Kauno kino festivalio dienoraštis: FIN

Vasariškiems orams slepiantis tik sinoptikų archyvuose, trečiajam Tarptautinaim Kauno Kino festivaliui duris pravėrė ir jau užvėrė “Romuvos” kino teatras.

Paskutinės dienos

Uždarymo filmas: Buzkaši – stepių daina, rež. Jacques Debs

Šeštadienį debiutavęs Tarptautinio Kauno Kino Festivalio programoje, „Buzkaši – stepių daina“, filmo kūrėjas ir savo neįprastais vaizdiniais nuo vaikystės mūsų sąmonę formavęs filmo idėjos kaltininkas Stasys Eidrigevičius kauniečius pasitiko ir Sekmadienį, paminėti festivalio uždarymo ir persikėlimo į Vilniaus kino salę.

Uzbekistane 2007-aisiais susuktas filmas iš pradžių stebina pasirinkta filmavimo maniera, daugiau primenančia mėgėjišką reklaminį klipą, nei meninį filmą. Po pirmo pusvalandžio, ir dar aibės režisieriaus kadran įtalpintų fetišų – po Uzbekistano dykumas jodinėjančių raitelių staigaus persikėlimo į modernybę čiumpant mobiliuosius telefonus ir kalno viršūnėje imant gaudyti ryšį, vidury dykumos praūžiančios gaisrinės, jame nuskambėjusios lietuvių liaudies dainos ir Uzbekiško folkloro dukters mėginimo repuoti, – susitaikau su keistu apipavidalinimu ir pasineriu į šią absurdišką, bet kartu visai į kaimynystę strėles laidančią pasaką.

Ji apie du Buzkaši čempionus Ali ir Ulugbėjų, ne profesionalius aktorius, žinoma, nes toks duetas neegzistuoja , nuo mažens pamilusius merginą Mohabat, kuri nežinia kurį jų myli, ir pasirinks tą, kuris nugalės lemtingąją Buzkaši kovą dėl jos rankos. Visa tai gan jaudina, bet galiausiai yra graudu, į žiūrovus rusiškai kreipėsi Mohabat. Kai kam gal net graudžiau už darvinišką gyvenimo loteriją pasirodytų bent dvi (mėgindavau laiku užsimerkti) scenos, kur be jokių užuolankų perrėžiama gerklė ožiams, o žiūrovai priverčiami matyti ir girdėti kaip jie springsta savo krauju. Kam tai? Paaukotasis ožys Buzkaši pagrindinis įrankis – jį nusigvelbęs ir nuo konkurentų pasprukęs raitelis laimi kovą, kuri, beje, nufilmuota iš arklio perspektyvos, ant šiojo galvos prikabinus kamerą. Bet tai vienintelė brutali scena filme, kuris, be kita ko, romantizavo žmogaus ryšį su gamta, šiuo atveju raitelio su dykuma ir savo artimiausiu kompanionu – prisijaukintu arkliu.

Kur Eidrigevičius? Jis, ir personažas deklamuojantis XV a. poeto Hafizo eiles iliustruoja šią pasaką, kas žodžiais, kas piešiniais. O jie buvo magiški. Po filmo režisierius paatviravo, kad norėjo parodyti Uzbekijos brutalumą per Eidrigevičiaus švelnią ir subtilią perspektyvą. Reikia pamatyti.
-ep

Vendė ir Liusė, rež. Kelly Reichardt

Vendė ir Liusė, kaip bylojo aprašymas – filmas apie merginą ir jos šunį. Iš tiesų, „Paryžius, Teksasas“ lėtumo siužete ir taip vos sutelpa ištikimo tarno ir šeimininko meilė.

Vendė traukia į Aliaską, kur, kaip žinia, trūksta rankų. Vasarinis darbas, kelionė skersai žemyno, riedantys ratai ir mylimas šuo – kodėl gi ne? Juolab, kad rankas ji turi, o ir gimtojoje Indianonoje nebuvo ką būtų gaila palikti.
Filmas ir Vendės kelionė į Aliaskos tankyną užstringa mažame Oregono valstijos miestelyje, kur sugenda Vendės mašina, pradingsta šuo Liusė ir patampa aišku, kad turimų pinigų šiaip ar taip neužtektų tęsti jųdviejų kielionei. Miestelyje kadaise būta fabriko, eigoje sužinome, bet dabar tai eilinis neproduktyvus Amerikos mieksteliūkštis, savo įsčiose auginantis humaniškus sargus, griežtai protokolo besilaikančius pardavėjus ir piktdžiugiškus valkatas. Be jų ir Vendės, filme sutinkame nepastovaus elgesio mechaniką, šunų prieglaudos administratorę ir keletą valkataujančių paauglių. Viskas tuo ir pasakyta, bet nuostabiai moteriškas apipavidalinimas, graži muzika ir Keruakiškai valkataujanti Michelle Williams nusivylimui vietos nepaliko.
-ep

