą. Muzika kiek priminė lietuvaičius TWNKL, tik viskas šiek tiek stipriau ir garsiau. Pradžioje reikėjo apsiprasti, kai kiekvieną bosisto stygos prisilietimą jaučia tavo visos kūno ląstelės, nes garso buvo kiek daugoka, tačiau pats pasirodymas tapo vienu iš tų, kuriam laiko galėjo būti skirta daugiau. Pabaigoje vietoj biso pakartoję savo žymiausiąją „Trash“, The Whip išsklaidė bet kokį alkoholio perteklių ar miego stygių.
The Whip – Trash
Toliau dar buvo Sinead O‘Connor, tačiau jos muzika po prieš tai grojusių grupių atrodė per daug melancholiška, lėta, o ir arčiau prieiti buvo nemažas darbas. Pasidalinau jos liūdesiu kelioliką minučių, besvarstydamas laukti „Nothing Compares 2U“ ar ne, nusprendžiau greta pasiklausyti vietinio rusiško pankroko, kurio čia irgi netrūko. Liko laiko paskutinį kartą tiksliai pasiskaičiuoti lato kursą ir pasistiprinti prieš labiausiai laukiamą pasirodymą – Moby.
Ir jis atėjo. Likus penkiolikai minučių festivalio judėjimas iš chaotiško patapo visai aiškiu – žmonės iš visų pusių plūdo prie didžiosios scenos, kur tuoj prasidėjo Moby. Nuo pat pirmųjų „Extreme Ways“ akordų atrodė, kad be visų kitų pasirodymo, vien tik dėl šito vertėjo čia važiuoti. Likę 25 tūkstančiai festivalio lankytojų, iš kurių čia trūko visai nedaug, atrodo galvojo labai panašiai. Ir nors naujausias atlikėjo albumas, kurį jis čia lyg ir pristatinėjo,gal ir nėra pats geriausias jo karjeroje, tai visiškai nustelbė senieji hitai. Tarp jų savo mėgstamiausius galėjo atrasti įvairių stilių gerbėjai, tiek roko su „Lift Me Up“ ar „We Are All Made Of Stars“, tiek chillout su „Porcelain“ ar „Natural Blues“, tiek rave klasika „Go“ ar „Feeling So Real“.
http://www.youtube.com/watch?v=aKzXj7H8cCYMoby – Feeling So Real
Itin pakilios nuotaikos buvo galima grįžti į kempingą, kur vėl laukė lietuviškai kalbantys latviai, pasakojantys apie ekonominę krizę, ypatingus ryšius su mumis bei anekdotus apie estus. Ir nors kitą dieną praūžusi audra ir kilęs keliasdešimties kilometrų kamštis pakoregavo planus dar apsilankyti Rygoje pas čia pat surastus draugus, dėl vieno dalyko daug svarstymų nekyla – sugrįšiu į „Positivus“ ir kitąmet.
Komentarai