Kartą Violettą taip pavadino mano vienas draugas. Tada mintyse ėmiau greitai skaičiuoti: tapyba – vienas, rankų darbo lėlės – du, tatuiruotės – trys, parodos – keturi, atidaryta kūrybinė erdvė – penki… Vienam žmogui tiek veiklos iš tiesų daug – ypač Klaipėdoje, mieste, kur kultūrinis katilas verda ramiau nei sostinėj. Po pokalbio eidama namo padariau išvadą, jog taiklesnio apibūdinimo šiai menininkei neįmanoma sugalvoti. Pirmyn, susipažįstam!
Banalus, bet neišvengiamas klausimas – kadangi Tavo veikla plati, kur visko išmokai?
Pradėjau studijuoti Klaipėdoje tapybą. Tapybą todėl, kad ją vienintelę buvo galima studijuoti neišvykus iš miesto. Po metų supratau, jog itin daug čia neišmoksiu ir nusprendžiau išvažiuoti. Susirašinėjau su gal trisdešimčia universitetų, sudaryti mainų sutartį sutiko vienintelis Slovakijos universitetas mažame miestelyje Banska Bystrica. Išvažiavau, apsipratau, man ten labai patiko. Po trijų mėnesių, antro semestro pabaigoje, supratau, kad išvažiuoti niekaip negaliu. Ten yra visiškai kitoks supratimas apie tai, kaip reikia studijuoti meną, tapybą, šiuolaikiškesnis požiūris į studijas. Grįžau namo pasiimti rūbų, batų, lygintuvų ir iš Klaipėdos nebegrįžau į Slovakiją (juokiasi).
Kas nutiko?!
Pamačiau, jog Klaipėdoje atsirado pokyčių, veiklos, kad dauguma mano amžiaus žmonių grįžta, nori kažką daryti, bet blaškosi. Dar vakare sėdėjom prie vyno taurės, kalbėjom, kad būtų šaunu išsinuomoti studiją, turėtume erdvę, kur tapyti visi drauge, kad pas mus visi galėtų užeiti ir pamatyti kaip gimsta menas… Kitą rytą netikėtai man „už akies užkliuvo“ skelbimas apie nuomojamas patalpas – mes jas išsinuomavom. Supratau, jog kelio atgal man nėra. Po dviejų mėnesių sukrapščiau pinigus ir išnuomavau dar vienas: didesnes, prabangias ir labai gražias. Grįžau mokytis į Klaipėdos universitetą. Pirmą semestrą dar patempiau, o paskui supratau, kad į mūsų universitetą eiti tenka prisiversti.
Ką turi Slovakija ir ko neturime mes?
Čia visiškai nėra šiuolaikinio meno. Menininkai yra, bet universitetuose niekas to nemoko. Slovakijoje pamačiau kaip atrodo naujosios medijos katedra, tarpdisciplininiai meniniai mokslai, mačiau, kaip muzikantai ir tapytojai dirba drauge. Supratau, jog galiu ne tik tapyti peizažus. Čia viską žlugdo dėstytojų konservatyvumas. Peizažai yra reikalingi, bet negalima studijuojant tapybą ar dėstant tapybą XXI amžiuje apsiriboti mokslais iki XIX amžiaus vidurio.
Nekliudo tai, jog neturi diplomo?
Kūrybai išsilavinimo visiškai nereikia – yra begalė kūrėjų be aukštojo išsilavinimo. Meno mokomasi praktikuojantis – išmoksi tapyti jei tapysi. Aišku, dalyvavimas kultūriniuose projektuose reikalauja aukštojo išsilavinimo. Dabar yra taip, jog noriu tik diplomo – studijuoti nenoriu. Jei reiktų rinktis iš naujo, studijuočiau meno istoriją, menotyrą, bet ne tapybą – jos galima išmokti ir taip: tapant, einant į parodas, vartant albumus, stebint, bendraujant su tapytojais, klausiant, ką ir kodėl jie darė…
Jei užtenka tik darbo, kas yra talentas?
Kiekvienas žmogus kažkam yra linkęs labiau, tačiau esu iš tų, kurie mano, jog talento reikia kokių 5 proc. ir 95 proc. sunkaus darbo. Iš patirties tai suprantu, kai pas mane į „ArtLab“ ateina žmonės 40 metų, gyvenime pieštuko rankoj nelaikę ir po mėnesio jie labai neblogai tapo bei paišo. Su talentu yra kaip ir su įkvėpimu – nesuprantu, kas yra įkvėpimas. Manau, įkvėpimas buvo sugalvotas menininkams tinginiams. Turi nuolat norėti kurti.