Septinta diena

„All Tommorow Parties”, rež. Jonathan Caouette

Kauno kino festivalį tikrai reikia pagirti už aktualumą muzikos filmų programos, nes „Warp“ kino kompanijos filmas „All Tommorow‘s Parties“ (rež. Jonathan Caouette) praktiškai dabar „karštai“ rodomas šalyje, kur jis bene aktualiausias – Didžiojoje Britanijoje kartu su freaky grupės Les Savy Fav.

Tai pasakojimas apie legenda tampančius ATP festivalius, kurie paprastai vyksta žiemą kokiame nors Britanijos kurorte, žmonės gyvena nameliuose, maudosi baseinuose ir vaikšto į koncertus, kurių dalyvius parinko koks nors kuratorius, t.y. kokia nors alternatyvinės muzikos žvaigždė, tipo Nick Cave ar Portishead. Visa tai tęsiasi jau nuo 1999 metų, taip kad medžiagos buvo pakankamai.

Filmas kiek panašus į pernai matytą „Roskildę“ – tačiau jei ten kamera lyg ir seka 7-8 skirtingus festivalio lankytojus, tai dabar ekrane, kartais padalinamame į dvi dalis tiesiog plaukia vaizdai iš Minehad ar Camber Sands – koncertų ir festivalių kasdienybės. Taigi vienu metu pagrindinė tema yra debošas. Kamera rodo kaip iš antro aukšto namelio sulaužydama bortą išsiverčia kažin kokia mergina. Prie jos bėga jos draugės. Jos klausia ar viskas tvarkoje, auka tik kvatojasi. Ekrane lietuviški titrai: Kokį bybį čia darai? Salė patenkinta juokiasi. Paskui dar daug scenų, kur žmonės neranda reikiamo kambario numerio, iš nuovargio iškrenta alaus butelys. Kas buvo Festivaliuose tas žino.

Kita pagrindinė tema – tai rokenrolas, tiksliau postrok(enrol)as. ATP labai didžiuojasi savo line-up‘ais tai matyti ir iš juostos. Kyšo čia ne tik Keivo Grinderman ar Animal Collective, bet John Cooper Clarko „haiku“, legendinis saksofonistas Roscoe Mitchell paskui kurį nuseka kuratoriaus žmona („Nieko negali daryt, juk tai Roscoe“, sako barzdotasis), amžinas bardas Seasick Steve ar krusto-noizo grupė Lightning Bolt. Visi post-roko megėjai galės čia pažaisti mylimus žaidimus „atpažink grupę“ – kai kurioms iš jų kaip Shellac, Yeah Yeah Yeahs ar Mars Volta skirtos tik kelios sekundės.

Iš esmės, juosta stengiasi (ne)įkyriai prikišti idėją, kad ATP yra skirtingas reikalas nuo tokių iškylų kaip Glastonbury ar Readingas, kad gyvo betarpiško rokenrolo mitas yra gyvas. Filmas sumontuotas iš įvairiausia technika – nuo mobilaus telefono iki profesionaliausios kameros būdu nufilmuotų gabaliukų. Pabrėžiama, kad ATP neturi sponsorių, tik savo fanų pinigus. Į šviesą išvelkami gyvi ar jaunystėje komunentuoti Iggy Popas, Patti Smith ar net Jerry Garcia, kuris kalba apie ateities roko sceną, kurioje nebus headlinerių ir atstumo tarp publikos ir muzikantų. Thurstonas Moore „ima interviu iš publikos“ ir įkyriai kartoja, kad muzikos industrija turi būti sunaikinta. Muzikos industrija nori sunaikinti save? ATP nėra industrija? Ar tuo patikėti? O tuo metu ekrane Grizzly Bear vedasi fanus į pliažą, skamba akustinė gitara, kažką jie dainuoja….

