Muse – The Resistance (Warner Bros, 2009)

Pasaulyje, kuriame gandai apie Pirate Bay uždarymą kelią didesnę paniką negu klimato atšilimas, Muse visada buvo apokalipsės pranašai. Kosmoso kelionės, juodosios skylės pakeliui, senkantis mūsų civilizacijos laikas – amžinos grupės temos. Tuo tarpu penktasis britų albumas romantiškas kaip niekad, pavadintas „Pasipriešinimu“, jis pretenduoja tapti pretenzingiausiu, revoliucingiausiu ir kontraversiškiausiu jų darbu.

Šopeno kūryba, klarnetas, Timbalando R&B ritmai, prancūziška opera, bohemiškoji rapsodija, elektronika, simfonija – sunku net viską išvardinti. Atrodo grupė turėjo idėjų dar kokiems keturiems albumams į priekį, tačiau jų netaupė – viską galima rasti „The Resistance“. Ar tai gerai? Ne visada. Bet apie viską iš eilės.

„Pasipriešinimą“ pradeda tiesiai į „Black Holes and Relevations“ nunešantis pirmasis singlas „Uprising“. Čia nieko naujo. Jau firminio skambesio dalimi patapęs džeržgiantis bosas, clap-clap ritmas, Matthew Bellamy falsetas, space rock solo, revoliucinė tematika. Be abejo, dar vienas didelis grupės hitas, nors kažko ypatingo jame nėra. Tiesa, eilutė apie storas kates, kurios gauna širdies smūgį nuotaiką pakelia.

Toliau turim titulinę „Resistance“ – vieną gražiausių albumo epizodų. Nors ją kiek sudergia garsus dialogas su backu, tačiau čia galima rasti viską, ką Muse moka ir visada mokėjo geriausiai: pianino ramybę, supintą su kosminę jėga ir stipriausiu vokalu. „Love is our resistance“ čia dainuoja M. Bellamy ir tai atrodo yra pagrindinė albumo idėja, nors nesinori visko šitaip supaprastinti, visgi tekstų apie jausmus šiame albume tikrai gausu ir jie visai neapipinti sudėtingomis metaforomis, kaip ankščiau būdavo įprasta.

„Undisclosed Desires“ – pirmasis grupės ekspermentų su elektronika vaisius. Prieš kuriant šį albumą, Muse prasitarė, jog ruošiasi keistis ir išbandyti variantus, kurie ankščiau jų kūryboje buvo tabu. Tačiau jei daugeliui tai skambėjo, kaip galimas Radiohead-2 atsiradimas, tai anaiptol nėra tiesa. Bandymas pavirto į ritmenbliuzo bytą su pop draugiškais smuikais, na tai tikrai nėra taip blogai, kaip galėtų atrodyti ant popieriaus ar paskutiniajame Chris Cornell ir Timbalando kolaboravime, tačiau vargu ar norėtųsi didesnių šios krypties plėtočių.

Antroji bohemiška rapsodija – „United States of Eurasia“. Net nebandoma slėpti šio kūrinio įkvėpėjos, tačiau tai nekeičia fakto, jog tai skamba fantastiškai. Aleksandro Makedoniečio pulkų žygius menanti simfoninė partija yra bene geriausia grupės karjeros aranžuotė, nesvarbu, jog bendra dviejų žemynų valstybė buvo ir yra utopija, o žodžiai skundžiasi „Our ancient heroes, they are turning to dust“. Kaip „Drinos Upėje“ rašė Ivanas Andričius, didieji žmonės miršta dukart: kuomet baigiasi jų gyvenimas, ir kuomet pamirštami jų darbai. Atrodo antroji mirtis herojų dar kurį laiką neištiks. Būtent dėl šios priežasties pabaigoje galima pasigrožėti ir Šopeno noktiurnu, kurio panaudojimas didžiausiems klasikos mylėtojams galbūt ir yra įžeidimas, bet vis dėlto čia jis įgauna visai kitokį atspalvį. Queen „Made In Heaven“ įtaka tęsiasi ir „Guiding Light“.

Vėliau prasideda mažiau išbaigta dalis – „Unnatural Selection“ grupė prisimena, kaip „Absolution“ laikais jų muzikoje dominavo gitaros ir pabando pakartoti „Stockholm Syndrome“, bet rezultatas ne toks pat geras. „MK Ultra“ prabėga visai nepastebimai, o mažiausiai sėkmingas epizodas – „I Belong To You“, prasidedanti energingu Mikos pianino ritmu, per vidurį įterpiama prancūzų operos „Samsonas ir Dalila“ arija (su nekokiu prancūzišku dainavimu), kurią pakeičia klarneto solo, o pabaigoje – vėl viskas nuo pradžių. Kažkaip visai šitai įvairovei jau pritrūko klijų.

Paskutinė dalis tikriausiai reikalauja atskiro vertinimo, nes tai visai kita istorija. Trijų dalių simfoninis kūrinys, pavadintas „Exogensis“ – ambicingiausia, ką Muse kada nors darė. Ir tikrai pavyko. Įžanginė „Overture“ banguodama pradeda pabaigos pradžią, „Cross-Pollination“ priartėja prie pat apokalipsės ir visatos platybių, o „Redemption“ kupinas iškeliaujančiųjų liūdesio, kiek primenančio mūsų kompozitoriaus Oginskio ant valstybės pelenų parašytą „Atsisveikinimą su Tėvynę“. Lyg ir norisi, jog Muse sukurtų visą simfoninį albumą, užsitarnautų šlovę, tiesa tikriausiai ir prarastų pusę savo fanų. Greičiausiai ateis laikas ir tam.

Štai toks tas „Pasipriešinimas“ – kartais didingas, stiprus, epizodais patenkantis į muzikos istoriją, bet kartais chaotiškas, nesuprantamas ir išpūstas. Ir vis dėlto visos šios savybės nepaneigia fakto, jog tai tikrai įdomus, kokybiškas ir vertas dėmesio albumas.

ORE vertina 8 iš 10

http://www.youtube.com/watch?v=Vf8bKkXU_2sMuse – Uprising