Tapai, kuri lėles, darai tatuiruotes, užsiimi kompiuterine grafika… Kodėl visko tiek daug? Ar neišsibarstai? Nėra naudinga vieną sritį žinoti geriau?
Išsibarstyčiau, jei dieną dirbčiau sekretore referente, o naktį tapyčiau. Aš užsiimu menais – tai yra svarbiausia, taip pat tikslas, procesas ir žinojimas, kam tu tai darai. Kuo daugiau turi galimybių prisiliesti prie stilių, žanrų, medžiagų ir materijų, tuo daugiau šansų yra sukurti dar kažką naujo. Užsiimu fotografija, anksčiau – ir keramika, užsimanau gaminti papuošalus, truputį rašau. Laiko yra – reikia jį naudoti. Tatuiruotę priskiriu prie vizualinio meno, nors senos kartos dailininkams plaukai šiaušiasi išgirdus, jog tatuiruotė – menas.
Kodėl Tau patinka lėlės? Aš, pavyzdžiui, bijau jų.
Daug žmonių bijo lėlių – tai ateina iš vaikystės. Aš pati jų truputį bijau, gal tai irgi viena iš priežasčių, kodėl jas darau. Lėlės kaip atskira meno šaka yra labai ypatingas dalykas – lėlės jungia skulptūrą, mažąją plastiką, tapybą (lėlę reikia ištapyti), nemažai rankdarbių atšakų… Mane tai labai sužavėjo – lėlėje viskas surenkama į krūvą. Tam, kad padarytum lėlę, reikia daug visko: tapybos, gerai suvokti trimatę kompoziciją ir pan. Tik ištatuiruoti lėlės negaliu, o viską, ką bandžiau daryti ar darau, anksčiau ar vėliau išbandau ant lėlės. Kuriant lėles išmoksti kitaip žiūrėti į smulkius daiktus. Aš pradėjau daugiau vaikščioti miške, nuolat tai samaną, tai gėlę išdžiovinu, akmenuką gražų paimu… Vienintelis minusas, kad labai greitai šiukšlėm apsikraunu – atrodo, viską sunaudosiu kada nors.
Lietuvoje yra nedaug lėlininkių – kas lemia šitai?
Lietuvoj yra netgi pora labai kietų lėlininkių, tačiau šalies mastu pagalvojus – tikrai nedaug. Galbūt pas mus niekada nebuvo lėlininkystės tradicijų. Daug lėlių yra Rusijoje, Japonijoje – tai visiškai skirtingos lėlės, gilios skirtingų atšakų tradicijos. Dabar pas mus ateina domėjimosi lėlėmis banga. Manau, kad lėlininkių bus daugiau ir net visai greitai. Labai retai žmogus vieną dieną atsibunda ir supranta, kad nori daryti lėlę. Dažniausiai jas daro tie, kas anksčiau bandė kažką iš menų, mėgsta rankdarbius ar yra menininkai.
Pastebėjau, kad Tavo tapybos darbai itin ryškių spalvų, gyvi, pulsuojantys, kupini fantastinių detalių. Visi tokie?
Tie, kuriuos matei, yra mano vienų metų retrospektyva. Grįžusi į Lietuvą tapau nedaug, nes įklimpau su lėlėmis. Slovakijoje nutapiau labai daug paveikslų, nes supratau, kad tai, kas patinka man, gali patikti dar kažkam – taip prasidėjo tie ganėtinai drąsūs vaizdai. Klaipėdoje pabijočiau pristatyti savo autoportretų ciklą – iki išvažiavimo į Slovakiją nieko panašaus netapiau. Ten man buvo duota visiška laisvė: yra trys atelje, kiekviena atelje skirtingo stiliaus (konceptualaus meno, klaisikinio ir pan.) – pasirenki ir dirbi tik joje. Vienoje atelje dirba ir pirmakursiai, ir antrakursiai, ir doktorantai – jautiesi menininkas tarp menininkų. Aš ėjau iškart į tas tris – tapiau nuo 8 ryto iki 8 vakaro.
Kaip gimė ta retrospektyva?
Prasidėjo nuo vieno paveikslo, kurį norėjau nutapyti sau, nes nutiko vienas svarbus gyvenimo įvykis. Tas paveikslas buvo pirmas mano darbas, kai tapiau ne žiūrėdama į kažką, o dariau kaip užrašą į dienoraštį tik aliejumi ant drobės. Ši meno terapija man labai padėjo ir užsikabinau – atsirado visas metų ciklas. Kai dariau parodą, komponavau darbus pagal įvykius. Atėjusiems galėjau papasakoti visų metų gyvenimo retrospektyvą. Taip aš gerai susipažinau su savimi – betapydama.