Ką galima pasakyti pabaigai? Galbūt kažką emocionalaus, tipo, kad šalia manęs sedėję kolegos užsimanė „gero rokenrolo, kurio taip pasiilgom“ – čia ir dabar. Gero rokenrolo festivalio Druskininkuose ar Šventotojoj! Ar gal geriau kažką informatyvaus. Tai va, tam vyrukui, kuris filmo pradžioje klausiamas, kokią grupę norėtų matyti ATP, sušunka: „Pavement!”, pasisekė. „Pavement“ ne tik atsikūrė. Pavement kuruos naują ATP. Gros jame. Kuris vyks kitą gegužę vėl Minehad. Ieškokit bilietų, nes vėl negausit.
–ml

Šešta diena

„Berlynas kviečia“, rež. Hannes Stöhr

Jei matėte „It’s all gone Pete Tong“ – šis filmas neparodys jums nieko naujo. Tai sena ir daugybę kartų atsikartojusi šiurpė, kad techno ir aktyvus naktinis gyvenimas iš žmogaus padaro narkomaną ir beprotį, o jį išgelbėja meilė ir ligoninė. Moralas: hedonizmas pražūtingas – jus išgelbės daktarai.

Iš esmės, scenarijus ir yra nuobodžiausia filmo dalis. Veikėjai taip pat nespindi pilnatve ir logiškais sprendimais, bet su tuo mes galim susitaikyti – vistiek vienas jų beprotis.

Dabar apie geruosius dalykus. Didžiai nuostabai Paul Karlkbrener ne tik gerai groja, bet ir neblogai vaidina. Filme puikiai perteikta naktinio Berlyno atmosfera. Vakarėliai vyksta senose gerose ir autentiškos vietos kaip Bar 25, Maria (nors dabar garsiai šnabždamasi, kad šitos vietos visai nebemadingos).

Filmas dažnai mums primena tiek apie įprastas vakarėliams vietas, tiek apie Bpitch leiblą. Ikaro (akt. Paul Karlkbrener) leiblo vadovė Alice (akt. Megan Gay) itin primena Ellen Allien. Naktiniam klube (deja, tik vaizdžiai) pagroja ir Sascha Funke ir Peggy Laubinger ir kiti bpitch atlikėjai, šiaip visas garso takelis sukurtas to paties Paul Karlkbrener.

Filmas rekomenduojamas pasiilgusiems naktinio Berlyno ir vertinantiems techno (todėl galintiems nekreipti dėmesio į scenarijų), kitiems ten gali būti nuobodu.
– vr

Penkta diena

Siunčiame pagarbos ir meilės gūsį organizatoriams pastačiusiems šildytuvą. Pirmadienio repertuare dominuoja meninės praktikos ir dokumentinis kinas.

„Kutiūras iš agroplėvelės“ rež. Marco Wilms

Sudėtinga skaitant aprašymus nesusigundyti Rytų Berlyno mados scena iki 1989 m. Tais laikais net Lietuvoje kiekvienas doras pankas norėjo į Vokietiją. Legendos byloja, kad vienai jau nebeegzistuojančios Kauno merginų pankių grupės Nėščios rupūžės narei tais laikais buvo pavykę ir į Vakarų Berlyną nusigaut. Tad kodėl gi nenusigavusį tą kraštą virtualiai, padedant režisieriui.

Filmas pasakoja apie avangardinės mados gimimą ir veiksmą Rytų Berlyne (Prenzlauerberge) prieš griūnant sienai. Išsidažę vyrai, nuogos moterys, glam estetika, pusmetinis cheminis sušukavimas. Aišku, Berlyne iki šiol malonu, kad protestas ir hedonizmas eina koja kojon. Kaip iliustruoja vienas iš veikėjų: „niekaip neatsimenu iš kur mes gaudavome pinigų, sėdėdavome bare kiekvieną kasnakt ir iki ryto“. Tiesa, Prenzlauerbergas truputį pasikeitė per dvidešimtmetį: vietoje pankų ten gyvena daugiausia gimdantys tėvai visame Berlyne.

Filmas susuktas megėjiška maniera, ko greičiausiai dokumentikos sekcijose kino festivaliuose vis daugės. Istorija pasakojama pirmu asmeniu. Šis asmuo (dabar jau su žmona ir vaikais) ne tik rodo senas nuotraukas, bet ir susitinka senus draugus: dizainerius, fotografus, modelius ir stilistus. Kol mėgaujamės dokumentiniais kadrais paaiškinančiais, kad tas legendinis laisvas Berlynas atsirado ne tuščioje vietoje, į filmą vis labiau lenda pasakotojo asmenybė ir jo seni draugai. Ši asmenybė labai užgožiančiai ir agresyviai ima ilgėtis senų laikų ir senas geras glam pritvinksta naftalino.

