Wye Oak – The Knot (Merge, 2009)

Liepos 21 dieną pristatę savo naująjį albumą The Knot, amerikiečių duetas Wye Oak vis tiek lieka viena iš “tų nedidelių grupių, kurias džiaugies žinodamas, bet nelinki per daug išgarsėti, nes nori pasilaikyti juos sau”.

Wye Oak – tai multiinstrumentalisto Andy Stack ir vokalistės/dainų autorės Jenn Wasner komanda, nuo 2006-ųjų grojantys Baltimorėje (Maryland valstija). Tais pačiais 2006 iš garažo jie išlipo padedami Merge įrašų kompanijos, kuri šią indie rock/indie folk grupę, tuo metu dar besivadinusią Monarch, įkalbėjo pasikeisti pavadinimą ir taip išvengti painiavos tarp visos galybės tuo vardu besivadinančių projektų. Taip atsirado pavadinimas Wye Oak, simboliškai atiduodantis pagarbą muzikantus užauginusiai valstijai. Deja, tai daugmaž visa informacija (išskyrus keletą apysenių interviu), kurią apie duetą galima atrasti internete – problematiška atkapstyti netgi dainų žodžius.

Priežastis, kodėl verta suteikti taip menkai žinomiems Wye Oak ir jų naujajam darbui šansą – ta, kad The Knot yra pakankamai egzotiškas albumas net šiuo metu, kai įvairiausių pakraipų ir skambesių indie rock rasi ant kiekvieno kampo. Skambės paradoksaliai, bet didžiausia Wye Oak nepopuliarumo problema ta, kad jie iš Maryland‘o. O kas gi ieško skanių gurmaniškų kąsnelių Maryland‘e? Situacija panaši kaip su vienu įdomiausių indie rock reiškinių, grupe Cold War Kids, kurių muzika taip nutolusi nuo jų gyvenamos Kalifornijos, kad apskritai net nesinori tikėti, jog jie priklauso JAV muzikos scenai. Tas pats galioja ir Wye Oak, kurių muzika labiausiai primena skandinaviškus ūkus, kuriuos tik karts nuo karto arčiau realybės priveda vos vos išlendantys amerikonizmai. Melancholiška ramybė ir ją staiga perskrodžiantis triukšmas, lyriškas vokalas, šmėkštelintys etniniai motyvai ir ilgos kompozicijos – trumpai Wye Oak apibėžti galima šiais epitetais.

Nors iš pirmo žvilgsnio kai kurie kūriniai atrodo nepaprastai panašūs, kiekvienas jų turi kažką savito. Nors sunkiai išvengiama panašumo į kitas moteris vokalistes (kur ne kur šmėkšteli kažkas primenančio Dido, kitur pasivaidena panašumai į Björk albumo Medulla kuriamą nuotaiką), tačiau duetui pavyksta išvengti kopijuotojų statuso. Net jei didžiojoje dalyje jų muzikos atsispindi prieš kelerius metus klestėjusio piano rock įtaka, jie sugeba išspausti kažką gerokai stipresnio. Kartais atrodo, kad kūrinys paprasčiausiai nesibaigs, nes jis tarsi nagais įsirėžia į odą, prilimpa prie kaulų ir krauju nuteka iki pačių pirštų galiukų. Mary Is Mary arba Take It In padvelkia tokiu jausmingumu, kad atrodo, jog jei jose būtų paslėpta propaganda, eitum iki pasaulio krašto. Todėl nepatartina jų vartoti drauge su narkotikais.

Praktiškai visas The Knot yra persmelktas lyriškų nuotaikų, tačiau tai nėra vienas tų albumų, kurie padėtų atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ar puikiai suveiktų kaip fonas kažkokiai pašalinei veiklai. Tai muzika, kurios reikia klausytis. Ir gal ne prieš miegą, kadangi negalėčiau laiduoti už vaivorykštemis trykštančius sapnus. Kita vertus, čia nėra gilios depresijos ar savižudybės nuotaikų – greičiau kažkas, kas taip puikiai dera su mėlynom nuotaikom, kad paklausęs, pavyzdžiui, Siamese, pajusi, jog esi ne vienas. Todėl The Knot galima vertinti kaip subtilią dovaną jausmingam žmogui, su žinute, kad jis tau rūpi.

Viena priežasčių, kodėl Wye Oak taip užkrečia – sugebėjimas visus liūdnuosius jausmus perteikti nebanaliai. Kad ir kaip nuvalkiotai atrodytų That I Do eilutė This is true you love me too but not the way that I do, iš Jenn lūpų ji nuskamba taip realistiškai ir įtikinamai, kad pasijunti suprantantis ir suvokiantis tų žodžių prasmę.

O štai klausantis antrojo albumo kūrinio, For Prayer, iškyla daugybė asociacijų su miuziklais ar liūdnų filmų garso takeliais – iš tiesų, nežinodama kūrinio kilmės laisvai priskirčiau dainą kokiai nors operai, panašiai į „Jūratę ir Kastytį“ ar „Eglę Žalčių Karalienę“. Ir nieko blogo tame nematyti, greičiau tik sukyla smalsumas pamatyti kūrinį atliekamą gyvai. Pagundų yra – nors duetas dar nėra užtikrintai įsitvirtinęs tarptautiniuose vandenyse, jie gastroliuoja ne tik JAV, bet ir didžiosiose Europos šalyse. Belieka supavydėti tiems, kas turės galimybę pasigrožėti keliais instrumentais vienu metu grojančiu Andy ar lyriškąja Jenn, kad ir arčiausiai Europos šiaurės prisiartinusiame koncerte Vokietijoje.

Galų gale, The Knot – tikrai vienas subtiliausių šių metų melancholiškųjų albumų. Ir puikus pasirinkimas ieškantiems priežasčių vakarais paliūdėti.

ORE vertina: 9/10