Kas sieja šiuos pavadinimus? Ogi tai, kad visose trijose grupėse galima aptikti Vaivos Grainytės tekstų bei psichodelinio džiazo, chaotisko punk ir folk-dramatic pop elementų. Ir dar – kad iš tiesų tai viena grupė, kuri koncertuos audiovizualines poezijos festivalyje „Tarp“ spalio 10d. Vilniuje. Tad šia proga ir atakuojame Vaivą.
Kodėl „Regina“?
Na, tiesiog reikėjo kažką įrašyti į „Tarp“ festivalio organizatorės atsiųsta dalyvio anketą.
Kita vertus, toks pavadinimas nėra visiškai iš oro paimtas – mūsų repertuare yra toks gabalas, daina. Šiuo metu Regina mums turbūt labiausiai patinka, todėl ją išstūmėme į antraštę, kad pabūtų viso projekto pavadinimu. Kas nori ir netingi, iš Reginos gali išgauti, dešifruoti ir kitų prasmių – vardas interpretacijoms labai tinkamas: lotyniškai tai reiškia „karalienę“ arba Dievo motinos Marijos dangaus „pareigybių“ vardą. Taip pat tai beveik kas antras muziejininkų, prekybininkių, buvusių bufetavų ir kitų maždaug 1944 m. gimusių moterų vardas. Tiesa, ir man Regina į gimimo liudijimą buvo įrašyta, tačiau kitai giminės pusei užprotestavus, buvau pervadinta Vaiva… Visgi nepaisant plataus prasmių lauko, šiuo atveju remtasi intuityvumo logika.
„Regina“ susijusi su „Žibančiu tunu“? Kaip apskritai žiūrite į pavadinimus – be akivaizdžios ironijos galima apčiuopti ir postmodernistines etikečių vengimo užuominas…
Susijusi ta pačia intuityvumo ir skambumo logika. Ir tuo, jog tiek Regina, tiek Žibantis tunas yra gabalų pavadinimai. Praeitais metais „Tarp“ projektas, kurio dalyviais buvome mes su saksofonistu Gražvydu Kardoku, vadinosi Žibantis tunas, o šiemet, „Tarp“ festivalyje dalyvaujant kartu su Gražvydu, Adomu ir Laura, vadinsis Regina. Į pavadinimus žiūriu kaip į rūbus: nori – rengiesi vienais, nori – kitais. Arba kaip į tavo minėtas etiketes: užsilipdai vieną, paskui ją nusiplėši ir kitą užsiklijuoji. Iš mūsų pusės tame postmodernistinės ironijos perdaug nėra – greičiau demonstruojame neprisirišimą prie pastovių dalykų ir spontaniškumą. Žinoma, jeigu pastoviai ir kryptingai kažką kuri, turėti pastovų pavadinimą yra naudinga – tai tampa kūrėjo emblema, jo tapatybe arba identifikacijos ženklu. Galų gale ir pačiam žiūrovui lengviau orientuotis ir susigaudyti.
Kaip kuriami tekstai? Kas lemia, kad tai galėtum pavadinti poezija, o tai – „dar ne“ arba jau „ne poezija“?
Nežinau, kaip kuriami tekstai – kaip kas išmano, taip ir kuria. Tai – labai individualus reikalas ir procesas. Jeigu klausi asmeniškai manęs, tai man tekstai į galvą topteli arba juos konstruoju: vystau turimą idėją, arba atsisėdusi prie tuščio popieriaus rymau, kol ką nors išrymau. Dažniausiai tai galvą išėdantis procesas. Dar, matai, svarbu apibrėžti, apie kokio žanro tekstą klausi: publicistiką, poeziją ar prozą, kadangi jų radimosi aplinkybės skiriasi… O kas dėl poezijos arba „dar nevisai poezijos“ skirtumo – nežinau. Galiu atsakyti labai subjektyviai: mano manymu, poezija yra tam tikras tekstas, kuriame dominuoja išradingumas ir netikėtumas. Poetiškumas – tai tarytum tam tikra teksto estetinė savybė, kada paprasti arba įprasti dalykai pasakomi netikėtai, paradoksaliai, išmoningai; kada tekste svarbu ne „kas“, o „kaip“ pasakyta . Pavyzdžiui, apie gyvenimą kaip kančią galima sakyti dvejopai : „Gyvenimas – tai kančia. Visi vienaip arba kitaip kenčiame, nešame savo kryželius“. Arba: „Ar tu būtum daktaras, ar žibuoklė, ar sugedusi spinta, ar damutė – vis vien tau tektų gyvenimo kančia“. Vėlgi – taip atrodo man, kiti teksto poetiškumui „nustatyti“ greičiausiai taikytų kitokius kriterijus. Klausimas labai reliatyvus, todėl, manau, visi galimi atsakymai yra teisingi.