Ar aš jums pakankamai juodas?, rež. Göran Olsson

Dieną, kai Kaunas ėmė atrodyti juodesnis nei įprasta, užbaigiau biografiniu filmu apie legendinį soul atlikėją Billy Paul, užvadintu kaip ir kontraversiškai baltosios Amerikos priimta daina, nulėmusi ką daug kas pavadintu jo karjeros žlugimą: „Am I Black Enough for You?“.

Negausiai kasdien vis šiltėjančioje Romuvoje susirinkusi publika be čia lauktos geros muzikos gavo ir nemenką dozę istorijos. Filmo siužetas vilnijo Amerikos afroamerikiečių pilietinio judėjimo sukeltomis bangomis. Billy Paul karjeros prošvaistė – „Grammy“ apdovanojimas už „Me and Mrs Jones“ , pelnė jam pripažinimą, kokiu tuo metu negalėjo pasidžiaugti kiekvienas išskirtinių gabumų turįs juodaodis atlikėjas. Tai daina apie porelę, kuri kasdien tuo pačiu metu susitikdavo slaptiems rendezvous atlikėjo taip pat dažnai lankomoje kavinėje.

Visi turi po Mrs Jones, juokdamasis porino Billy Paul, ir kas galėtų tai paneigti. Bet istorijos slypėjusios kiekvienos jo dainos branduolyje neapsiribojo romantika. Vietoj konformistinės, saugios ir užtikrintos tolimesnės karjeros, Billy Paul juodaodžių empancipacijos priimtinumo pamatus sudrebino išleisdamas „Am I Black Enough for You?“. Filme kalbinti artimieji, kolegos – tarp kurių savo pasisakymais išsiskyrė the Roots būgninkas Questlove, – ir fanai visi iš savo varpinės vertino šį pasirinkimą, kuris, pačiam Billy, rodos, buvo natūralus ir neišvengiamas. Visos atlikėjo dainos prasidėdavo nuo istorijos ir, daugeliu atveju, paviešinimo reikalaujančios žinios.

Ketvirta diena

„Deguonis“, rež. Ivan Vyrypayev

Niekas net neabejoja deguonies svarba gyvybinei sistemai, bet apie ypatingą jo reikšmę pasakojama rusų filme „Deguonis“. Klausimai ir atsakymai sutalpinti vienoje kino juostoje.

Čia galima prisiminti, kaip gražiai skamba eiliuota rusų kalba, pateikiamos kitokios tiesos apie žmogaus anatomiją, tikėjimą, jausmus, tikslus ir meilę. Dešimt Dievo įsakymų patekta poezijos, vaizdo ir muzikos sintezėje, ir aiškinami jie kitaip nei įprasta. Meilės istorijos kontekste pasakojama apie žmogiškosios prigimties subtilybęs, vaizdingai piešiamas pats žmogus ir jį supantis pasaulis.

Daug dėmesio skiriama muzikai, kiekvienam epizodui ji buvo kurta skirtingų kompozitorių iš įvairių pasaulio šalių. Ši pjese visai neseniai iš teatro scenos persikėlė gyventi į kino ekranus. Galima tik pasveikinti originaliai atskleidus filmo temą. Lenkų aktorė Karolina Gruszka savo nepriekaištinga rusų kalba seka pasaką, o gal tiksliau, istoriją apie savo draugę, vyrišku vardu Sašą, lygiagrečiai aktorius Aleksiej Filimonov daro tą patį, apie savo draugą Sašą. Atskiros emocijos, nuotaikos ir prasmė paryškinamos ne tiek vaizdo pagalba, kiek įtaigiu pasakojimu. Vienas veiksmas veja kitą, klausimas atsakymą, o muzika padeda vykti judėjimui.