Lėlės irgi atsiranda iš asmeninių išgyvenimų?
Lėlės irgi, jos – labai konkreti simbolika, kuri liečia asmeniškai mane. Tiksliai ir nuosekliai analizuoju viską, kas su manimi atsitinka – gydau save tokiu būdu. Esu pastebėjusi, kad jei gyvenime viskas gerai einasi, nustoju tapyti.
Iš kur į darbus ateina fantastika, fėjos ir pan?
Juose iš tikrųjų atsispindi mano gyvenimo būdas: kuo aš užsiimu, kas mane domina, kokios filosofijos, kokia muzika. Iš knygų, jogų, induizmų ir pan. viskas galų gale ateina į darbus.
Kas Tave skatina, įkvepia, verčia judėti kūrybine kryptimi ir nesustoti?
Tiesiog kitaip neįmanoma. Gal truputį pompastiškai skamba, bet yra savo misijos pojūtis.
Tiki, jog kiekvienas mūsų turi savo misiją?
Be abejo. Iš pradžių maniau, jog mano misija yra kurti. Dabar supratau, kad iš tikrųjų mano misija yra tuo fanatizmu užkrėsti kitus žmones. Man gyvenime nėra didesnės laimės negu matyti, jog man padedant žmonės suserga kūryba ir pradeda kurti savarankiškai. O fanatizmas – kaip infekcija: jeigu kažkas tikrai serga, užkrečia ir kitus. Dalį misijos matau tame, jog galiu padėti žmonėms kažkiek atsiskleisti, kai jie pradeda kurti ir visai kitaip ima žiūrėti į gyvenimą, į pasaulį. Kai bendrauju su mokiniais, dažnai sakau, „ar pastebėjot, kad medis nėra rudas, debesis – baltas, o dangus – tik žydras? Tada jie sako, jog visai kitaip vaikšto po miestą, kitaip žiūri į gamtą…
Manai, jog kiekvienas šiame pasaulyje turi misiją, kiek tokia Tavo nuomonė yra susieta su religija?
Kažkuo tikiu, nors negaliu pasakyti, jog priklausau konkrečiai religijai ar tikiu kažkokiu konkrečiu Dievu. Visos religijos yra vienas bendras mokslas apie tą patį dalyką – domiuosi viskuo, kiek artimesnė man Rytų kultūra, Indijos kultūra. Krikščionybė labiausiai iš visų buvo įgyta per prievartą, bet ir joje yra gilių, gražių dalykų.
Dauguma kuriančių žmonių palieka Klaipėdą, neria į gilesnius vandenis ir čia nebegrįžta. O tu ne tik likai, bet ir įkūrei meno laboratoriją. Kodėl nepabėgai?
Negaliu pasakyti, kad man čia patinka, bet čia yra tai, kas liečia tą misiją ir mistiką. Atėjo tarsi nušvitimas, jog turiu likti čia ir kažką padaryti. Kurdama „ArtLab“ aš net nežinojau, kas bus „ArtLab“ ir dar nežinau, į ką toliau išsivystys. Visiškai nesigailiu, labai daug visko čia gavau. Ir žmonėms reikia, jaučiu, kad reikia.
Neseniai vienam prancūzų leidiny skaičiau, jog Prancūzija skyrė daug pinigų kultūrai vedina minties, kad kultūra padės šaliai iškopti iš krizės. Kaip tu vertini Lietuvos poziciją, požiūrį i menininką, į jo padėtį dabar?
Man truputį sunku apie tai spręsti, nes esu iškritusi iš Lietuvos ir Klaipėdos kultūrinio gyvenimo jau gerus metus. Man nesinori net lįsti į tą valstybinę meninę veiklą – labiau noriu dirbti su žmonėmis ir daryti tai, kas man patinka. Nežinau, kokie projektai yra vykdomi, ar skiriama pinigų ir pan. Neseniai kalbėjau su viena galeriste iš Danijos, ji sakė, jog retas menininkas pragyvena iš savo veiklos. Matyt visur kultūra retai kada yra pirminis prioritetas, ypač krizės metu. Tiesa, liūdna, jog mokslai tapo mokami. Neįsivaizduoju, kiek atsiras tokių tėvų, kurie duos savo vaikui tuos kelis ar keliolika tūkstančių litų, kad jis taptų menininku – tai labai atsilieps kultūriniam Lietuvos gyvenimui. Man tėvai savo laiku tikrai nebūtų davę tiek pinigų, kad aš studijuočiau Klaipėdos universitete ir tapčiau tapytoja.
Nuorodos
shiZZla art.scene
Art Lab puslapis
Komentarai