Kokią naudą Vilniui atneš buvimas Europos kultūros sostine?
Prieš pradedant kalbėti šia tema norėtume pabrėžti, kad kol nesibaigė “VEKS” programos renginiai, apie jos galutinę įtaką miestui kalbėti gana sunku. Pateiksime trumpą dviejų atvejų studijų – Roterdamo (2001-ųjų Europos kultūros sostinės) ir Salamankos (2002-ųjų Europos kultūros sostinės) miestų – apžvalgą.
Pirmiausia, studijos apie Roterdamą autoriai pastebi (6), kad miestui tapus kultūros sostine, atsiranda vadinamasis “festivalizavimo” efektas. Tai reiškia, kad mieste nuolat vyksta įvairūs kultūriniai renginiai bei festivaliai, kurie susilieja į vieną nepertraukiamą srautą. Remiantis šiais metais Vilniuje vyksiančių renginių sąrašu, toks teiginys yra teisingas. “Gatvės muzikos diena”, “Tai – aš”, “Kino pavasaris”, “Sirenos”, “Tebūnie naktis” ir dar daugiau festivalių šiais metais kėsinosi pagrobti dalelę kultūros sostinės svečių ir nuolatinių gyventojų dėmesio.
Tiesa, ne visi festivaliai turi aiškius saitus su “VEKS” programa, tačiau jie visi yra “įženklinti” žaliu debėsėliu, kuris yra šių metų simbolis. Jis neša žinią, kad renginys priklauso “VEKS” programai, prisideda prie kultūros sostinės įvaizdžio formavimo. Tačiau “žaliasis debesėlis” kaip prekės ženklas yra kiek chaotiškas: jį galima pamatyti ir ant renginių brošiūrų, ir prie sankryžų. Kokią žinią jis perduoda vilniečiams ir miesto svečiams? Ar pats ženklo eksponavimas viešojoje erdvėje ją padaro kultūringesnę?
Ar toks “festivalizavimas” žymiai prisideda prie palankesnio mieso įvaizdžio kūrimo svetimšalių akyse vienareikšmiškai pasakyti sunku, vis gi autoriai teigia, kad viena vertus, po Roterdamo tapimo Europos kultūros sostine atlikti tyrimai rodo, kad miesto renginiuose dalyvavę svečiai miesto įvaizdį laiko geresniu nei nedalyvavę, kita vertus, pozityvesnis įvaizdis gali priklausyti ir nuo šalies įvaizdžio. Pavyzdžiui Olandijoje esantis Roterdamas de facto vertinamas palankiau nei Vilnius vien dėl to, kad yra Olandijoje – vienoje turtingiausių ES šalių. Vilniui (kitaip nei Vakarų Europos miestams) reikia labiau pasistengti ir dėl to, kad paskui velkasi vis labiau blankstantis postsovietinės valstybės šleifas.
Tačiau autoriai sutinka, kad bene objektyviausias kultūros sostinės sėkmės rodiklis yra atvykusių turistų srauto matavimas. Kita vertus, Antverpenui 1993-aisias tapus Europos kultūros sostine buvo sulaukta daugiau nei 10 milijonų lankytojų, iš kurių tik 2 milijonai teigė dalyvavę kultūriniuose renginiuose. Tai rodo, kad patrauklūs ir vertingi kultūriniai renginiai dar negarantuoja didelio žiūrovų įsitraukimo. Jeigu Vilniaus sėkmę matuotume šiuo rodikliu, tektų konstatuoti, kad projektas nėra itin vykęs, nes Vilniaus turizmo informacijos centro atstovė (pirmojoje straipsnio dalyje) tikino, kad turistų srautas “nesumažėjo”. Antra vertus, reikia turėti galvoje, kad ekonominė krizė pakoregavo nemažos dalies turistų atostogų planus. Vis gi tiksliausi rezultatai bus tik pasibaigus “VEKS” renginiams, tačiau dabar pateikiamas Vilniaus turistų srautas sufleruoja pesimistinį rezultatą.
Kaip jau anksčiau buvo minėta, Salamankos atvejo studijos autoriai rašo (2), kad kultūros sostinių renginiai keičia užsienio turistų elgesio modelius. Turistai tampa ne tik tematizuotų erdvių, bet ir intelektualinių kultūrinių renginių sąmoningi vartotojai. Vartodamas žodį “sąmoningi” norėjome pasakyti, kad užsienio svečiai kultūrinius renginius supranta ne kaip būdą prastumti laiką, o kaip saviugdos galimybę.
Tai atsispindi ir ekonomikoje, nes autoriai teigia, kad didesnė kultūrinių renginių gausa sąlygoja didesnes turistų išlaidas. Šioje vietoje derėtų dar kartą paminėti “VEKS” prekės ženklą – “žaliąjį debesėlį”. Nes užsienio turistams dažniausiai tik jis pasako, kad šis renginys yra kultūros sostinės dalis ir tik jis esą gali “praturtinti” asmenybę. Tačiau dažnai būna taip, kad kokybiški renginiai dėl kažkokių priežasčių nepatenka į oficialią programą. Pavyzdžiui dabar vykstantis festivalis “Kristupo vasaros festivalis 2009” neturi žalio debesėlio nors jame dalyvayja garsiausi Lietuvos klasikinės ir džiazo muzikos atlikėjai. Taigi “įženklinimas” nebūtinai reiškia renginio kokybę, o ženklo nebuvimas dar nereiškia, kad renginys nekokybiškas.
Taigi ką Vilniaus tapimas šių metų Europos kultūros sostine duos miestui? Visų pirma, didesnį žinomumą tarp europiečių. Tačiau šis teiginys nėra itin tvirtas, nes nefiksuojamas turistų srauto padidėjimas. Antra, Vilniaus tapimas Europos kultūros sostine padėjo plisti bendrosioms Europos Sąjungos vertybėms: tolerancijai, multikultūriškumui, tarpusavio dialogui. Trečia, “VEKS” vadovo pasikeitimas, teismai ir skandalai, lydėję projekto administravimą dar kartą parodė, kad Lietuvai vis dar labai trūksta sąžiningų valdininkų, kurių nagai nebūtų nukreipti į save.
Komentarai