Ieškoti kitokio požiūrio į gyvenimą keliaujama į kino sales, kuriose pažeriami atsakymai, kartais į retorinius klausimus. Šį kartą tai dešimt naujų, šiek tiek fantasmagoriškų, atsakymų į būties ir religijos klausimus. Tarp jų, dar viena “tiesa” apie moteris -“kiekviena moteris naudoja deguonį, bet ne kiekviena moteris yra deguonis“. Pasirodo amnezija kartais yra vienintelė išeitis iš keblios situacijos, jei nenori „teisti ir būti teisiamas“. Kraštutinumų problema ir aukso vidurio taisyklės nesilaikymas, gali pražudyti, kaip apsinuodijimas deguonimi įvyksta tada, jei prieš tai buvo deguonies badas.
Kalbėti negalima tylėti. Čia režisierius pasirenka kalbėti.
-ls

„Pranašas“, rež. Jacques Audiard

Bilietas ekskursijai į kalėjimo vidų kainuoja daugiau nei gali įsivaizduoti, vieniems tai didesnis mokestis, kitiems taikomos nedidelės nuolaidos, o kartais ir skiriamos premijos. Kur berniukai-pusvyriai neverkia reikia turėti diplomą, gautą baigus gatvės mokykloje, arba jis „iškilmingai“ bus įteiktas vietoje. Prancūzų režisierius Jacques Audiard filme „Pranašas“, berniukiškų žaidimų aikštelę perkelia už kalėjimo sienų.

Kokioje socialinėje aplinkoje beatsidurtų, žmogus linkęs augti, degraduoti arba stagnuoti. Kalėjimas turi savo kasdienybę ir taisykles, kurios tyliai išeina už paties pastato ribų, kur gyvenimas nesustoja, net atvirkščiai, gali duoti daugiau nei atimti. Kitokio kalėjimo vaizdo siekęs režisierius pateikia drastiškus kalinių gyvenimo epizodus, nepaisydamas tabu temų, kurios galėtų nepatikti vietinės valdžios atstovams, kaip netinkama šalies reprezentacija. Iš pirmo žvilgsnio, tai toli gražu ne M. Foulault suprojektuotas panoptikonas, tačiau kur iš tikrųjų baigias kalėjimo „sienos“, negalima atsakyti. Kas sprendžia bausti ar pasigailėti? Filme „Pranašas“ pasakojama jauno kalinio „augimas“ kalėjimo aplinkoje, kaip prisitaikyti tokioje socialinėje aplinkoje ir tapti jos dalimi, o vėliau ir lipti „karjeros“ laiptais. Vienas nusižengimas prieš savo moralines nuostatas, kad išgyventum, gimdo kitą ir tai kas seniau buvo svetima, tampa natūralu.

Kalėjimas, kaip mikro pasaulis, kuriame žmonės skirstomi į tam tikrus „luomus“, klasifikuojami ir dėliojami į atskiras lentynėles – vieni išlieka, kiti ne. Filme pabrėžiamos socialinio gyvenimo realijos, rasiniai bei religiniai skirtumai, galimą žvilgtelėti, kas atsitinka su skirtingų pažiūrų žmonėmis, jiems atsidūrus vienoje krūvoje.

Pagrindinio herojaus „laimėjimai“ ir nuosmukiai sulyginami, nes ten ir čia galioja truputėlį skirtingos vertybės. Ar galima iš kalėjimo gauti, o ne prarasti? Prieštaringas klausimas, ypatingai moralės ir doros sergėtojams tai pasirodytų absurdiška, bet filmo režisierius kalba kitokia kalba, kitokiu rakursu žiūri į kalinio kasdienybę, kuri virsta įdomesniu gyvenimu, nei iki įkalinimo. Pagrindinis herojus Malik tampa tuo, kuris gali rinktis, kurioje barikadų pusėje stovėti ir kuo būti išėjus iš kalėjimo. Žingeidumas, troškimai bei kantrybė augina asmenybes ir kalėjimo ribose, o taisyklė „žmogus žmogui vilkas“ galioje visur.
– ls

Trečia diena

„Auklėjimas“, rež. Lone Scherfig

„Noriu naujų batu…šiandien pamačiau ir negaliu užmigti naktimis…noriu… “ – klykia mums socialiniai portalai. Jie jau palaidojo, o gal išauklėjo savyje, visas tautosakoje apraudotas „veronikas“. Jei supratai formuluotę, tau vertėtų ištirpti kelioms valandoms šioje moteriškoje estetikoje.

Lone Scherfig juosta „Auklėjimas“, paremta žymaus rašytojo Nicko Hornby scenarijumi – odė moteriškumui, optimistiška pasaka apžvelgianti mergaitiškas svajas, pateisinanti visas puritoniškasias visuomenės doktrinas, laužančias “nuodėmes”, savaip kviečianti pasvarstyti hamletišką”moters rolės pasirinkimą gyvenimo koridoriuose. Ar verta visą gyvenimą sunkiai ir nuobodžiai semtis žinių pripažintų taisyklių „universitetuose“ ir su prislopinta aistra nusėsti rutinos normose, o gal nors kelioms akimirkoms apsilankyti butaforinio rojaus soduose.