„Tarp“ festivalyje dalyvaujate jau trečius metus – kaskart šiek tiek kitame kontekste ir kitame repertuare. Kokią evoliucijos paralelę galėtum išvesti?
Niekada apie tai nesusimąsčiau. Bet turbūt galima teigti, jog evoliucija, tam tikra raida egzistuoja. Pirmajam „Tarp“ festivaliui su Gražvydu Kardoku specialiai ruošėme pasirodymą „Su vilkšuniais ir be jų“. Ten vietoj poezijos buvo kažkoks mano iš anksto paruoštas tekstas, o visa kita – nenumatytos aplinkybės. Praeitų metų festivaliui jau turimiems mano eilėraščiams buvo kuriama muzika – buvo sugalvoti gabalai, pusdainės tokios. Pasirodymas iki galo nebuvo išvystytas ir, kiek pamenu, vyko pagreitintai, žiūrovams pristatant tik „gabalų“ štrichus. Tos dainos vėliau buvo išplėtotos kitomis aplinkybėmis ir ne „Tarp“ festivalio ribose. Praeitą rudenį „Džiazo palėpėje“, Kaune, organizavome koncertą, įvairių muzikantų jam session, kuriame dalyvavo ir vietiniai jaunuoliai, ir nuostabus iš Niujorko atvykęs būgnininkas Dalius Naujokaitis. Tame vakarėlyje išstojau ir aš su savo šmotais. Kažkaip savaime gavosi, jog scenoje buvę muzikantai griebė savo instrumentus ir puolė akomponuoti. Paskui prieš Kalėdas Kauno pramoniniame rajone esančiame verslo centre „Tūkstantis“organizavome muzikinį kelių dalių vakarėlį. Jame irgi išstojau su savo Žibančiais tunais, o ten buvę muzikantai „prigrojinėjo“. Tokios koncepcijos vėliau dalyvaudami kituose pasirodymuose netyčia ir laikėmės: dainas žinau tik aš ir pastovus komandos narys Gražvydas, o kiti vyručiai improvizuoja. Dabar laikinai susidarė mūsų pastovi komanda: Adomas, Gražvydas, Laura ir aš. Mūsų ketvertas pasivadina vis kitu pavadinimu ir duoda garo kokiame nors Kauno bare arba požeminėje perėjoje. Šio chaotiško ir psichodelinio „kvarteto“ performansuose vietoj trombono pūtimo įterpiu ką nors iš Žibančio tuno repertuaro. Žodžiu, didžiausia evoliucija tame, jog iš praeitų metų festivaliui „Tarp“ ruoštos programos išsivystė tęstinė veikla.
Iš pradžių susipažinau su Vaiva, kuri, maniau, yra poetė. Vėliau – su Vaiva dramaturge, o dabar- su Vaiva muzikante. Žiūrėk, kiek etikečių jau prilipdžiau. Tačiau bet kokiu atveju- instrumentų sąrašas (trombonas, sintezatorius) maloniai nustebino.
Tai, kad kažkada prasilenkėme dramaturgijos seminare, tikrai nereiškia, jog esu dramaturgė – šitą punktą iš atminties išvyk. O kas dėl instrumentų – sintezatoriaus ir trombono – nereiškia, jog esu muzikantė. Bent jau ta „tiesiogine“ ar „akademine“ prasme. Teisingiau būtų sakyti: laikas nuo laiko įvairiomis aplinkybėmis pamuzikuojanti. Sintezatoriaus niurkymui didelio muzikinio išsilavinimo nereikia. Su savo mergautiniu dvi su puse oktavos apimančiu „Casio“ nuo ankstyvos paauglystės kuriu visokias primityvias kompozicijas. Su juo koncertuodavau tokios grupės Sugyvulinos latakams laikais. Trombonas atsirado prieš pusmetį – jį diletantiškai naudoju vieniems ar kitiems garsams išgauti. Didžiausias pasiekimas, jog kartais sėkmingai pataikau į tonaciją.
Audiovizualinės poezijos festivalis “Tarp 09” spalio 8 – 10 dienomis Vilniuje, Vasaros g. 5, „Kultflux“ kultūros platformoj, xi20.
Komentarai