Puritoniški 7-ojo dešimtmečio Londono interjerai, savyje tapinantys charakteringus britiškos visuomenės paveikslus, nepamiršta pavaizduoti ir „taprtautinio“ ir asmeniškai kiekvienam pažįstamo įsimylėjimo svaigulio. Žavingai visą meilės simptomatiką įkūnijo režisierės atrasta, naujoji Audrey Hepburn – aktorė Carey Mulligan.

Ironiškai nuteikia pavadinimas, ar per tiek amžių – tiek kartų perrengtos ir skirtingomis moralinėmis normomis padabintos, “mūzomis” deklaruotos, apdainuotos ir šlovintos – jos vis dar reikalingos „auklėjimo“.
O gal tiesa dar ir šiandien prasideda tarp batų…

Viskas su palaiminga pabaiga, moterišku šypsniu mergaitiškam veide ir tik kiek nuostaba keliančiu septyniolikmetės racionalumu. O gal tik su juo ji – laiminga…
– er

Antra diena

„Reikjaviko Elektronika“, rež. Arnar Jónasson

Kultūrinės produkcijos kiekis Islandijoje fenomenalus. Juokai (paremti tikrais faktais), kad kas antras islandas groja grupėje, o kas trečias yra suvaidinęs filme net apžvalgų skaitytojams turėjo nusibosti. Taip, Islandijoje pastatyta daug filmų apie muziką, kurią mes mylim. Dokumentinis filmas „Reikjaviko elektronika“ – vienas jų.

Siužetinę liniją nesunku nuspėti: viskas prasideda house muzika, būna reivas (čia iš tamsos visuomet piktojo policininko archetipas atspindintis visą griaunantį tanatos pradą, – red. past), tada veiksmas persikelia į klubus (erosas vis dar galynėjasi su tanatos, – red. past.), o vėliau kas netingi pasiima gitarą ir daro: na, patys matot (apžvalgoje mes negalime atskleisti, kaip baigėsi kova, – red. past.). Veidrodinės Didžiosios Britanijos šokių muzikos kultūros dalimis tuomet tapo daugybė šalių, tad siužetiniai griaučiai tiktų daugeliui Europos kraštų filmų ta pačia tema. Islandai užtat sugeba juos užpildyti naujomis pažintimis. Ne paslaptis, kad jiems pasigirti yra kuo. Ir jei daugelis žino, kas yra Gus Gus (ir net juos matė filmuose) ir President Bongo, gal dar nematė Anonymous ir Biogen.

Pora intrigėlių, apie tai, kieno techno karalius geresnis, truputis roko žvaigždžių dramos, geri ritmai ir žiūrovai jau nori į diskoteką. Deja, Kaune, dar tik vėlyva popietė.
– vr

Pirma diena: atidarymas

„33 gyvenimo scenos“, rež. Malgorzata Szumowska

Festivalio atidarymui pasirinkta Malgorzatos Szumowskos juosta „33 gyvenimo scenos” – spalvingi, šmaikštūs, kartais kiek ekstrentriški, tačiau visada optimistiški meninkų šeimos idilės „atvirukai“. Sodriais, ironiškais potėpiais režisierė pateikia net ir skaudžiausius gyvenimo etapus.

Julija – kūrybingos poros vaikas, jau gimęs su „meninko“ genu , instinktyviai vertinantis aplinką savais matais, nesuprantantis nusistovėjusių visuomenės stereotipų. Jos likimas palaipsniui slysta jai iš rankų, tačiau ji stengiasi priimti tai kaip duotybę, spalvingai eskizuodama savas perspektyvas.

Filmas – trapus ir kartu provokuojantis, kaip smilkstančios cigaretės dūmų grafika, kurios personažai negailėjo gausiai susirinkusiai auditorijai , o ši, savo ruožtu, atsilygindavo smagiu prunkštelėjimu, kikenimo bangelėmis ar autonomišku juoko proveržiu. Skirtinga reakcija tik patvirtino, kad kiekvienas skirtingais momentais susitiko save.
Tačiau čia iškelta pagrindinė dilema – ar privalu suprasti kas yra norma, juk savaip eskizuojam kanonus – nepaleidžia net grįžus į savo „gyvenimo sceną“…
– er

Daugiau informacijos: www.kinofestivalis.lt